Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Negaliu patikėti, kad tūnosiu toje batų dėžėje šešias valandas, — šnypštė ji man.

— Bent jau iš arti matysi visas žvaigždes, — atsakiau šaltai. Aš vis dar pykau ant Dagnės, kad vakar išlėkė į parduotuvę Melrouze ir paliko mane visiškai priklausomą nuo Alegros ištisas aštuonias valandas, kai aš ją pridengiau. Mudvi žengėme į priekį, kaip galima tikėtis iš dviejų žmonių, kurie dalijasi apkrautu stalu ir viršininke, vos miglotai nutuokiančia, ko jai reikia iš mūsų.

Kai Robertas padavė man ausines ir parodė, kaip jos veikia, atvyko šeši vyrai su raudonu kilimu ir ėmė uoliai kloti jį priešais mus. Vos jie baigė, šalia manęs išdygo Marlena ir nutraukė Roberto nurodymus.

— Karen, kodėl nepakvietei manęs, kai atvežė kilimą?

— Vaikinai tik įėjo ir išvyniojo jį.

— Argi nematai, kad blogai?

Klarkas, Robertas, Dagnė ir aš spoksojome į kilimą. Jis driekėsi kaip platus raudonas kaspinas nuo ten, kur mes stovėjome, iki įėjimo. Nė vienas iš mūsų nepratarėme nė žodžio.

Marlena papurtė galvą ir susiraukė, tarsi aš mėginčiau jos kantrybę. Ji patapšnojo vienam iš pristačiusių kilimą vyrukų per petį, ėmė rėkti ir netrukus visa komanda plušėjo stengdamasi patraukti penkiasdešimties jardų raudoną kilimą per pusantro colio į kairę.

— Kaip sakiau, — tarė Robertas, — šis mažas galas bus įkištas tau tiesiai į ausį, paskui pritaikysi šį mikrofoną taip, kad nebūtų per arti burnos. Visi mes, kurie dirbsime „lauke“, būsime šį vakarą prisijungę. — Juodu su Klarku prijungė laidą, ir mes išbandėme, ar girdime vienas kitą.

Po dvidešimties minučių grįžo Marlena, kritiškai nužvelgė kilimą ir linktelėjo.

— Taip daug geriau. Bent jau žmonės žinos, kur jie eina, — pasakė ji ir nudrožė kankinti vargšelio maisto ir gėrimų tiekėjo.

Kai įsitikinome, jog radijo ryšys veikia, Klarkas ir Robertas nuėjo į savo vietas Saulėlydžio bulvare. Kilimo gale likau viena, ir susijaudinimo virpuliukai ėjo man per nugarą. Buvo penkios, ceremonija prasidėjo, greitai atvyks svečiai. Žiūrėjau į žmones su suknelėmis ir smokingais, plaukiančius į pristatymo vakarėlį pro bendrąsias duris.

Klarkas anksčiau man buvo paaiškinęs, kad nors apdovanojimų ceremonija nesibaigs iki devynių, įžymybės pradės rinktis maždaug po pusvalandžio nuo pirmojo Oskaro įteikimo.

— Nori pasakyti, jog jie nežiūrės viso reginio?

— Jei jie laimi, eina į užkulisius bendrauti su žiniasklaida, jei nelaimi, paprastai nori iš ten išeiti. Jeigu jie tik dalyvauja, dažniausiai pabėga po to, kai atplėšiamas vokas.

Man tai atrodė keista. Bilijonas pasaulio žiūrovų stebi reginį per televiziją, svajodami ten patekti. Žmonės, kurie yra ten, negali ištverti neišėję.

Klarkas pasakė, kad daugiausia žvaigždės atvyksta mažomis grupelėmis ir visą laiką, o didžiausia spūstis bus maždaug valanda po baigimo.

Teisybę jis sakė: pirmosios pora valandų buvo lengvos. Atvyko tik kelios nedidelės įžymybės, nė vienos jų nereikėjo oficialiai pristatyti. Aš tik pasveikinau jas įprastai ir parodžiau eiti į salę.

Kai galiausiai atėjo laikas pasakyti savąją eilutę, įjungiau ausinių mikrofoną taip, kad manieji panašiai apsiginklavę kolegos galėtų girdėti kiekvienos atvykstančios įžymybės pavardę. Pirmasis asmuo, pasirodęs veiksmo lauke, buvo Bilas, viešųjų ryšių vadybininkas mūsų Los Andželo įstaigoje. Bilas buvo įsitaisęs spaudos atstovų būryje tarp daugybės susigrūdusių reporterių ir fotografų, apgulusių pagrindinį taką. Žurnalistus nuo raudonojo kilimo skyrė geležinė užkarda, pakankamai žema, kad galėtum fotografuoti, bet per aukšta, kad kas peršoktų. Buvo užtvara ir už jų, tad spauda visai kaip naminiai gyvuliai buvo susispietę į būrį. Kaskart, kai pasakydavau savo eilutę, Bilas paskelbdavo jiems įžymybės pavardę, ir jie imdavo šaukti ir pliauškėti fotoaparatais. Viskas vyko taip:

Aš (skelbiu, rankos prie šonų): „Leiskite jus pasveikinti, Deividai (pauzė) Speidai. Dėkui jums, kad atvykote“.

