Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Tada atėjo eilė siuvėjai, kuri smaigstė ir dygsniavo, o paskui apsiautė mane plačia mantija, kad galėtų patvarkyti suknelę.

Kol laukiau suknelės, makiažo menininkė ant mano veido užtepė daugybę kosmetikos sluoksnių.

— Dabar gausi naujus apatinius, — pasakė siuvėja neaiškiu baltišku akcentu. Ji padavė man du popierinius ovalus, gąsdinamai atrodančius kaip pašto siuntinių kortelės, tiesiog kaip nulupti jų pamušalai. Matydama, kad sutrikau, ji tarė: — Taip, tai liemenėlė. Užsidėk. Kelnaites pasilik.

Įsimiklinusi prilipdžiau juos kur reikia, stengdamasi palikti šiokį tokį tarpą tarp krūtų, įnėriau į suknelę, nuostabiai tinkančią, kaip nulietą. Gal bus šįvakar ir vėsoka, bet verta pakentėti. Ji įspraudė man į ranką plokščią skysčio buteliuką.

— Čia vėlesniam laikui. Jis ištirpdo klijus. — Įsikišau į savo vakarinę rankinę.

Vėl žvilgterėjusi į veidrodį, vos atpažinau save. Mano plaukai žvilgėjo, oda atrodė bronzinė ir sveika, buvau išlenktos figūros ir visa švytėjau, žibėjau, kaitau ar tiesiog viskas buvo kartu. Jaučiausi tarsi vaidinčiau gerą vaidmenį savo gyvenimo Tikroje Holivudo istorijoje, kur pasakotojo balsas būtų šiek tiek perspėjantis, kad po komercinės reklamos ištiks žlugimas. Kol kas lėtai pasisukau, atsiduodama Marlenos apžiūrai, kad ji galėtų nuspręsti, ar pasiekiau pakankamai žavingą finišą. Gavusi jos pavydų pritarimą — „Tu tokia puiki, kokia tik galėtum būti,“ — puoliau į Modiljanio viešbutį pradėti repetuoti savo VIP atvirų durų laikytojos vaidmens.

Mano tikroji viršininkė Alegra Orekchi, Glorious Pictures viešųjų ryšių prezidentė, stovėjo ant šaligatvio krašto priešais viešbutį su segtuvu rankoje ir atrodė nekantriai valdinga — mano manymu, jos veidas tokia mina sustingo prieš daugelį metų.

— Atsiprašau, vėluoju. Mano permainos šiek tiek užtruko, — pasakiau sąmoningai persibraukdama ranka savo dabar vešlius lengvus plaukus.

— Eilutę, — nuožmiai sušnibždėjo Alegra, užuot pasisveikinusi. Vakar Alegra pradėjo rimtai abejoti mano gebėjimu pasveikinti vakaro svečius.

Pabrėžtinai išrėžiau:

— Leiskite jus pasveikinti, Didžioji žvaigžde. Dėkui jums, kad atvykote. — Tai buvo mano vienintelė eilutė, negalima nieko improvizuoti. Aš kartojau ją ir kartojau, stengdamasi išgauti skirtingas balso moduliacijas, aukštį ir garsumą, bet Alegrai niekas neįtiko.

— Ne, Karen, vis dar ne tai, — raukėsi ji. — Tau reikia akcentuoti jums. Tu dėkoji kiekvienam asmeniui, kad atvyko. Jie yra žymiausi pasaulio žmonės, ir tu atstovauji „Glorious“, — tarė ji, lyg mokydama mane Metodo. Stengdamasi nutaisyti išraišką-mandagumo ir pagarbios baimės derinį, aš pamėginau dar kartą.

— Leiskite jus pasveikinti, Didžioji žvaigžde. Dėkui jums, kad atvykote.

Ji pakreipė galvą ir atsiduso.

— Ne, ne, vis dar blogai. — Suskambo Alegros telefonas, ir ji atsitraukė, lyg tam, kad nenugirsčiau jos pokalbio. Tai buvo tik simbolinis gestas, nes apskritai Alegrą sunku girdėti net tada, kai ji stovi nejaukiai arti. Stovėjau ir laukiau jos grįžtant, nemaloniai jausdama, kad sandalų dirželiai jau įsirėžia į mano keltis. Ji baigė kalbėti, atsisuko ir susiraukė.

— Karen, tu turėtum toliau praktikuotis. Jei aš kalbu telefonu, tai dar nereiškia, kad nedirbu su tavimi. Tikrai nejaučiu, kad tu stengtumeisi.

Nors atsakinga už vakarėlį dviem tūkstančiams, prižiūrinti keturiasdešimties etatinių dirbančių viešųjų ryšių darbuotojų ir dvidešimties laisvai samdomųjų personalą, Alegra keistai laikėsi įsikirtusi savo atradimo, kad aš nesugebu pasakyti kelių žodžių. Spaudimas buvo kankinantis. Dabar ji pasišaukė kitus žmones, kad jie pasakytų savo pastabas. Ji privertė mane repetuoti dar keletą kartų ir tada pasikvietė Matą Vincentą, vadybos pirmininko pavaduotoją. Matas Glorious hierarchijoje buvo tik per plauką aukščiau Alegros, ir ji visada vertėsi per galvą, kad tik padarytų jam įspūdį. Dažniausiai jis ignoruodavo ją.

