Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Trečiadienis atnešė dar egzotiškesnį iššūkį — Šono reklamos agentė informavo mane, kad jis nepasirodys Velingtono oro uoste be tikro bilieto. Prieš trejus metus jis turėjęs „šiurpios patirties“, kai pradingo lėktuvo bilietas Marakeče. Elektroninis bilietas netinkąs, nes Šonas „netikįs“ internetu.

Vienintelis priimtinas transportavimo būdas — kad Šonas turėtų bilietą, įteiktą jam į rankas nuošaliame kaime, kur jis dabar medžiojo. Aš radau pasiuntinių tarnybą, apsiimančią atlikti šią užduotį, bet dabar Alegra pageidavo, kad visi patvirtintų, jog Šonas turi bilietą ir bus Sidnėjuje bei Los Andžele kaip planuota. Deja, laiko skirtumas ir ryšių veikimo zonos trūkumas tolimoje vietovėje, kur jis apsistojęs, man neleido patvirtinti, kad bilietas perduotas iš rankų į rankas.

Pasakiau Dagnei, kad einu atsigerti vandens, ir, atsidūrusi Roberto kabinete, įlindau į kampą, kad niekas manęs nematytų.

— Kas šitaip elgiasi? — Sudejavau. — Sakyk, kas per žmonės, kad išdarinėja tokias nesąmones?

— Kas gali, — atsakė jis. — Kas žino, kad visi tūpčios, popins ir lepins, o jis šokdins, kol gaus viską, ko nori.

— Ir ta jo reklamos agentė. Kokia ragana. Šiandien jau tris kartus skambino klausinėdama, ar jis jau gavo bilietą.

— Dėl to nesijaudink. Ir nežiūrėk asmeniškai.

— Kaip galiu nežiūrėti asmeniškai? Jie visi ant manęs rėkia. Asmeniškai, — pasakiau, ir Robertas nusišypsojo.

— Neverta. Kai pasiuntinukas Naujojoje Zelandijoje įteiks Šonui bilietą, jo reklamos agentė paskambins jam ir paaiškins smulkiai, kaip ji viską organizavo. Nes tikrai, kai pagalvoji, Šonas ją pasamdė, tad jei negaus, ko nori, ne tu nukentėsi, o ji, nesvarbu, kad ji kaltins tave, girdi, viską blogai padarei, — pasakė jis.

Negalėjau nesijuokti, nors pavydėjau Roberto gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą.

— Dėkoju, manau, supratau.

— Tai ar jis jau gavo bilietą? — paklausė Robertas verkšlenančiu balsu, erzindamas mane išeinančią.

— Turėsiu pas tave grįžti, — pasakiau pasipūtusiu tonu, užrietusi nosį.

— Tu čempionė.

Dagnė prie savo stalo buvo užgulusi planus dėl Los Andžele vyksiančios Ji plaukia abiem būdais premjeros, kuri numatyta dvi dienos po Oskarų. Filme debiutavo Ivan-Melisa Pell, aktorė, kuri persivadino „savo senelių garbei“, pagal oficialią biografiją. „Visada kreipkitės į panelę Pell „Ivan-Melisa“, bet ne „Ivan“ — toks buvo devynioliktas nurodymas iš mums duoto ilgo sąrašo. Kadangi dabar aš nesėkmingai sekiau maorių pasiuntinius per Australijos ir Naujosios Zelandijos krūmus, turbūt nebuvau ta persona, kurios verta klausti patarimo dėl karjeros.

Dar Ivan-Melisa pasirodė esanti rašoma per brūkšnelį. Pirmiausia ji išsitarė, kad „slapčia“ draugauja su Bobų Metuchenu, filmų režisieriumi, paskui, nors tai buvo jos personažas, kuris plaukė abiem būdais, interviu ture ji teigė, kad jos vaidmuo pagrįstas realiu gyvenimu. Ivan-Melisa Pell jau oficialiai turėjo paklausą.

Dagnė buvo atsakinga už viešbučių, limuzinų ir baro padavėjų, reikalingų vakarėliui, užsakymą. Kaip ir su dauguma Glorious premjerų, nebuvo viešojo maitinimo biudžeto. Maistas kainavo pinigus, be to, Vaksmanai buvo supratę, kad jų vakarėliai išspaudžia daug daugiau rašalo, kai svečiai geria tuščiais skrandžiais.

Kai buvau prie registratūros ir iš išnešiotojo pasiėmiau savo priešpiečius, pamačiau folija apdengtą porceliano lėkštę, kuri nuostabiai kvepėjo.

— Hm, kas čia? — paklausiau registratorės.

— Krūtinėlė, — pasakė ji. — Glorija kiekvieną antradienį pagamina Toniui ir Filui specialią krūtinėlę — tai jų šeimos tradicija nuo tada, kai jiems abiem išdygo dantys.

