Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Nešdamasi batelius, aš nušlubčiojau į savo kambarį ir kritau ant čiužinio su visais pobūvio drabužiais.

Užmerktos akys

Nepasakyčiau, kad įžengiau tenai užmerktomis akimis. Glorious garsėjo tuo, kad ten sunku dirbti. Buvau girdėjusi gandus, esą ten buvo net dvylikos žingsnių programa ankstesniems darbuotojams, surinktiems iš Nju Džersio priemiesčių. GlorAnon buvo arba tikrai anoniminė, arba visai išgalvota, nes vėliau, kai paklausinėjau aplinkui, niekas negalėjo patvirtinti jos egzistavimo. Vis dėlto buvo šnekų apie šviesius jaunus žmones, kurie nuėjo dirbti į Glorious ir išėjo vos įstengę paklausti: „Ar likti, ar išeiti?“ — tokia buvo jų emocinė būsena. Mano pasirinkimą nulėmė istorijos su geresnėmis pabaigomis: dvidešimt ketverių metų viceprezidentai su personalu ir atlyginimais, derančiais jų įspūdingiems titulams; asistentė, parašiusi liaupsinantį straipsnį spaudoje apie savo scenarijų, pateiktą prisidengus pseudonimu, ir išvydusi jį pasirinktą po kelių savaičių; registratorė, padariusi tokį įspūdį apsilankiusiam režisieriui savo neprašytais komentarais, kad buvo priimta gamybos viršininke. Mano pačios darbas Glorious buvo nulemtas ne tiek aklos ambicijos, kiek meno ir mokslo, susimokiusių prieš mane.

Prieš Glorious aš praleidau beveik ketverius metus CNN reklamos tyrimų skyriuje. Visai neseniai atlikau tyrimą, turėjusį parodyti, kiek procentų CNN žiūrovų statistiškai kankina „nuolatinis ar pasikartojantis“ rėmuo dabar ar kankins ateityje. Pinigų uždirbdavau pakankamai, mano pusmetinės apžvalgos buvo geros, ateitis atrodė garantuota, nepaisant fakto, kad mane kamavo nuolatinės ar pasikartojančios abejonės, ar eidama tokias pareigas kada nors realizuosiu savo galimybes. Ir nors darbas buvo nuobodus, vakarai ir savaitgaliai tai kompensavo su kaupu — mano socialinis kalendorius buvo geriausių draugų rankose: jį visiškai užpildė Arabela, besigrumianti aktorė, ir mano vaikinas Geibas, kovojantis tapytojas. Arabela laisvomis valandėlėmis tempdavo mane į Filmų forumą ar Walter Reade, o Geibas laikė garbės dalyku, kad aplankytume tiek parodų atidarymų, kiek tik žmogui įmanoma. Mūsų ketvertukas — Geibas, aš ir Arabela (drauge su tuo, su kuo tada draugaudavo) lakstė po miestą, tyrinėdamas viską nuo Džeimso Bondo įkvėptos operos iki „oratoriaus meno“ skaidrių renginio ir Equus spektaklio, atliekamo septintokų vienoje iš „pažangesnių“ privačių mokyklų. Drauge mes džiaugėmės viskuo, ką tik siūlė Niujorkas, jei tai buvo nemokama arba labai pigu.

Arabela Tompson buvo mano geriausia draugė nuo pirmo kurso UMass Amherst (tikrasis jos vardas Ebė, bet po antro kurso ji atsisakė taip šaukiama atsiliepti). Jos specializacija buvo drama, o aš buvau politinių mokslų krimtikė, tad mūsų keliai galėjo niekada nesusikryžiuoti, jei nebūtume susidūrusios prie priešingų lentų per debatus apie „tiesą filmuose“, vykusius po Visi prezidento vyrai demonstravimo. Tą vakarą mudvi supratome, kad smagiau abiem ginčytis negu sutikti su kuo nors kitu, ir tapome neperskiriamos. Nepasotinama filmų rijikė, Arabela žinojo viską beveik apie kiekvieną kada nors sukurtą filmą, juo labiau apie įžymybes, režisierius, prodiuserius, ir buvo patikima „Kas yra kas“ žinovė kalbant apie filmų pramonės šulus. Deja, ji buvo kilusi iš gydytojų — bent trijų kartų, ir visi jie, net seniai mirę, regis, labai ją spaudė imtis šeimos verslo. Ji buvo priimta į Džono Hopkinso medicinos mokyklą, Tompsonų Alma mater, bet atidėliojo studijas kelis kartus, kad galėtų mokytis vaidybos kursuose ir pereiti vaidybos sugebėjimų tikrinimą Niujorke. Galiausiai nenoromis padarė išvadą: kadangi bus gydytoja, niekada nevaidins televizijoje. Tad persikėlė į Baltimorę ir, būdama studentė medikė, nutarė vaidinti tolesnius dvidešimtį metų — ar bent jau man taip atrodė.

