Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Iš anglų kalbos vertė

Nida Norkūnienė

Turinys

Saulėlydžio bulvaras

Užmerktos akys

Pirmasis kraujas

Jai reikia tai turėti

Mano sėkmės paslaptis

Į Beverti Hilsą ir iš jo

Įdėtų lėšų grįžimas

Stabų kūrėjas

Įniršęs bulius

Įžymybė

Administracinis sprendimas

Paprastas planas

Blogas Kalėdų Senelis

Didysis išsivadavimas

Ištrūkimas

Paskutinis filmo šou

Smūgis imperijai į nugarą

Padėka

Adamui, kuris rūpinasi mano širdimi;

rafinuotajai Sabrinai Rose Lane;

ir labiausiai — mano šeimai:

Motinai, kuri yra tokia išdidi,

Tėvui, kad toks būtų,

Ir broliui, kuris džiaugėsi kiekvienu mano žingsniu.

Saulėlydžio bulvaras

Tas stumtelėjimas privertė mane susimąstyti. Tai nebuvo tik atsitiktinis einančiojo pro šalį kumštelėjimas — tai buvo greitas ir piktas niuktelėjimas aiškiai norint pastumti mane iš kelio. Dar įdomesnis nei niuktelėjimas buvo pats subjektas: į arklio uodegą plaukus susirišęs žvaigždė, kuris turbūt buvo tam tikra lamos inkarnacija. Aš turbūt užtvėriau jam kelią į nušvitimą, nes kai mandagiai pasakiau, jog jis atsivedė daugiau svečių, negu galime priimti, vienintelis jo atsakymas buvo suduoti ir įsiveržti. Niuksas į šoną, ir manęs nėra, visų penkių pėdų manęs, nes tik susverdėjau ant savo kulniukų, o jis su savo šutve įpuolė raudonu kilimu į vidų. Tik šlykštus to kilimo storumas sulaikė mane vertikalia poza, kitaip būčiau nusileidusi ant savo sėdynės. Vis dar gaivelėdamasi nuo susirėmimo, savo ausinėse išgirdau spiegimą.

— Karen, Jėzau, ką tu ten veiki? Jis atsivedė per daug žmonių — kodėl juos įleidai? — Tai buvo Viviana Henri, Glorious Pictures viešųjų ryšių vykdomoji viceprezidentė. Ne mano tiesioginė viršininkė, bet viena iš dvidešimt penkių ar maždaug tiek žmonių, užimančių Glorious Pictures hierarchijoje tokią padėtį, kuri leido ant manęs rėkti.

— Viviana, aš mėginau. Jis tik pastūmė mane, ir jie visi įsiveržė, — tariau.

— Tiek to. Tiek to. Tu niekam tikusi, — atkirto ji. — Galų gale aš pasirūpinsiu tuo pati.

Atsigręžiau ir įsistebeilijau į duris. Viviana „rūpinosi tuo pati“ — entuziastingai šnabždėjo mano užpuolikui ir jo gaujai viduje. Jis savo didžiule ranka atlaidžiai mostelėjo mano pusėn, o paskui nėrė pro moskitų tinklą, dengusį tarpdurį. Mano širdis vis dar kalė kaip kūjis nuo susidūrimo šoko, ir aš stengiausi sulėtinti savo pulsą iki normalaus, susikaupti, kad pasveikinčiau kitus, ne tokius nirčius įžymius svečius, atvykstančius į mūsų šventę. Po daug energijos reikalaujančios Oskaro kampanijos — vadovaujamos Filo ir Tonio Vaksmanų, brolių dvynių, kurie įkūrė Glorious Pictures, ir įgyvendinamos kiekvieno kompanijos darbuotojo — mes pasiekėme savo tikslą: Užsienio pilotas laimėjo Akademijos apdovanojimą už Geriausią filmą.

Užsienio pilotas nuo pat pradžių turėjo visas Glorious Pictures legendos savybes. Išgelbėtas iš didžiosios studijos atliekų krūvos, jis susirinko nuostabiai talentingus (nors ligi tol nežinomus) Europos aktorius, jam scenarijų pagal romaną parašė literatūros genijus, kuris pabėgo nuo brutalaus, slogaus savo šalies režimo su rankraščiu, įkištu į batus. Kaip Filas yra pasakęs prieš metus susitikime su visu viešųjų ryšių skyriumi: „Jei tai nepakankama istorija jūsų žmonėms, kad dirbtų su ja, galite nusišauti“. Tai buvo Filui įprastas būdas leisti personalui suprasti, kad tegul verčiau jau Užsienio pilotas bus didis filmas. Geriausias filmas. Ar panašiai. Tas susitikimas buvo maždaug prieš devynis mėnesius iki man pradedant dirbti Glorious, bet mano kolegos taip dažnai ir taip nuodugniai apie jį pasakodavo, kad jaučiausi, lyg pati būčiau ten buvusi. Vasarį, kai pradėjau dirbti viešųjų ryšių skyriuje, sakyčiau, padėtis buvo tokia įtempta, kad kompanija būtų laimėjusi apdovanojimą už Geriausią pažeminimą.

