Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Ar negalime jai tiesiog paskambinti?

— Meki įpusėjusi perdaryti Alegros mansardą ir jei ji skambina, vadinasi, jai kilo staigi idėja ir Alegros reikia tuoj pat. Kitaip ji tai pamirš.

Alegros dekoratorė kūrybingas talentas, ji nesivargino su užrašais ir pieštuku, ir dabar aš kalta?

— Šiaip ar taip, dabar nieko nebegalime padaryti. Alegra sakė, jog pasikalbės apie tai su tavimi vėliau.

Dagnė išėjo parūkyti ir paliko mane vieną su juodomis mintimis ir šalta sriuba. Aš buvau tikra, kad mano vieta bedarbių eilėje garantuota.

Kai atidžiai taikiau konteinerį ant perpildytos popierių šiukšliadėžės, prie manęs išdygo Alegra.

— Karen, — pasakė ji šnibždėdama — taip, šnibždėdama — mano vardą pirmą kartą. Aš žiūrėjau jai į burną trokšdama, kad dingtų visas įstaigos triukšmas ir galėčiau išgirsti, ką ji sako. — Kai Dagnė sugrįš, nuneškite šitai į Filo kabinetą. — Tai buvo kito leidinio Entertainment Weekly egzempliorius, viršelis švietė nuotraukomis iš Užsienio piloto, išdėstytomis aplink Oskarą, antraštė skelbė: AR VAKSMANAI GALIAUSIAI LAIMĖS? — Paduokite jam į rankas, — pasakė ji ir išėjo.

— Gerai, — atsakiau niekam.

Dagnei grįžus, pradėjau savo misiją — nunešti Filui žurnalą. Jei turiu paduoti jam į rankas, ar tai reiškia, kad su juo susitiksiu? Nuėjau į kitą aukšto pusę ir luktelėjau norėdama susikaupti prieš patekdama į pirmininkų kabinetų apartamentus — koridoriaus galą. Mažutis ženklas mano dešinėje rodė: //Ponas Tonis Vaksmanas“. Nepažymėtos durys mano kairėje turėjo vesti pas Filą. Aš atidariau jas ir pamačiau ilgą stalą vienoje pusėje ir tris kubus kitoje; visi buvo tušti. Stalo viršuje buvo didžiulės dėžės su ranka rašytais užrašais: „Filo rankraščiai“, „Filo paštas“, „Filo telefonai“, „Filui reikia pasirašyti“ ir viena, kuri man sužadino keistą džiugesį: „Filo viešieji ryšiai“. Stalo gale buvo kitos durys, šiek tiek praviros. Galėjau girdėti tylų pokalbį ir zvimbiantį triukšmą iš ten. Išgirdau balsą, kuris turėjo būti Filo: „Jokiu būdu“. Dar murmesį, paskui garsų: „Nesąmonė“, paskui: „Tegu jis eina po velnių“. Žurnalas sudrėko mano rankose. Sutepiau prakaitu „E“ Entertainment Weekly. Zvimbimas pasidarė garsesnis, ir aš pamaniau, ar tik čia nebus netoliese Badžio Fridmano bičių. Ir žengti pirmyn, ir pasitraukti atrodė vienodai pavojinga. Aišku, aš negalėjau šiandien sau leisti dar vienos klaidos, tad kurį laiką pastovėjau, spręsdama, ką daryti, paskui švelniai pabeldžiau į duris. Išgirdau murmtelėjimą:

— Prašom, — ir įžengiau į vidų, laikydama žurnalą priešais save tarsi skydą apsiginti.

Stulbinamai mažą erdvę buvo užkėtęs Filas Vaksmanas, pasilenkęs virš popieriais apkrauto stalo. Jis valgė didžiulį omletą, o kirpėjas skuto jam kaklą elektrine mašinėle. Kai Filas pažvelgė į mane, grybas iškrito jam iš burnos, bet jis pastvėrė jį dar nespėjusį leptelti į lėkštę ir įstūmė atgal į burną. Tada suburbleno:

— Palik tai, — ir aš klusniai padėjau žurnalą ant stalo krašto. Pasisukusi eiti, pamačiau Vivianą ir dar du žmones, man nepažįstamus, susėdusius ant siauros sofos prieš kitą sieną. Vivianos akys buvo apskritos kaip lėkštės, o antakiai grasinosi susijungti su plaukų linija. Aš išskubėjau atgal prie gana saugaus savo stalo, griebiau skambantį telefoną, priėmiau žinutę iš laikraščio reporterio, kuris norėjo užsiprašyti interviu su Toniu dėl „Dabartinio siaubo žanro antplūdžio“. Šiandien jaučiausi ypač kvalifikuota kalbėti šia tema.

