Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Dvyniai persistengė prieš kameras — pirma apsimetė, kad pešasi dėl apdovanojimo, o paskui liūliavo jį kaip suvystytą kūdikį. Net Tonis, paprastai vengdavęs prožektorių, atrodė, tarsi džiaugtųsi liaupsinimu. Eidami į pergalės iškilmes, jie praktiškai šoko ant raudonojo kilimo. Vienu metu Tonis užšoko Filui ant pečių ir laikė apdovanojimą aukštai ore, tad visi trys panėšėjo į keistą Holivudo totemo stulpą iš Storojo Filo, Plonojo Tonio ir jų žėrinčio kūdikėlio Oskaro. Tas vaizdas taps viena garsiausių metų fotografijų. Paskui jie, pamojavę motinai, perdavė jai trofėjų. Nors ji buvo septyniasdešimties, visai mažytė, statulėlės svoris jos nė kiek nesutrikdė. Ji iškėlė ją viena ranka sau virš galvos, o kita pamosavo pusiau statulos, pusiau karališka poza — tokia buvo šimtaprocentinė Glorija Vaksman.

Po dvidešimties minučių kraipymosi Vaksmanai dingo vakarėlyje. Per ausines išgirdau, jog Robertas ir Klarkas pakviesti vidun koordinuoti šampano tosto Užsienio piloto aktoriams ir komandai. Aš pasijutau šiek tiek pažeminta, nes nebuvo nė menkiausio ženklo, kad kas nors iš mūsų bent akimirką galėtų prisijungti prie šventės. Kitas porą valandų kaip paprastai vyko darbas mano mažyčiame šaligatvio pakraščio ruoželyje — įžymybių sveikinimas, spaudos šūksnių klausymasis ir nuolatinė kankynė girdėti vaikštinėjančias bei šnekančias Marleną su Viviana ir priekaištaujančias man ar kuriam mano kolegai dėl baisaus klaidingo žingsnio, kuris neabejotinai sugadino vakarėlį. Girdėjau, kaip Robertas sako Klarkui, kad Tonis liepė nutraukti Glorijos Mai Tais. Nusišypsojau, įsivaizduodama Gloriją, sverdėjančią ant kulniukų ir laikančią savo tuščią taurę, kai Klarkas paduoda jai nealkoholinį gėrimą.

Žvelgdama į viešbutį, į Saulėlydžio bulvarą, languose mačiau daugybę veidų. Žmonėms, apsistojusiems Modiljanio viešbutyje, mūsų vakarėlis virto tikru košmaru, mat pavertė juos nevykusiais slaptais žiūrovais, mokančiais didžiulius pinigus už privilegiją žiūrėti. Jiems nebuvo leidžiama įeiti į vestibiulį ar baseiną, jie galėjo įeiti į pastatą ir išeiti iš jo pro požeminį garažą: pasikelti ar nusileisti liftais, suprogramuotais nesustoti jokiame „mūsų“ aukšte. Daugelis jų stebėjo atvykimo spektaklį ilgesingu žvilgsniu. Vienas vyras netgi nusileido žemyn virve, susukta iš sumazgytų paklodžių, tačiau buvo sutiktas susierzinusios Marlenos tą akimirką, kai tik kojos palietė žemę. Maždaug po trisdešimties sekundžių spiegimo ant jo jis užsikabarojo atgal į savo saugų kambarį.

Buvo trečia valanda nakties, tai toks laikas, kai žmonės išlenda su keisčiausiomis istorijomis. Tarp jų buvo du vyriškiai, sakęsi esą kažkokio Viljamo Moriso agentai, atvykę prieš dvi valandas, ir smarkiai prisidažiusi moteris nutriušusiais voverių kailiniais, nešdamasi padirbtą Oskarą, kurį sakėsi ką tik laimėjusi. Už ką — už Geriausią klastotę? — pagalvojau niūriai.

Paskui prie manęs priėjo vyras, kiek pastoviniavęs raudonojo kilimo gale ir nesistengiantis įeiti. Jis buvo žilas, raukšlėto veido. Jo rankos truputį drebėjo, buvo nubertos rudomis dėmėmis, bet jis, regis, buvo jaunesnis, nei atrodė. Kostiumas buvo padėvėtas, kruopščiai išlygintas, o dryžuotas kaklaraištis užmegztas dvigubu Vindzoro mazgu.

— Ar žinote, kiek ten, viduje, žmonių? — paklausė.

— Tiksliai nežinau, — atsakiau manydama, kad gal jis slaptai dirba ugniagesių departamentui, grasinusiam baigti mūsų vakarėlį, jei viršysime leistinas ribas.

— Ar yra kas įdomaus?

— Žinoma, pusė Holivudo, — pasakiau nusprendusi, kad jis turbūt koks ekscentrikas iš vaikštinėtojų prieš aušrą Saulėlydžio bulvaru.

— O Vaksmanai? Ar jie yra vakarėlyje?

Aš linktelėjau.

— O kaip Tedas Rodis?