— Ar galiu žvilgtelėti? — paklausiau. — Taip nuostabiai kvepia — noriu pamatyti. — Ji linktelėjo ir pakėlė foliją, atskleisdama gražų kepsnį. Padėklas buvo puošni negili pailga Royal Doulton lėkštė, kokią, prisimenu, mačiau eidama su Elena užsakyti jai vestuvinių dovanų.

— Dėkui, ar jūs kada ragavote?

— Ne. Kiek žinau, jie niekada su niekuo nesidalija. Žinau, kad Tonio pusė būna pusžalė, o Filo pusė — gerai iškepta, jei paklaustumėte mano senelės, fiziškai lyg ir ne visai įmanoma.

— Ar Glorija kada praleidžia savaitę? — paklausiau atsargiai užtraukdama foliją į vietą. Mane keistai prikaustė ta krūtinėlė.

— Jei pati negali atvykti, krūtinėlė atkeliauja viena jos Jaguaru — žinoma, su vairuotoju.

— Kaip nuostabu, — pasakiau ir nusinešiau sumuštinį prie savo stalo.

Iškart po priešpiečių ir savo septyniolikto pokalbio su Naujosios Zelandijos tarnybos dispečeriu suskambo telefonas.

— Alegrą. Dabar. — Ir iškart padėjo ragelį. Abi Tonio asistentės, skambindavusios jo vardu, dažnai perimdavo savo viršininko manierą. Negalėjau nuspręsti, ar šis mėgdžiojimo atvejis nuoširdžiausia gerinimosi forma, ar joms tiesiog patiko elgtis kaip šmikėms nebijant atpildo. Vos perdaviau žinutę, Alegra susirinko šūsnį aplankų, segtuvų ir vaizdajuosčių, sugriebė naujai pakrautą mobiliojo bateriją nuo mano stalo ir dingo Tonio ir Filo kabineto pusėje.

Prabėgus dviem minutėm po Alegros išėjimo Dagnė pareiškė:

— Man reikia parūkyti, — konkrečiai niekam, paskui nuėjo koridoriumi. Kol Dagnė rūkė, o Alegra buvo su Toniu, aš atsakinėjau į skambučius ir tvarkiausi su Alegros elektroniniu paštu. Alegra, regis, nesuvokė, ką reiškia „elektroninis“ žodžių junginyje „elektroninis paštas“, ir reikalavo, kad mudvi su Dagne jai kas valandą atspausdintume atėjusias žinutes. Tada ji atrašydavo atsakymą ant kiekvieno popieriaus lapo, mes atspausdindavome ir išsiųsdavome. Tai buvo papildomas darbas, o aš turėjau ne tik išklausyti telefono skambučius ir perskaityti elektroninį paštą, bet ir rūpintis Glorious renginiu. Be to, Alegros kandumą dalijantis informacija atmiešdavo jos nusivylimas, kai mes ko nors nežinojome, nes nebuvo mums pasakiusi, tad mudvi su Dagne turėjome pasinaudoti visais įmanomais būdais būti nuolat informuotos. Mes tai aptarėme ir nusprendėme, kad viskas, kas neužrakinta, yra mūsų žinioje.

Dabar, skaitydama Alegrai atėjusias žinutes, aš suvokiau Los Andželo premjeros, su kuria dirbo Dagnė, strategiją. Bobas Metuchenas buvo nuostabus režisierius, Tonio atrastas Sandanse prieš kelerius metus, ir filmas — kurį mačiau tamsoje su Eliotu Solniku prieš savaitę — buvo aštrus ir puikus. Sklido kalbos, kad tai geriausias Bobo darbas, ir Tonis galėjo dėl to lažintis. Sekdama visą giją, kuri buvo užmegzta prieš man ateinant dirbti į Glorious, aš suvokiau, kad Alegros rengiamas šios premjeros pristatymas po Oskaro buvo būdas strategiškai pademonstruoti absoliutų kompanijos savarankiškos kino bendrovės patikimumą. Bobas buvo kompanijos reklamos kūdikis, tas kūdikis, kuris visada šypsosi ir skelbia gerąjį likimą, jam nuskilusį Glorious dėka. Jo filmai daug pinigų neuždirbdavo, bet jiems sukurti daug pinigų ir nereikėdavo. Svarbiausia — jie šaukė: „Savarankiška kino bendrovė“ pakankamai garsiai, kad būtų girdėti abiejuose krantuose. Ir, kaip visada, išsaugodamas subtilią pusiausvyrą tarp Vaksmanų, filmas Ji plaukia abiem būdais buvo Tonio atsakas į Filo Užsienio pilotą.

Namie savaitės pradžioje, norėdama truputį pasigirti savo naujuoju darbu, pasakiau Elenai, kad man viskas prieinama — nuo elektroninio pašto iki nutildymo mygtuko — galiu pasiklausyti bet kurio pokalbio pastate.

— Tai kaip seksas kambaryje būnant šuniui, — pasakė ji.