— Leiskite jus pasveikinti, Matai Vincentai. Dėkui jums, kad atvykote.

Matas buvo vienas iš tų žmonių, kurių draugiją mėgau labiausiai. Jis, regis, buvo atlaikęs šešerius metus Glorious dramos ir nepraradęs humoro jausmo. Vos kelios dienos prieš mums išskrendant dėl Oskarų jis užlipo ant pieno dėžės mūsų Traibeko įstaigoje ir pateikė džiugų Tonio kalbos vertimą, sklandžiai imituodamas gergždžiantį Bronkso niurzgimą, kurio visi bijojome. Tačiau pastarąsias keturiasdešimt aštuonias valandas jis plūkėsi derindamas milžinišką reklamos kampaniją, smarkiai giriančią Užsienio pilotų, vertą Oskaro apdovanojimo, ir netikėtumo planą, jei įvyktų neįsivaizduojamas dalykas. Susierzinęs ir nemiegojęs Matas atrodė visai kitas žmogus. Dabar jis išklausė eilutės, pažiūrėjo į mane išsiblaškęs ir pasakė:

— Taigi daugiau mes neturime ką čia įkišti, tad manau, kad ji turės tai padaryti.

Paskui išėjo persirengti vakarui.

Nepatenkinta, kad nebuvau išpeikta dar kieno nors, Alegra negalėjo susilaikyti nuo paskutinės kandžios pastabos prieš palikdama mane ramybėje.

— Karen, kai sveikiniesi su žmonėmis, nemosikuok rankomis. Jie gali pamanyti, kad mėgini juos paliesti.

Galiausiai likusi viena, aš stebėjausi, kaip Alegra stengėsi priversti mane pasijusti nepakankamai džiugia sveikintoją ir kartu įkyria. Prisiminiau, kaip Matas ir Alegra mokėjo išryškinti vienas kito viduje tai, ką turi blogiausia. Per šio vakaro apdovanojimus bus daug ko atsikratyta, ir ne paskučiausias dalykas — jų darbas. Pooskarinis namų valymas šioje pramonėje įprastas, ir Glorious nebuvo išimtis.

Buvo vidudienis, po pirmos, ir nors svečiai neatvyks į pristatymą dar kokias tris valandas, aš turėjau būti savo vietoje, jei kas pasirodytų anksčiau. Pristatymo vakarėlis, kur svečiai matys apdovanojimus milžiniškame ekrane viešbučio pokylių salėje, buvo skirtas žmonėms, kurie nepakviesti į tikrąją apdovanojimų ceremoniją kaip Užsienio piloto autorius (Oskarai teikiami scenarijams, ne romanams). Kita publika bus daugiausia Glorious „draugai ir šeima“ — pramonės vadovai ir gęstančios žvaigždės. Juos reikės leisti pro bendras, ne VIP duris. Pristatymo vakarėlis bus mažas, bet mes jį pavadinome „intymiu“. Tikrasis Oskaro vakaras bus milžiniškas: Glorious išsinuomojo visą viešbučio vestibiulį, tris jo restoranus, baseiną su dviem barais ir mansardos apartamentus penkioliktame aukšte kaip VIP kambarius.

Už manęs statybos komanda sudėjo paskutinius akcentus ant raudonojo kilimo, nutiesto prie įėjimo. Jis buvo sukomponuotas taip, kad atrodytų, tarsi parasparnis būtų trenkęsis į pastatą, ir likę tik pusė lakūno kabinos, korpusas ir kyšanti sparno dalis. Didžiulės vestibiulio durys buvo pakeistos plačiom moskitų tinklų juostom, milžiniškos palmės vazonuose išdėliotos taip, kad žymėtų takus. Iš ten, kur stovėjau, galėjau girdėti lojančius Marlenos įsakymus floristams, baro padavėjams, viešbučio tarnautojams ir bet kam, kas, jos manymu, nesusidorojo su užduotimi, o toks jai buvo kiekvienas. Keli vyrai krovė stalus ir kėdes iš sunkvežimio, vienas jų pasiūlė man kėdę, ir aš dėkinga ją priėmiau.

Pusę trijų Dagnė Blum, kita Alegros asistenčių komandos pusė, atvyko su Robertu Kodžima ir Klarku Garlandu — dviem mūsų kolegom iš Niujorko įstaigos. Dagnės nuotaika buvo siaubinga. Per savaites, vedančias į Oskarą, ji nenuilstamai darė spaudimą dėl „vidaus“ pozicijos. „Taip aš galėsiu viską matyti“, — sakė ji man valdingai prie stalo, kuriuo dalijomės Niujorke. Marlena, kuriai nerūpėjo nė vienas iš mūsų, bet Dagnės ji nemėgo apskritai, sutiko su jos pakartotiniais reikalavimais duoti darbo kaip VIP lifto operatorei. Dagnė praleis visą vakarą siaurame tarnybos lifte, vežiodama daugumą „V iš VIP“ į mansardos apartamentus ir iš jų.