Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Alegros Orekchi kabinetas.

Šiurkštus balsas sušuko:

— Tonis.

Supratusi, kad tai Tonis Vaksmanas, aš netekau žado.

— Taip, tuoj sujungsiu. — Pašokau, nubėgau prie Alegros kabineto ir švelniai pabeldžiau į atdaras duris.

— Alegra? Skambina Tonis. — Ji nepakėlė galvos, tik linktelėjo Dagnei ir pakėlė ragelį. Dagnė nusekė paskui mane iš kabineto ir išvyniojo maistą.

— Nesuprantu, — nervingai sušnibždėjau Dagnei. — Kodėl tu visiems skambinusiems žmonėms sakei, kad Alegra susirinkime?

— Mes visada sakome, kad Alegra yra, nesvarbu, kur ji būtų. Jei kas svarbaus, mes persiunčiame skambutį jai į kabinetą arba nukreipiame į mobilųjį telefoną ar jos butą. Kitu atveju sakome, kad ji susirinkime ar kalbasi kitu telefonu. Bet niekada nesakome, kad jos nėra.

— Iš kur jūs žinote, kurį skambutį persiųsti? — paklausiau šiek tiek supanikavusi nuo minties, kad aš gal jau ką sugadinau.

— Dažniausiai tai visai aišku. Filas ir Tonis, žinoma. Toliau nuo jų — skambinantis talentas, bet ne agentai, vadybininkai ar privatūs žurnalistai. Reporteriai iš aukščiausio laikraščių dešimtuko, — ji mostelėjo į kitą sąrašą, gulintį ant kito grindų lopo. — Taip pat garsenybių gyvenimo skyrelių redaktoriai — bet ne jų asistentai. Matas Vincentas, vadybos vicepirmininkas. Šio skyriaus administratoriai, bet tik jeigu padėtis kritiška. Vienu žodžiu, reikia pavaizduoti, jog ji visada prie savo stalo. Kartą skambino Tonis, o ji buvo duše, bet vis tiek atsiliepė. Tik išjungė vandenį ir pradėjo kalbėti su juo taip, lyg tai būtų pats normaliausias dalykas pasaulyje. Prieš dvi savaites, kai turėjau skambinti jai šeštą ryto dėl tikrai bjauraus straipsnio apie Filą Los Andželo Times, girdėjau fone jos vaikiną, meldžiantį ją sugrįžti į lovą, bet ji elgėsi taip, lyg jo nebūtų. Girdėjau, kaip trinktelėjo durys — turbūt jis neištvėrė. Nemanau, kad jie dar kartu.

— Matyt, ji tikrai labai svarbi kompanijai, nes kitaip jiems nereikėtų, kad ji būtų nuolat pasiekiama.

— Filas ir Tonis skambina Alegrai paklausti, kuri dabar valanda, vien todėl, kad ji visada prie telefono. Filas turi šešis asistentus, o Tonis du, tad nėra taip, kad be jos neišsiverstų. Manau, jiems tiesiog patinka, kad ji visada apie juos šokinėja. Valgyk dabar, nes dabar ramu, — pridūrė Dagnė. — Jei ji kalbasi su Toniu, nepriims kito skambučio, nebent tai būtų Filas. Tiesiog stebėk viena akim telefoną ir taip mes žinosime, kad jie vis dar kalbasi.

Aš entuziastingai kibau į kiaušinio baltumo omletą, prikimštą pomidorų ir pipirų, žiūrėdama, kad jis būtų ant mano klaviatūros. Paskui užsigėriau šviežiai išspaustomis apelsinų sultimis. Dagnė gerai užsakė: CNN mano rytinis valgis paprastai būdavo kava ir įtartinai atrodanti riestinė bandelė iš vežimėlio, pro kurį praeidavau tarp metro ir įstaigos. Tarp kąsnių papasakojau jai apie telefono pokalbį su Marlena. Dagnė atsakė purtydama galvą ir vartydama akis — tai aš gerai pažinsiu per ateinančius mėnesius.

— Dabar ji skambins mums bent dešimt kartų, kad įsitikintų, jog tikrai perdavėme Alegrai jos žinutę. Alegrai bloga nuo amžino Marlenos inkštimo, tad ilgai truks, kol šiai paskambins. Nereikia ir sakyti, kad mums nuo to tik blogiau.

— Bet kodėl Marlena skambino penkis kartus per pusantros minutės, o nepaliko žinutės?

— Nes ji nenorėjo, kad tu žinotum, kodėl skambina. Juokai vieni, bet Marlena tikra slapukė. — Dagnė nurijo kąsnį ir kalbėjo toliau. — Nėra nieko, kas čia sklandytų ir ko nesužinotum. — Ji parodė į mažą mygtuką ant garso kontrolės dėžės tarp ausinių ir telefono. — Štai. Nutildymo mygtukas — labiau žinomas kaip raktas į šią konkrečią karalystę. Gali klausytis, kada nori, ir nepatikėsi, ko čia išgirsi. Jie visada planuoja, kuria strategijas, aiškinasi, ką kam padaryti ir kada. Praėjusią savaitę girdėjau, kaip Filas pasakė Alegrai, jog naujasis Badžio Fridmano filmas — žinai, tas apie bitininką? — tikras vargas ir reikia nustumti jį bent šešiems mėnesiams, kad būtų gerokai iškarpytas.

