Рейчел Пайн: Traibeko dvyniai

„Vienas svečias vienam asmeniui“ — tokia buvo mūsų mantra visą savaitę prieš apdovanojimus. Padaliję beveik tūkstantį vakaro pakvietimų, mes skambinome kiekvienam pakviestajam ar jo atstovui ir priminėm apie vieno svečio limitą. Paskui žvaigždute pasižymėdavome pavardę kiekvieno, kuris atrodė galįs nepaklusti taisyklei, kad atvykęs būtų atidžiau stebimas. Vienas iš to sąrašo buvo Tedas Rodis, pornografinių žurnalų leidėjas. Paprastai jo nekviesdavo, bet šiemet, kaip gausiai apdovanoto biografinio filmo subjektas, jis sulaukė palankumo. Kai paskambinau, jo asistentas pasakė, kad Tedas savo žmoną atsiveš kaip svečią ir atvyks su apsauginiu bei vyruku, kuris stums jo vežimėlį. Aš iškart nuėjau pas Vivianą, atsakingą už tokias situacijas.

— Ką tik kalbėjausi su Tedo Rodžio asistentu, — pasakiau. — Tedui reikia apsauginio ir vyruko, kuris stumtų jo vežimėlį, ir dar jis atsiveš žmoną.

— Apsauginio? Kam Tedui Rodžiui apsauginis? — paniekinamai prunkštelėjo ji.

Iš tiesų visi žinojo, kad Tedas atsidūrė vežimėlyje dėl kėsinimosi jį nužudyti; tačiau atrodė išmintingiau to neminėti, tad aš tik gūžtelėjau pečiais:

— Turbūt tiesiog paranoja.

— Klausyk, — pasakė Viviana. — Paskambink vėl asistentui. Žmona stums jo vežimėlį ir prižiūrės jo sėdynę. Vienas svečias, ir taškas.

Giliai atsidusau, paskambinau asistentui ir išdėsčiau jam informaciją.

— Žmogus paralyžiuotas, — atsakė jis. — Nejau negalite padaryti išimties?

— Ne, — pasakiau. — Apgailestauju, bet negaliu.

— Su jūsų žmonėmis kažkas negerai, — suburbėjo jis, ir balsas buvo kupinas paniekos.

— Klausykite, — pasakiau, o mano kūnu nuvilnijo gėdos banga. — Tedas plius vienas. Viena žmona ar vienas apsauginis, ar vienas vežimėlio stūmikas. Man nesvarbu, ką jis pasiims, bet tai bus tik vienas. — Viviana pritariamai palinksėjo, kai padėjau telefono ragelį, priblokšta to, ką ištarė mano lūpos. Kito skambučio ėmiausi jausdamasi prastai. Vyrukas, dešinioji žymiausio pasaulio pornografo ranka, turėjo suabejoti mano sveiku protu ir buvo visiškai teisus.

Dabar, po trijų dienų, Tedas Rodis užvažiavo ant raudonojo kilimo. Jį, žvilgantį savo baltu smokingu ir garsiuoju auksiniu vežimėliu, stūmė ne kas kitas, o Fredis Alenas, aktorius, jį vaidinęs filme. Fredis savo „plius vienu“ pasirinko milžinišką ir baimę varantį Tedo apsauginį. Nebuvo abejonių, kad šis vyrukas galėtų blokuoti kulkas vien savo kūno mase. Tedo žmona ėjo greta jo, tviskanti deimantų vėriniu, kuris prasidėjo prie jos smakro ir baigėsi kažkur giliai įspūdingoje iškirptėje. Pastebėjau, kad apsauginis šiek tiek išverstakis, juo geriau iškart viena akimi sergėti Tedą, o kita — jo žmonos brangenybes. Jų dalyvavimas nuramino mano kaltą sąžinę.

— Leiskite jus pasveikinti, Tedai Rodi, — pasakiau blykstelėdama kuo šilčiausia šypsena. — Dėkui jums, kad atvykote.

Vos Tedui atvykus, per ausines išgirdau, kad Užsienio pilotas ką tik laimėjo apdovanojimą už Geriausią filmą. Visi vakarėlio dalyviai ėmė džiaugtis ir ploti. Mane nuvėrė virpulys, apsidairiau ieškodama, su kuo kartu galėčiau pasidžiaugti. Pagavau Bilo žvilgsnį, nors jis buvo apgultas spaudos, pūstelėjo sau į smilius, tarsi jie būtų pora šautuvo vamzdžių. Mes žinojome, kad Užsienio pilotas — filmas, turėsiantis visus sumušti, bet tai ne tas pat, kaip turėti apdovanojimą rankoje.

Negalėjau ištverti nepradėjusi švęsti. Gal dabar sunkios mano viršininkų ir kolegų nuotaikos tiesiog ištirps ir paliks mus džiaugtis pergale, kurią pasiekėme visi, didžiuodamiesi Filo ir Tonio triumfu?

