Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Kai Dagnė, kuri gyveno Grinvičo Vilidže ir eidavo į darbą pėsčiomis, išgirdo apie mano transporto organizavimą, tiesiog įsiuto.

— Tai pats neteisingiausias dalykas, kokį tik esu girdėjusi, — pareiškė ji, dar treptelėdama savo aukštakulniais pitono odos batais. Susidūrusi su dvidešimt penkerių mergina, kuriai tėvai nupirko dviejų kambarių butą Džeinės gatvėje, aš nesunkiai galėjau sutvardyti gailestį. Nuo tada mūsų mažutė darbo sritis — kurioje abi praleisdavome keturiolika valandų per dieną, ėmė spinduliuoti negatyvią energiją.

Tačiau šį rytą aš buvau pakilios nuotaikos, kai sėdėjau galinėje automobilio sėdynėje su žirklėmis, paštu bei pagrindinius faktus nušviečiančiais laikraščiais ir naršiau didžiuosius laikraščius ieškodama užuominų apie Glorious, kurios vėliau cirkuliuos po įstaigą. Pati kompanija, jos filmai, Filas ir Tonis — Glorious bendras tėvas, informacija apie varžovus, garsenybių gyvenimo skyreliai — visa, kas galėtų sudominti ką nors iš Glorious Pictures personalo, buvo mano grobis. Kai vairuotojas paėmė mane, ant lentynos jau gulėjo New York Times, Post, Daili / News ir Wall Street, kad galėčiau peržiūrėti naujienas ir turėti viską prieš akis, jei paskambintų mano viršininkė.

Alegros užsidegimas gaudyti informaciją iš tiesų buvo kaip įsisiautėjusi obsesija. Ji nėrėsi iš kailio, kad pateiktų geriausią Glorious veidą pasauliui, fanatiškai rinko ir analizavo kiekvieną žodį, kuris buvo atspausdintas ar transliuotas per radiją bei televiziją apie kompaniją. Ji manė, kad kol ji viską pamato pirma, gali kontroliuoti poveikį. Vos tik pasirodydavo apie Glorious kas nors abejotina, Alegra jau turėdavo parengtą atidžiai parašytą paaiškinimą — kol dar niekas apie tai nespėjo išgirsti.

Taigi mudviejų su Dagne užduotis buvo nuolatos rinkti laikraščius, žurnalus, transliacijų medžiagą, juostas ir ieškoti internete, kad savo viršininkei pateiktume žiniasklaidos analizę. Mes turėjome Spaudos susivienijimo telefoną, sumontuotą taip, kad skambėtų, kai kas nors apie Glorious būdavo renkama kompiuteriu. Tai buvo tarsi kitos visatos naujienų stalas, kur, užuot spausdinę informaciją, mes ją gaudavome. Mes gaudavome naujienas taip anksti, kad aš svarsčiau, ar vieną dieną netikėtai neaptiksiu savo nekrologo.

Kol kas, — pastebėjau, kai lėkėme pro Čelsio prieplaukas, — šios dienos laikraščiai buvo įprastiniai — straipsniai dėl Oskaro prognozių, interviu su aktoriais iš būsimų Glorious filmų, naujienos ir gandai apie filmus dar prieš jiems pasirodant. Jei rasčiau ką nors nerimastinga ar neįprasta, turėčiau skambinti Alegrai iškart ir perskaityti jai ginčytiną straipsnį. Jei tai būtų įžeidimas Filui, turėčiau surasti jį ir ją su juo sujungti, kad jinai jį nuramintų. O Toniui Alegros paguodos nereikėjo. Jis norėdavo nubausti žurnalistus. Tą ji puikiai išmanė ir tuo pasirūpindavo, pradėdama nuo redaktorių ar prodiuserių ir baigdama leidėjais ar net interneto tinklalapio vadovais, jei Tonis būdavo prastos nuotaikos ar nusižengimas itin baisus.

Išsukę iš greitkelio prie Kanalo gatvės, mes sustodavome Hudzone prie laikraščių kiosko, kuris priklausė airei Belindai. Kiekvieną rytą ji paduodavo man šūsnį naujai išleistų žurnalų ir savaitraščių kartu L. A. Times, Washington Post, USA Today, Daily Variety ir Hollywood Reporter. Belinda buvo mano slaptasis ginklas. Dažnai ji man jau būdavo pažymėjusi straipsnius. Ji buvo didelė Glorious Pictures entuziastė, turėjo enciklopedinių žinių apie filmus ir dažnai pagaudavo dalykus, kuriuos aš galėdavau praleisti, ypač per pirmuosius mėnesius kompanijoje. Belindos maža krautuvėlė buvo kaip gūžta, kurioje reguliariai rinkdavosi kaimyninė filmų publika, ir į jos ausis suplaukdavo visokiausi pramogų verslo gandai bei naujienos. Kadangi Dagnė turėdavo pristatyti laikraščius įstaigai „jos“ dienomis ir atsisakydavo nešti viską, kas neatitiko jos mados aksesuarų, visa Belindos pagalba buvo skirta man.

