Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Antradienį, suvalgiusi savo morkų ir imbiero sriubą, susumavau pirmųjų keturių savo darbo dienų nesėkmes. Mano pastangos suorganizuoti šią sritį visiškai žlugo. Šiukšlės vis dar klojo grindis — aš organizavau skelbimų lentą, bet mūsų stalas buvo priešais plytų sieną, tad neįmanoma buvo lentos pakabinti neįgręžus sienos, o to padaryti negalėjome, nes vieta buvo nuomojama. Kubo žmonės galėjo panaudoti vineles, smeigtukus ar lipnias juosteles ant audiniu dengtų sienų, bet ne ant plytų sienos, — tai paaiškino Dagnės grindų apkrovimo sistemą. Mes turėjome dažnai naudojamus dokumentus laikyti šalia ir dabar abi buvome iki kulkšnių panirusios į popierius, kurių nemažėjo. Žmonės atmintines dėdavo ant mūsų kėdžių ir palikdavo dokumentus ant spausdintuvo ar fakso aparato viršaus, nepaisydami laidų dėžučių, kurias užkėlėme ant knygų spintos, veltui stengdamosi laikyti tai, kas nauja, atskirai nuo to, kas mums jau sukrauta. Telefonai buvo nepasotinami, čirškė kaip alkani kūdikiai ir nuolat reikalavo bent vienos iš mūsų viso dėmesio visą laiką. Alegros tvarkaraštis nuolat kito, ir tai vertė mus vis peržiūrėti prioritetus ar tiesiog kovoti, kad viskas būtų padaryta.

Vienintelis patikimas dalykas buvo Kimberli sriubų sąrašas, kuris ateidavo į mūsų elektronines pašto dėžutes kas rytą tiksliai 11.30. Jame buvo išvardytos tą dieną siūlomos sriubos maždaug penkiolikoje restoranų su prierašais prie daugelio jų: g — su grietine, m — su mėsa, p — su tyre, nr — jei buvo jau ragauta ir nerekomenduojama. Fantastiškus Traibeko apartamentus ir jau prisitaikiusius jų gyventojus lydėjo garsiausi pasaulio vyriausieji virėjai, tad mūsų įstaigoje valgomi valgiai dažnai buvo neįprasti, ypač kai būdavo laiko kramtyti prieš nuryjant. Sriubą valgyti mėgome labiausiai, nes jai nereikėjo virtuvės indų ir užteko vienos rankos. Man jau buvo labai aišku, kad tapau Darbiniu arkliu. Nuo to pirmojo omleto valgydavau savo maistą prie darbo stalo ir mielai būčiau užsimokėjusi už prabangiausius priešpiečius, kad tik gaučiau privilegiją valgyti kur nors kitur. Nė akimirkos neatsikvėpdama ir persigėrusi kavos, aš skaičiavau valandas iki vėlyvo penktadienio vakaro.

Šis rytas prasidėjo blogai dar prieš man ateinant į darbą. Priešais mane iš požeminės perėjos išdygo Robertas.

— Sveiki! — Sušukau pamačiusi, kad jis paskendęs mintyse.

— O, sveika, — atsakė jis.

— Ar tu gyveni irgi Viršutinėje Vakarų pusėje? — paklausiau.

— Ne, Žemutinėje Rytų. Turėjau nulėkti į Medison Skver Gardeną ir paimti kelis Knicks bilietus Toniui. Asistavimas. Iškart po Spaiko Li, — jis nusiviepė. — Robertas Kodžima meta tris užuominas.

— Ir minia pašėlsta, — pridūriau aš. Mes sustojome išgerti kavos.

— Robertai, kada tavo mergina vėl apsilankys? — paklausė vyrukas už baro.

— Ji buvo čia per Kalėdas, tad dar kurį laiką nesugrįš. Bet dėkui, kad paklausei, — pasakė Robertas, kai mes jau susiruošėme eiti.

— Tau turėtų būti sunku, — pasakiau, — kai ji taip toli. Aš tavimi labai tikiu. — Geibas net nenorėjo pamėginti išsaugoti ryšio per atstumą, nors tai aš pasiūliau per vieną mūsų paskutinių pokalbių.

— Nelengva. Ypač dabar, per bananų derlių. Būsiu laimingas, jei kitą mėnesį gausiu elektroninį laiškutį ar sulauksiu telefono skambučio.

Mes įėjome drauge į vestibiulį. Čia priešais mus į liftą lipo Edis Di Silva. Oskarą laimėjęs aktorius, žinomas savo gebėjimu vaidindamas išgyventi neįtikėtinas fizines transformacijas ir nuostabiai pavaizduojantis giliausius, labiausiai gąsdinančius žmogaus charakterio aspektus, Edis užvaldė Traibeko nekilnojamojo turto rinką. Jis buvo tikrasis šio pastato savininkas, Glorious pastato šeimininkas. Ebė informavo mane apie šį faktą tuoj pat, kai tik pasikalbėjau dėl darbo čia, ir dabar ji klausdavo: „Ar tu kalbi su manim?“ — kaskart, kai paskambindavau jai į Baltimorę. Mintyse aš jau kalbėjau su ja telefonu: „Spėk, su kuo aš važiavau liftu?“ — kai Robertas švelniai mane atitraukė modamas sustoti. Edis įžengė į liftą vienas, ir durys užsidarė. Robertas paaiškino, kad galioja griežta taisyklė: niekam neleidžiama važiuoti drauge su juo.