Vaksmanų dvyniai buvo visiški pašaliečiai savųjų versle. Per pastaruosius dvidešimt metų jų aštrių filmų ir laisvo sandorių tvarkymo samplaika sudavė tai pramonei per ausį ir gerokai įspyrė į užpakalį. Tačiau Oskaras už geriausią filmą visada juos aplenkdavo. Filas ir Tonis netikėjo, kad Garbe būti nominuotiems. Jie tikėjo: Laimėtojas ima viską. Šįvakar su Užsienio pilotu jie galiausiai taip ir padarė. Filmas ne tik pasiekė dešimtmečių senumo rekordą Oskarų, gautų už vieną filmą, skaičiumi, bet ir visa Glorious gavo naują apdovanojimą už vienos studijos laimėjimus.

Staiga bruzdesys Saulėlydžio bulvare sustiprėjo ir tapo aišku, kad tuoj įžengs Filas ir Tonis Vaksmanai; per savo ausines galėjau girdėti, kaip Robertas ir Klarkas darbuojasi su tarnautojais, kad sulaikytų eismą abiem kryptim. Akimirka, seniai svajota ir kruopščiai surežisuota, galiausiai atėjo. Vienintelis dalykas, paliktas atsitiktinumui, — kuris brolis laikys trofėjų išlipęs iš automobilio.

Kai limuzinas slysdamas sustojo prie šaligatvio, įsižiebė šviesos, ir malūnsparnis sukinėjosi taip žemai, kad suplaktas oras nuo paviršiaus papūtė mano plaukus ir prilipdė suknelę prie kūno. Vairuotojas išlipo, stabtelėjo laikydamas pirštinėtą ranką ant durelių rankenos, paskui iškilmingai jas atidarė. Kai Filas ir Tonis išlipo iš limuzino, kartu keldami Oskarą į dangų, suspragsėjo milijonai blyksčių.

Jiedu buvo į nieką nepanašus duetas. Filas buvo stambus, nepaprastai plačių pečių ir atakuojančio puolėjo krūtine. Didžiulė galva, mėsingas veidas su mažomis skvarbiomis akutėmis, pro kurias neprasprūs apgaulė. Kaklaraištis buvo atpalaiduotas ir marškinių apykaklė prasegta, kad būtų vietos milžiniškam kaklui, sėdynė aiškiai tempė pagal užsakymą pasiūto smokingo siūles. Tonis — lieknas, šešių pėdų ūgio, malonių bruožų, tačiau visą šią išvaizdą ardė jo plaukai. Šviesiai rudi ir smulkiai garbanoti, jie sudarė tokį įspūdį, lyg kažkas juose gyventų. Tačiau šįvakar, apsirengęs Valentino smokingu, jis atrodė gana gražiai, bent jau nuo kaktos žemyn. Glorija Vaksman išlipo iš limuzino paskutinė ir palaukė kilimo gale, spinduliuodama motiniška meile savo berniukams. Escados suknele, siuvinėta karoliukais, ir Blackglama audinės boa ji kiekvienu coliu buvo elegantiška šeimos matrona. Ir po šerkšno nubalintų plaukų, ypač papildančių auksinę statulėlę, dėl kurios niekada neabejojo, kad sūnūs ją laimės, ji išdidžiai žvelgė, žydų Rouza Kenedy madingais moteriškais drabužiais.

Glorija Vaksmansūnų įkvėpimas ir studijos bendravardė — mėgavosi pasakodama istorijas apie sunkų dvynių gimimą. Per nenumatytą Cezario pjūvį buvo viena gąsdinanti akimirka, kai akušerė pamanė, jog Filas ir Tonis sujungti. Bet paaiškėjo, kad abu kūdikiai stipriai apsikabinę vienas kitą. Dabar, po kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, jie tik vos vos atlaisvino glėbį. Vaksmanai kovojo kaip pora geto pitbulterjerų ir buvo neįtikėtinai pavydūs vienas kitam. Nors jie dalijosi prodiuserių kreditais visiems Glorious filmams, iš tiesų filmas būdavo arba „Tonio“, arba „Filo“. Jei vienas turėdavo filmą, kuris sėkmingai ėjo kino teatruose, kitas negailestingai išjuokdavo savo brolio projektą. Tai, kas sumušė bilietų kasų rekordus dėl Tonio „mėšlo“, buvo lyginama su tuo, ką Filas ką tik „susuko“. Garso takelio albumas, lydintis kitą Tonio filmą, „užliūliavo“, o Filo naujai įsigytas scenarijus „buvo tiesiai skirtas vaizdajuostei, jai parašytas“. Tonio vadybos kampanija buvo „nelemtai triukšminga“, o Filas parinko Holivudo Merginą vaidinti būsimame filme „grynai tavo pimpalo šneka, bet aš nekaltinu“. Ir taip toliau, ir panašiai. Filas ir Tonis, Tonis ir Filas, išmušantys šlamštą vienas iš kito dėl garbės ir turtų, kuriuos galiausiai jie dalijosi perpus.