Pastvėrusi laikraščius aš įšokau atgal į automobilį ir nuvažiavau du paskutinius kvartalus iki Glorious, ten surinkau apsaugos kodą, kad įeičiau ir išjungčiau signalinę sistemą, įjungiau šviesas. Vos tik padėjau laikraščius, suskambo telefonas ir pajutau šleikštulį pilve. Pakėliau ragelį.

— Alegros Orekchi kabinetas.

— Ar ji yra?

— Taip, ji yra. Gal galėčiau jai pasakyti, kas skambina?

Skambintojas padėjo ragelį. Aš nervingai dirstelėjau pro langą į žemus stogus greta mūsų pastato. Tas skambutis kartodavosi kiekvieną rytą, kai ateidavau anksti, dvi pastarąsias savaites, ir įvarė man baimės. Tokią valandą aš būdavau vienintelė kabinete, gal net vienintelė pastate. Iš pradžių maniau, kad čia tik Hanratis, vaiduoklis biografas, bet Klarkas man pasakė, kad tokiu paros metu jis tikrai miega ir negali paskambinti.

Aš prispaudžiau Klarką, kad pasakytų man viską, ką žino apie Hanratį, bet vis dar nebuvau patenkinta. Klarkas pasakojo, kad Glorious veiklos pradžioje Hanratis buvo didelis Vaksmanų rėmėjas, ir jie atsiliepdavo apie jį gerai, teikdavo jam išskirtinį dėmesį ir kviesdavo į visus vakarėlius bei renginius. Bet kai Filui ir Toniui ėmė vis labiau sektis, jie ėmė vis mažiau ir mažiau juo remtis, kol galiausiai vos teikėsi jį pastebėti. Kai sensacinga varžovų laikraščio žinia apie Glorious privertė Hanratį atleisti ir niekas nepasivargino priimti jo telefono skambučio, kad jam pagelbėtų, Džordžas Hanratis nugrimzdo į niūrią ir kerštingą egzistenciją. Maždaug prieš penkerius metus pradėjo sklisti istorija apie jo rašomą Vaksmanų biografiją, bet daugelis žmonių nekreipė į tai dėmesio ir laikė alkoholio įkvėpta fantazija.

— Jei jis padėjo jiems pradžioje, tai kodėl jie buvo tokie žiaurūs jam vėliau? — paklausiau.

Klarkas gūžtelėjo pečiais.

— Nes, matyt, galėjo tokie būti.

— Bet visiškai nuo jo atsiriboti? Tai neatrodo teisinga, netgi Vaksmanams.

— Gal buvo dar kažkas, — sutiko Klarkas, — bet neturiu supratimo, kas tai galėtų būti. Težinau tiek, kad Hanračio karjera baigta, jis jau visiškai nusigėrė ir nebeatsigaus. Tai tikra tragedija — skaičiau kelis jo ankstesnius darbus, jie nuostabūs. Jis buvo neįtikėtinai talentingas.

— Koks nuostolis, — pasakiau.

Kai šį rytą skambintojas padėjo ragelį, troškau, kad tai būtų Hanratis, o ne kitas variantas, kurį stengiausi išmesti iš galvos. Ar galėjo snaiperis stebėti mane pro mūsų milžiniškus buvusio ričių fabriko langus? O gal čia koks psichas, įsigavęs į pastato vidų ir apsiginklavęs dievaižin kuo žinodamas, kad esu čia viena? Ir keistu lemties posūkiu, kuris baigtųsi tablo užrašų šūksniu, jis vaidintų scenarijų iš Tonio siaubo filmų — iš daugybės tų, kuriuos aš tikrai mačiau. Tuščias aidintis pastatas, o dar miego stoka ir šis keistas ragelio padėjimas varė man paranoją. Norėjau paklausti Dagnės, ar tas pats būdavo ir jai, bet delsiau aiškintis tokius keblius dalykus.

Kitas mano skambintojas buvo, kaip paprastai, Alegra. Ji visada skambindavo 7.45, kad aš pateikčiau jai trumpą dienos naujienų apžvalgą, kol ji guli lovoje dėdamasi, kad jau atsikėlusi. Paskui ji kaip ir kasdien paprašė perskaityti Šeštąjį puslapį garsiai prieš nufaksuojant jai į namus. Tas skyrelis paslaptingai ją veikė, ji stropiai jį tirdavo kaip mokslininkas Talmudą. Regis, ji tikėjo, kad po drąsiomis užuominomis ten slypi giliai užkoduota ir niuansuota prasmė.