— Kiek žinau, jis čia. — Iš ten, kur stovėjau, galėjau matyti tik atvykstančius, ne išvykstančius.

— Įdomu turėti šalia tokį vyruką. Koks jis?

— Aš nesusipažinau su juo. Mačiau jį tik dvi sekundes, kai jis atvyko su žmona ir kitais.

— Jis atsivežė daug žmonių?

— Tikrai tai buvo neįprasta, nes mes kiekvienam leidome turėti tik vieną svečią — net ir Tedui, kuris paprastai turi asmens sargybinį ir vežimėlio stūmiką, žinoma, ir jo žmona kartu su juo. — Aš buvau tokia pavargusi, kad tik padrikai kalbėjau su šiuo visišku pašalaičiu.

— Tad tik Tedui buvo leidžiama atsivežti daugiau svečių?

— Ne, nebuvo. Bet Fredis Alenas Tedo asmens sargybinį pasiėmė kaip savo svečią, o stūmė vežimėlį pats.

— Tikrai. Koks kilnus ponas Alenas.

— Ir aš taip pamaniau. Turiu galvoje, vyrukas juk sėdi vežimėlyje. Galėjome žiūrėti ne taip griežtai. — Mano mintys nuslydo į tą smegenų dalį, kuri priima sprendimus, ir pateko tiesiai man ant liežuvio. — Atleiskite, — pasakiau ir nuėjau kelis jardus kilimu.

— Marlena, — sušnibždėjau į mikrofoną. — Čia labai keistas vyrukas. Klausinėja mane daugybės dalykų.

— Dėkui, Karen. Nemanau, kad čia kas keista vaikštinėti apie Holivudą vidurnaktį. Gal galėtum pasistengti negaišinti manęs tokiomis nesąmonėmis?

Radijas nutilo, ir aš atsigręžiau pasižiūrėti, kur tas vyras, kuris ką tik čia stovėjo. Jis buvo dingęs. Iškart pasigailėjau, kad patrukdžiau Marleną, ir taip suteikiau jai dar vieną progą mane įskaudinti. Žinojau, kad šioje kompanijoje žmonės taip kalbasi vienas su kitu. Taip jie kalbasi su savo draugais ir bendradarbiais, savo vaikų auklėmis ir savo vyrais bei žmonomis, savo vaikinais ir jų tėvais, nors tas žinojimas dabar nepalengvino mano savijautos.

Nuo pat pirmos dienos Glorious aš vis turėdavau priminti sau, kad visi čia išgyvena nežmonišką įtampą. Faktas, kad buvome taip arti laimėjimo už Geriausią filmą, kiekvieną vertė dirbti sekinančiu tempu. Trūko savitvardos, lūkesčiai buvo dideli, emocijos — ant peilio ašmenų. Natūralu beatodairiškai rėžti artimiausiems ir brangiausiems, svarsčiau aš, ypač kai tokia trapi pusiausvyra. Bet kodėl dabar, kai jau pasiekėme savo tikslą, nėra jokio palengvėjimo jausmo?

Maždaug penkiolika minučių po keturių visiems mums, dirbusiems lauke, galiausiai buvo leista ateiti į viešbutį, ir žmonės, užėmę pozicijas viduje, galėjo palikti savo postus. Visi sugriuvome ant sofų ir kėdžių vestibiulyje. Po penkių minučių Tonis praėjo pro šalį, pažvelgė į mus ir pro sukąstus dantis iškošė:

— Ar kas nors iš jūsų kada nors ką dirba? Ar manote, kad čia jums apmokamos atostogos?

Tada išdygo Alegra ir įkišo savo trigrašį:

— Su jumis gyva bėda. Per jus atrodome kaip būrys tingių išgverusių netikšų.

Apsižvalgiau aplink. Buvo beveik tuščia, tik keli valgiu ir gėrimais besirūpinantys darbuotojai, sulankstantys stalus ir kraunantys medines kėdes. Pajutau, kaip per grupelę nuvilnijo pykčio banga, bet niekas neištarė nė žodžio. Mes buvome per daug pavargę.

Geriausio filmo apdovanojimas jau kelias valandas buvo saugus Vaksmanų rankose, tačiau pagiežingas tonas sugrįžo vėl. Tomis priešaušrio valandomis po apdovanojimo aš ėmiau suprasti savo logikos klaidą: Glorious Pictures stumtelėjimas visada pereina į smūgį.

Suvokusi, kad geriau grįžti į viešbutį, negu šlaistytis aplinkui ir laukti, kad mane dar kas išbartų, aš su Klarku suskatau važiuoti atgal į Four Seasons. Kai važiavome liftu, jis stengėsi mane pralinksminti:

— Glorious tradicija. Per pietus prie baseino užsakiau dvi geriausias persirengimo kabinas. Mes turėsime mimozų, gausime kūno ir veido masažą, kitų procedūrų — ir ši naktis liks tik blankus prisiminimas tau net nespėjus susivokti. Numik truputį, ir vėliau pasimatysime. — Jis patapšnojo man viršugalvį, lyg būčiau vaikas.