— Niekada? — paklausiau šiek tiek pasipiktinusi.

— Jam nepatinka, kai būna pagautas, o pašaliečiai kiša jam idėjas. — Robertas pamatė, kad aš nusiminiau, ir pridūrė: — Pralinksmėk. Šioje vietoje tu pamatysi daugiau įžymybių, nei įsivaizdavai. Tu persisotinsi. Pažadu. — Aš juo nepatikėjau, bet vis tiek jaučiausi šiek tiek paguosta.

Mano antras ir trečias neapdairus žingsnis ėjo vienas po kito. Kai rūšiavau rytinį paštą, radau vokelį Alegrai su užrašu „Konfidencialu“, užrašytu skersai raudonu rašalu. Perdėjau į krūvą, skirtą „Lemtingiausiems“.

Paskui suskambo telefonas ir, kadangi Dagnė kalbėjosi su kitom dviem bendrovėm, atsiliepiau aš.

— Alegros Orekchi kabinetas.

— Ar ji yra?

— Taip. Gal galėčiau jai pasakyti, kas skambina?

— Meki Moran, — pasakė nekantrus moters balsas.

Paspaudžiau mygtuką, suskaičiavau iki dešimties, pakėliau ragelį ir pasakiau: — Atleiskite, bet ji susirinkime. Gal galėčiau užsirašyti jūsų numerį, kad ji jums paskambintų?

— Jinai jį turi. — Moteris padėjo ragelį, ir aš įrašiau informaciją į žurnalą, suradusi telefono numerį ir įtraukusi jį į nuorodų sąrašą, paskui sugrįžau prie pašto.

— Atplėšk jį, — pasakė Dagnė, rodydama voką su užrašu „Konfidencialu “.

— Manai, turėtume?

— Būtinai. Jei kas norėtų pasakyti jai paslaptį, neįdėtų vokelio į jos pašto dėžutę. Tiesiog atplėšk. — Ji pasisuko atsiliepti telefonu.

Vokelyje buvo atmintinė nuo Marlenos, kur ji nukopijavo Filą ir Tonį su Džeraldina. Tai buvo skundas, ir kaltinama buvau aš:

RE: Tavo naujoji darbuotoja

Karen Džeikobs, tavo nauja antroji, laikė mane prie ragelio neribotą laiką, kai man desperatiškai reikėjo susisiekti su tavimi. Kai ji galiausiai leido man palikti žinutę, situacija proporcingai buvo pablogėjusi. Man kelią didžiulį nerimą jos gebėjimas atlikti šį darbą.

Marlenos italikas šokinėjo man prieš akis kaip bjaurūs pirštais badantys vaikai mokyklos kieme. Jai teko palaukti ne ilgiau kaip dvi minutes, esu tikra, net skaičiuojant laiką, kurį ji sugaišo, kai paprašiau palūkėti, nes turėjau atsiliepti į jos skambučius kitomis linijomis. Kam ji savo atmintinėje nukopijavo kadrų viršininkę ir abu Vaksmanus? Tai buvo tik pirmosios mano darbo dienos antra valanda — ar reikia, kad tai taptų dideliu incidentu?

Aš buvau sutrikusi ir nenorėdama, kad Dagnė pamatytų žinutę, skubiai įkišau ją į vidurį šūsnies, paskui sudėjau šūsnį į Alegros specialų raudoną aplanką ir, nunešusi į jos kabinetą, palikau klientams skirtoje vietoje prie jos stalo. Įslinkau atgal graužiama įsitikinimo, kad kai kitąkart suskambės mano telefonas, kas nors man pasakys susirinkti daiktus ir išeiti.

— Darbuokis toliau, — pasakiau sau, stengdamasi įsitraukti į greitą žinučių kaitą ir palikti Marlenos atmintinę apačioje. Dagnė atsistojo nunešti Alegrai naujo telefono žurnalo atspaudo ir, kai ji grįžo iš kabineto, jos burna buvo virtusi ištisine rūškana linija. Buvau tikra, kad tai nutiko.

— Ar niekada nesi girdėjusi apie Meki Moran?

— Ji neseniai skambino Alegrai.

— Tai tu neatpažinai jos iš vardo?

— Ar turėjau?

— Ji yra žinomiausia interjero dekoratorė. Maniau, kad tai žino visi. — Dagnė nusiviepė nesėkmės mina. — Šiaip ar taip, Meki yra vienas iš tų žmonių, kurį reikia sujungti su Alegra, kad ir kas būtų.