— Karen. Karen. Karen. — Taip, pagaliau Viviana žino mano vardą. Ji grėsmingai iškilo virš manęs. — Daugiau taip niekada nedaryk, — pasakė. — Niekada. — Tokio pobūdžio pradinė frazė priverčia kolegas atsisėsti ir suklusti; išgirdau, kaip aplinkui sinkopės ritmu padedami telefono rageliai. Kimberli pažvelgė aukštyn virš savo TV Guide kryžiažodžio, ir periferiniu regėjimu pamačiau Klarką, stovintį pakankamai arti, kad girdėtų ir matytų viską.

— Tu įdrožei į Filo kabinetą, lyg būtum jam priskirta, — kalbėjo ji toliau, o aš galvojau, kokia buvau baikšti ir kaip viskas netruko nė dešimties sekundžių. — Ką tu sau manei? Gal galėtum man paaiškinti?

Aš mėginau atsakyti, bet įsikišo Dagnė:

— Ji nešė Filui naują EW, nes Alegra norėjo, kad jis tai turėtų.

— Puiku, tai puiku, bet ar ji nežino, kaip elgtis kabinete? — toliau kalbėjo Viv. Jaučiausi kaip žmogus, pakliuvęs po mašina, ir laukiantis, kada Gyvenimo nasrai jį sudraskys. — Filas turi asistenčių, kurioms perduodi daiktus, — pasakė ji, šnypšdama kiekvieną „s“, kai tarė „asistenčių“.

— Bet ten nieko nebuvo, ir...

Viv mane nutraukė.

— Jei nieko nėra, reikia ateiti vėliau, kai kas nors bus. Bet negalima įžengti į vyriausiojo kabinetą, nebent būtum pakviesta.

Aš linktelėjau. Bijojau, kad jei imsiu kalbėti, apsiverksiu.

— Ar pažadi man, kad daugiau taip niekada nedarysi?

Aš vėl linktelėjau, šįkart energingiau. Kai galiausiai įstengiau pakelti akis, Viviana buvo dingusi ir visi vengė mano žvilgsnio. Suskambo mano telefonas, ir aš susitvardžiau, kad galėčiau atsiliepti.

— Sveika, čia Klarkas. Eime pasišnekėti ant stogo. Pasitiksiu tave prie laiptų.

— Man reikia šiek tiek oro, — išlemenau Dagnei sagstydamasi paltą.

Laiptų papėdėje Klarkas mostelėjo man eiti pirma jo.

Mes užlipome per keturis aukštus, tada jis atidarė duris ir mes išėjome laukan. Mūsų akims atsivėrė stulbinamas vaizdas ir žiemos saulė. Klarkas atsisėdo, atsišliejo nugara į turėklą, o aš greta jo. Jis užsidegė cigaretę ir pasiūlė man, bet aš mostu atsisakiau. Klarkas suspaudė man petį, ir aš pratrukau verkti. Ne sunki garsi rauda išsiveržė, o veikiau begarsis draskantis verksmas, tai buvo geriau, nes leido man verkiant išsikalbėti.

— Negali leisti, kad Viviana tave suerzintų. Ji turi tą alfa kalės kompleksą, kuris tave paveikia. Dabar, kai ji viešai tave sugėdino, paliks ramybėje.

— Tikrai? — sušnarpščiau.

— Tikrai. Ji padarė, ką turėjo padaryti. Būtum mačiusi, ką ji padarė Kimberli praėjusiais metais.

— Dagnė apie tai užsiminė, bet visos istorijos negirdėjau. Kas ten buvo?

— Viviana buvo atsakinga už Amžinų nesutarimų premjerą. O Kim buvo pavesta užrašyti adresus ant vokų. Visa kita tu žinai. Filo kabinetas gavo iš Džonio Lakčezo žinutę: „Jei Filas nori, kad atvykčiau į jo vakarėlį, jis turėtų išmokti teisingai parašyti mano pavardę“. — Paaiškėjo, kad Kim neteisingai užrašė: „Lakčizas“.

Aš susigūžiau nuo būsimos scenos.

— Ar Filas rimtai supyko?

— Jis niekada to nesužinojo, — viena iš jo asistenčių sutvarkė tai su Viv. Bet Viv privertė Kimberli parašyti „Džonis Lakčezas“ penkis šimtus kartų Amžinų nesutarimų plakato kitoje pusėje ir tada nusiųsti jį su atsiprašymu pačiam Džoniui.

— Oho. Tai labai žiauru, — tiek tesugalvojau pasakyti. Vis dar verkiau, bet šiek tiek pralinksmėjau.

— Ar žinai, kaip Tonis kartą pavadino Vivianą? — Paklausė Klarkas.

— Kaip?

— Musolinis Botičelio veidu.

— Jis tikrai ją taip pavadino?

— Tikrai, — atsakė Klarkas. — Jis manė, kad tai komplimentas.

— Oho, — vėl pasakiau ir staiga nustojau verkti. — Kadangi mes kalbamės nusikaltimų ir nesusipratimų tema, turiu didelį rūpestį su Marlena.

Papasakojau jam apie skambučius ir atmintinę, ir Klarkas atsiduso, tarsi būtų sukrėstas.