Tai buvo nemenkas kąsnelis. Naujas Badžio Fridmano filmas, kuris, kaip ir visi jo filmai, turėjo labai saugomą siužetą, jau iš anksto, dar jo laukiant, sukėlė daug triukšmo. Filmas buvo tapęs spaudos svarstymų objektu ypač po to, kai kelios bitės išskrido iš filmo Centrinio parko, nuzvimbė į Penktosios aveniu pastatą ir daugybę sugėlė, o tai sukėlė teisės veiksmų grėsmę. Filas Vaksmanas reagavo savaip: nusiuntė paketą skystojo kalamino bei medaus kiekvienam gyventojui ir kartu pažadėjo leisti pažiūrėti tą filmą. Tai, pasak New York Times straipsnio, kurį man elektroniniu paštu persiuntė Ebė, padarė galą teismo procesui.

— Aš skaičiau apie tą filmą, bet negirdėjau, kad su juo buvo kokių nemalonumų, išskyrus bites.

Dagnė nusiviepė.

— Taigi tai rodo, kad mes išmanome savo darbą, tiesa? Garsenybių gyvenimo skyrelių redaktoriai ir reporteriai visą laiką šniukštinėja apie Glorious, bet Alegra paprastai gerai juos kontroliuoja, užkemša gerklę viena eilute ar papasakoja jiems tik dalį istorijos. Nors kartais jie stengiasi prisikasti iki žmonių, kurie galėtų šį tą prasitarti — kaip internai ar nauji asistentai, — pridūrė ji, reikšmingai į mane žiūrėdama.

— Aš nieko neprasitarsiu.

— Būk atsargi. Ypač su Eliotu Solniku, vyruku, kuris rašo Šeštajam puslapiui. Tu gali su juo kalbėti apie niekus, koks šiandien oras ar ką valgei pietums, o jis kažkaip įsigudrina tai įdėti į straipsnį apie kokią įžymybę. Jis niekada neužduoda klausimų grynai iš draugiškumo. Visada turi slaptų užmačių.

Įdomu. Ebė man visada skaitydavo sultingus gabaliukus iš to puslapio ir ten būdavo pilna tokių detalių, apie kurias aiškino Dagnė: tokių smulkių, kad atrodydavo iškrintančios iš konteksto, bet išspausdintos jos buvo pakankamai gyvos, kad įtikintų tave, jog jie tikrai turi daiktinių įrodymų. Aš pasiryžau su šiuo vyruku būti apdairi.

— Turi žinoti dar vieną dalyką, — pasakė Dagnė ir atsigėrė greipfruto sulčių. — Džordžas Hanratis. Senas reporteris, kuris dirbdavo Daily News. Jis turbūt rašo Vaksmanų biografiją — žinoma, neautorizuotą.

— Turbūt?

— Tai gandai, bet jis toks girtuoklis, kad čia niekas nemano, jog jis tikrai kada tai padarys. Bet negali žinoti. Jis jau mėgino įsigauti į porą premjerų, kelis kartus skambino Klarkui ir keistai klausinėjo apie Filą ir Tonį, stengėsi sužinoti, ar jie mieste. — Ji parodė į mažą pageltusį laikraščio puslapį, prilipdytą prie monitoriaus šono. — Štai jo nuotrauka iš tų laikų, kai jis turėjo puslapį. Bent dešimties metų senumo. — Aš pasilenkiau ir įsižiūrėjau — vos įžvelgiau dvi akis, nosį ir burną.

— Tad jei susidursiu su juo?

— Nieko jam nesakyk, bet įrašyk tai į Alegros telefonų lapą. Ji pasižiūri, ar yra Hanračio veikloje kokių poslinkių. Kol kas aš jo nemačiau ir su juo nekalbėjau, bet mes sužinome, kas iš skyriaus jį matė ar su juo kalbėjosi.

Net telefonai pavojingi, pamaniau ir pastebėjau, kad mano tvarstis tuoj nuslinks. Naujasis mano darbas bus kraštutinio atsargumo pratybos.

Kaip tik tada suskambo mano papildomas telefonas. Mano pirmasis skambutis Glorious. Aš atsiliepiau, stengdamasi kiek galėdama perteikti kompetentingą profesionalizmą.

— Viešieji ryšiai, Karen Džeikobs, — pasakiau.

— Čia Robertas Kodžima, — tarė ramus tvirtas balsas. — Mes dar nesusipažinome, — toliau dėstė jis, nutraukdamas mano išgąstingas protines paieškas. — Esu šio skyriaus publicistas. Savo portfelyje turite Pepto-Bismo l — mačiau, ir man jo reikia. Ketinu užeiti ir pasiskolinti. — Jis padėjo ragelį, ir po trijų sekundžių priešais mane išdygo lieknas maždaug mano amžiaus azijietis. Jis be žodžių atkišo ranką ir aš įdėjau į ją buteliuką. Robertas įsipylė colį rausvo skysčio į atsineštą popierinį puoduką, grąžino vaistus, apsisukęs išėjo ir dingo labirinte. Ar visiems mano kolegoms reikėjo žinoti, kad mano nervai tiesiogiai susiję su mano skrandžiu?