Mes pasižadėjome bent vieną savaitgalį per mėnesį praleisti kartu, ar Merilende, ar Niujorke — bet greitai nelemtoji anatomija, fiziologija ir histologija tam užkirto kelią. Įpusėjus rudeniui paaiškėjo, kad mes laimingos, jei bent kartą per savaitę ištaikome šnektelėti telefonu, o jos šnekos dabar buvo pilnos medikų žargono ir pasibaisėtinos informacijos apie Lloydo, jos lavono, skrodimą — tai buvo vietoj kino sensacijų, kurias ji taip mėgdavo entuziastingai aptarinėti. Ji vėl tapo Ebe, ir tai užvis liūdniausia.

Paskui mudu su Geibu siaubingai kovojome dėl Padėkos dienos savaitgalio. Ir Geibo talentas, ir jo negebėjimas sėkmingai save parduoti buvo akivaizdūs; nors jis troško vietos būsimų globėjų išlaikomose miesto centro ir Soho galerijose, tačiau vertėsi laikinais darbais. Visai neseniai dirbo Krisčio aukciono namuose, kur vylėsi užmegzti kontaktų su meno žmonėmis; vietoj to pasijuto atsidūręs pakrovimo doke — nešiojo senovinius baldus iš furgonų ir į furgonus. Po savaitės metė pasibjaurėjęs sakydamas, kad jam bloga nuo viršininko elgesio, tarsi Čipendelo dėžės būtų vertingesnės nei jo nugara. Užuot pasakiusi, kad jo įtarimas turbūt teisingas, aš pasiūliau, kad gal metas pasvarstyti, kaip užsidirbti pragyvenimui kitaip, gal komercine daile. Geibas palaikė tai ženklu, kad aš niekada netikėjusi jo tapyba, ir pareiškė persikeliąs į Rytų Kentukį, kur galėsiąs gyventi su savo šauniuoju dėde beveik už dyka ir „kurti be trukdymų“. Įprastas vaistas nuo širdies skausmo yra būti užsiėmusiai, tačiau aš neturėjau nieko, su kuo galėčiau ką nors veikti, tad jaučiausi palikta ir iki pamišimo nuobodžiavau. Jei jau Geibas ir Arabela staiga dingo iš mano akiračio, nusprendžiau ištirti tas savo gyvenimo sritis, kurios išloštų dėl pokyčių. Po mikroskopu atsidūrė „karjera“.

Per visus mokyklos metus aš degiau ambicija, norėdama gauti diplomą ir sprukti, tačiau niekada nebuvo aišku, kur. Pradžioje išmėginau kelis skirtingus darbus, į dabartinę vietą CNN patekau per draugo draugą ir užsilikau čia ilgiau nei ketinau. Kažkaip prabėgo ketveri metai. Nors Ebė atsisakė savo svajonės, jos planas B vargu ar buvo nevykęs pasiūlymas. Ir Geibas nusprendė toliau stumtis su savo tapyba, laikydamas ją vertesne už mūsų draugystę. Tikra ironija — jie kiekvienas žinojo, ko nori, o aš, dukart per mėnesį gaudama atlyginimą, sveikatos draudimą ir visomis išgalėmis stengdamasi išspausti 401 kilobaitą, nežinojau nieko.

Tokios mintys sukosi mano galvoje, kai vieną vakarą per sausio tamsą ėjau prisijungti prie savo skyriaus Ichy Taco Heaven, ketvirtadieniais mūsų įprastinėje susitikimo vietoje. Kai mirksintis neoninis čili pipiras sušvito pro tamsą, man sustiprėjo viltis artimiausioje ateityje užsisakyti stiprią margaritą, nes šie ketvirtadienio vakarai jau tapo didžiausiu mano savaitės privalumu.

Bent jau geriau pažinsiu savo kolegas, galvojau alkūnėmis skindamasi kelią pro važinėjančių į darbą iš priemiesčių klerkų ir sekretorių minią su savo pirmuoju gėrimu, ieškodama mūsų staliuko.

Kai nutūpiau į tuščią kėdę kampe, pamačiau, kad grupėje yra nepažįstamas veidas.

— Karen, čia Klarkas Garlandas, — tarė Pitas, mūsų skyriaus vyriausiasis statistikas. — Mes kartu mokėmės mokykloje. Nemačiau jo nuo tada, nes jis amžinai prapuolęs tame Glorious.

Ar gerai išgirdau? Šis vyrukas dirba Glorious Pictures ? Ebė negalėtų patikėti. Iš visų tų filmų, kuriuos matėme drauge, Glorious filmai buvo jos mėgstamiausi. Ji labai domėjosi vadovais broliais dvyniais, ypač Toniu Vaksmanu, mažesniuoju. Žiniasklaida aprašinėjo juos arba kaip godžius tinginius, arba kaip nuostabius menininkus, nelygu kokia buvo savaitės diena, ir kai kurios istorijos, kurias ji man papasakojo apie kompaniją, buvo tokios žavingos kaip ir patys filmai.