Bilas (garsiai): „O Dieve, vaikinai. DEIVIDAS SPEIDAS JAU ČIA“.

Spauda (unisonu): „Deividas. Deividas. Jau čia. Jau čia“.

Priklausomai nuo to, kokio garsumo įžymybė, einanti raudonuoju kilimu, ir kaip susidomėjusi ja spauda, mudu su Bilu suprasdavome, kada skelbti kitą. Bilas paklausdavo manęs, kas pasirodė ant denio, o paskui sakydavo arba: „Sulaikyk ją valandėlę, jis vis dar su jais“, arba: „Taip, siųsk ją tolyn, jis išstovės kilime skylę“.

Kartais šūksniai pasikeisdavo vidury kurios nors pavardės, kai spauda išvysdavo ant denio įžymybę, pradedančią savo nusileidimą. „Deiv... ELIZABETA. ELIZABETA. Jau čia“.

Kai įvykiai tikrai ėmė rutuliotis ant raudonojo kilimo, aš buvau per daug užsiėmusi, kad įsidėmėčiau miriadus įžymybių, kurias sveikinau, tačiau nė prie vienos jų neprisiliečiau. Atvyko visi Užsienio piloto aktoriai, panorėję eiti kartu. Keturi iš penkių Geriausio aktoriaus apdovanojimo laimėtojų, visi Geriausio antraeilio vaidmens aktoriai ir keistu sutapimu visos Geriausio antraeilio vaidmens aktorės per pastaruosius ketverius metus pasirodė tokia tvarka, kokia buvo laimėjusios. Suknelės buvo nuostabios, papuošalai rėžė akį. Daugelis moterų buvo pasipuošusios milijoną dolerių kainuojančiais skolintais brangakmeniais. Papuošalus lydėjo asmens sargybiniai, prižiūrėję, kad jų nešiotojos saugiai įeitų į vidų, o ten vidaus apsaugos tarnyba perimdavo jų priežiūrą.

Prieš patekdami į vakarėlį, žmonės turėdavo išlipti iš savo automobilių. Metai patirties pamokė Glorious viešųjų ryšių personalą, kad geriausias būdas sulaikyti atvykusius be kvietimo — įsitikinti, kad visi, nebuvę pakviesti, negalėtų net priartėti prie šaligatvio krašto. Dėl to Robertas ir Klarkas buvo paskirti rūpintis automobiliais. Įsitaisę per keturis kvartalus į rytus ir vakarus nuo viešbučio, jie įkišdavo galvą į kiekvieną limuziną, įvertindavo situaciją ir slapta prispausdavo lipduką ant priekinio automobilio buferio. Lipdukai buvo trijų skirtingų rūšių. Pirmieji — atviras raudonas apskritimas, reiškiantis, kad į vakarėlį galėjote atvykti su vienu svečiu pro bendrąsias duris. Antrieji — standartinis raudonas apskritimas su įžambiu brūkšniu. Tai reiškė, kad nebuvote pakviestas ir mes net neleisime jums eikvoti mūsų energijos bergždiems ginčams. Viešbučio patarnautojai, kurie veikė kaip mūsų privatus Jūreivių korpusas, neleisdavo limuzinams su šiais lipdukais prisiartinti prie šaligatvio ir išlaipinti keleivių. Kai kurie vairuotojai apsukdavo kvartalą dvidešimt kartų, kol tai suprasdavo. Keli nepakviestieji įsivaizdavo galį išlipti iš automobilio prieš porą kvartalų ir tiesiog nužingsniuoti į vakarėlį, nes Los Andžele tai bus taip nepastebima, kaip ir tai, jei užsiliepsnotų plaukai.

Trečios rūšies lipdukai buvo su žvaigžde, signalizuojančia: „Automobilyje žvaigždė“. Automobiliams su žvaigždėmis buvo nurodoma stoti į tiesią liniją, kad jų atvežtieji būtų pristatyti prie raudonojo kilimo galo, kur mudu su Bilu pradėdavome vėl savąjį šuns ir ponio pasirodymą. Prieš prispausdami žvaigždės lipduką, mūsų automobilių vaikinai patikrindavo limuzino keleivius ir įsitikindavo, kad kiekviena kviesta žvaigždė būtų atsivežusi tik vieną teisėtą svečią. Tad kaip pateko stūmikas? — stebėjausi aš, mintyse pasižymėdama, kad vėliau apie tai reikės paklausti Klarko ir Roberto. Robertas sumanė lipdukų sistemą prieš porą metų ir labai didžiavosi jos sėkme. Jei kur liko spraga, jis tikrai norės ją iškart užtaisyti.