Taip aš, kaip pradedantis vaikščioti kūdikis, netvirtomis kojytėmis įsvirduliavau į pamėlusių vidurnakčių ir galvą plėšiančių saulėtekių pasaulį, tarnaudama Užsienio piloto korpusui. Mes tūkstančius kartų skambinome telefonu Akademijos nariams, džiugiai klausinėdami jų, ar Užsienio pilotas jiems patiko. Sukome numerius tol, kol pirštus sutraukė mėšlungis. Mes budėjome kiaurą naktį, kad kiekvienoje laiko juostoje pasiektume balsuotojus. Mes darbavomės prie telefonų su tokiu įkarščiu, kaip teleevangelistai, siūlantys Dangų tik už tris lengvus atsilyginimus. Kokie meistriški pagrindinių aktorių vaidmenys! Kokia išradinga režisūra! Koks kvapą gniaužiantis scenarijus! O filmo muzika! O kostiumai! Mes rėkėme savo pagyras Akademijos nariams, kurie teikėsi atsiliepti į mūsų skambučius, o paskui, kadangi dauguma jų buvo senyvi ir neprigirdėjo, mes rėkėme dar garsiau. Mes itin kruopščiai vykdėme puikią apdovanojimų kampaniją, kuri buvo labai panaši į puikiausių politinių tautos strategų taktinius planus. (Mes žinojome, kad taip yra, nes kai per vakarėlį atėjo prezidento sveikinimo telegrama, būtent jis mums taip ir pasakė.) Dabar buvo dešimta valanda, ceremonijos baigtos, Glorious vakarėlis įsisiūbavęs, ir mes laukėme atvykstant savo pergalingų vadovų.

Aš jau penkios dienos Los Andžele. Atsibudusi po trijų valandų ėmiau rengtis mūsų puolimui iš elegantiškos Four Seasons (Sezonų teritorijos), ir manoji Holivudo patirtis kol kas atrodė ir žavinga, ir žeminanti. Mano kambarys buvo gražus, bet neturėjau laiko pasimėgauti jo patogumais, ypač — daugiapagalviu, elegantišku pūkiniu miego iškilmių vežimu, kuriuo garsėjo šis viešbutis. Už tam tikrą kainą tos lovos galėjo būti nusiųstos tiesiai į namus, jų gražumynai ir visa kita. Sklido gandai, kad jos atsakingos už daugiau nei kelias įžymybių atžalas. Dabar, kai ką tik kambarių tarnybai užsakiau pusryčius, savąją nužvelgiau ilgesingai ir pastebėjau, kad vargu ar palikau bent įdubimą baltutėlaičiame užklote, nes vos tris valandas prisnūdau po vėlyvo strateginio susitikimo pobūvio.

Miltiniu cukrumi apibarstyti mano dribsniai atkeliavo su visa pompastika ir didžios šventės detalėmis, apsupti sidabrinėmis taurėmis uogų, jogurto ir bananų, bet aš neturėjau laiko apie tai mąstyti gėlių vazonėliais papuoštame balkone, kur buvo pastatytas stalas, — aštuntą valandą reikėjo būti Glorious plaukų ir makiažo apartamentuose. Godžiai nurijusi paskutinius saldaus pieno lašelius ir išgėrusi paskutinius tris trečiojo puoduko kavos gurkšnius, sugriebiau savo pasiskolintą dizainerio suknelę ir nusileidau į antrą aukštą.

Įžengiau vidun ir iškart ant nugaros pajutau ranką. Ranka buvo Marlenos MacFarlein, vyresniosios viešųjų ryšių viceprezidentės, kuri atsakinga už skyriaus „atrodymą“ per vakarėlį. Ji stumtelėjo mane į kirpėjos kambarį sakydama: „Čia tavo plaukai tikrai bus gerai sutvarkyti“. Nepaneigsi, kad dažniausiai mano plaukai nepakluso jokiems stilizavimo produktams ir demonstravo kasdienį gravitacijos dėsnio nepaisymą. Vis dėlto ši pastaba mane įgėlė, nes ją pasakė Marlena, kuri paprastai būdavo su jos nepuošiančia pažo šukuosena, nors galvą persirišdavo tam tikra žėrinčia juosta pagal tai, kokia diena. Buvau pasodinta į salono kėdę, specialiai įtaisytą tai progai, o dvi stilistės sukiojosi ir derinosi prie manęs. Pamažu veidrodyje pamačiau išnyrančius blizgius rusvus karčius. Dairydamasi į šalis taip, kad nejudinčiau galvos, mačiau, kad visos daromės labiau švytinčios, ryškesnės, nušlifuotos savęs versijos: tarsi toje scenoje iš Ozo burtininko, kai Dorotė ir jos draugai keliauninkai išsipustė prieš eidami susitikti su burtininku.