Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Bet su kuria ji pasimatys pirmiau? — paklausė Marlena.

Dagnė pažvelgė į mane ir pakėlė antakius. Mums buvo sunku pyktis — tik mes galėjome visiškai suprasti situaciją. Šis scenarijus kartodavosi bent sykį per dieną, ir neįmanoma nieko pakeisti. Vienintelis dalykas, kuris vienijo Marleną ir Vivianą, buvo tas, kad jos nekentė atsiliepti Alegrai, ir žibalo į ugnį įpylė tai, kad Alegra buvo joms virš galvų jau trejus metus, nors jos abi Glorious veteranės. Situacija galėjo pratrūkti, bet taip buvo visada; mūsų skyrius dirbo apimtas nuolatinės isterijos.

Nepajėgdama ilgiau to ištverti, Marlena įžengė į Alegros kabinetą, o Viviana lipo jai ant kulnų. Alegra kalbėjosi telefonu, priglaudusi ragelį tarp skruosto ir peties, be garso murmėdama į jį. Išgąsdinta įsibrovėlių, ji išpūtė akis ir supanikavusi pamojavo viena ranka, o kita čiupo pieštuką ir parašė ant lapelio: „Opra“. Ji parodė joms lapelį ir jos mojavimas virto vijimu šalin.

Mudvi su Dagne stebėjome šią mini dramą nuo savo stalo su tam tikru linksmumu. Mes žinojome, kad Alegra nekalba su Opra. Meki Moran šįryt pamatė Chrysler pastatą naujomis akimis ir tai atvėrė „daugybę galimybių“ Alegros prieškambariui.

Viviana ir Marlena nugalėtos pasitraukė. Nebuvo ko varžytis su Opra, net įsivaizduojama Opra, ir jos abi tai žinojo.

— Einu parūkyti, — pasakiau Dagnei ir apsivilkau paltą.

— Bet tu nerūkai, — burbtelėjo ji mano dingstančiai nugarai, tarsi aš dabar varžyčiausi su ja dar vienoje srityje.

Nuėjau į korėjiečių kulinariją prie kampo apsirūpinti apsimestinio rūkymo arsenalu ir išsirinkau melsvą žiebtuvėlį. Niekada nepirkusi cigarečių, pasidairiau už prekystalio ir nusprendžiau rinktis Marlboro, nes jas rūkė Klarkas.

— Paimsiu minkštą pakutį, — pridūriau, dar pasiėmiau skardinę Altoids, kad imituočiau mėtinį kvapą po rūkymo.

Lauke praplėšiau pakelį ir užsidegiau cigaretę, paskui kokias penkiolika minučių ketinau pasižvalgyti po parduotuvę. Nepratusi prie savo naujo įpročio visai pamiršau, kad laikau uždegtą cigaretę. Paprašyta palikti sveiko maisto krautuvę ir kilimų parduotuvę, nusprendžiau atsisėsti ant suoliuko ir paskambinti Ebei nauju Glorious mobiliuoju telefonu.

— Karen. Kaip tik apie tave galvojau, — pasakė ji atsiliepusi.

— Tikrai? — paklausiau nepatikėdama jos entuziazmu. Ebė pradėjo kalbėti apie paslaptingas ligas, kurios paprastai per vėlai diagnozuojamos.

— Kaip manai, kiek laiko man dar liko? — paklausiau.

— Nieko panašaus. Aš baigiau projektą apie mirtinas reakcijas.

— Jos taip vadinamos?

— Žinoma, ne. Oficialiai vadinamos: Bendrosios klaidingai diagnozuotos endokrininės sistemos ligos. Džiaugiuosi, kad tai baigta. Nors atpažinčiau jas ir tamsoje, jei reikėtų. Blogiausia, kad paskutinę dieną mus mokęs rezidentas pasakė, kad mums pasiseks, jei per savo darbo metus pamatysime bent vieną tokią ligą.

— Taip, tu būsi laimingesnė nei pacientas.

— Tikrai. O kaip tu? Kaip Glorious?

— Jau supratau, kaip dirbti, bet žmonės — kas kita. Oficialiai aš dirbu savo viršininkei Alegrai, bet iš tikrųjų atsakinga ir Vivianai, EVP, Marlenai, SVP, ir tai tikrai sunku.

— Kodėl?

— Ne tik nuolatinis priešiškumas be jokios priežasties, jos varžosi tiesiog nebesveikai. Viviana tik truputį vyresnė už Marleną, o Alegra už jas abi, bet visada toks jausmas, kad tuoj kils kačių peštynės.

— Skamba, tarsi būtų didžiai reikšminga darbo aplinka.

— Tik vieno negaliu suprasti: nors jos gali būti neįtikėtinos kalės, yra protingos, puikiai atlieka tai, ką daro, ir turi tikrai puikius darbus. Aš žavėčiausi jomis, jei jos man leistų. — Nusijuokiau stengdamasi nuslėpti savo nusivylimą.

— Gal tai tokia situacija, kur tu gali išmokti to, ką jos daro gerai, bet neperimti jų blogų įpročių?

— Aš stengiuosi, — pasakiau nužvelgdama ilgą pelenų stulpą ant savo cigaretės, paskui nejučia juos nupurtydama ant savo palto. — Pažadėk, kad leisi man suprasti, jei imsiu virsti furija?

— Žinoma. Bet nesileisk jų stumdoma. Turi man pažadėti.

Aš pažadėjau, atsisveikinau ir sugrįžau į darbovietę. Ebė žinojo, kad išleisdavau viską iš rankų, ir mes be galo apie tai kalbėdavomės. Per ilgai užsilikau savo paskutiniame darbe, nes ten buvo lengva, ir nesipriešinau Geibui dėl jo poreikio turėti tikrą pajamų šaltinį, kol buvo per vėlu. Visada atrodė paprasčiau išvengti konflikto, dabar reikėjo to bruožo atsikratyti. Kitaip būsiu suėsta gyva.

Priešais darbovietės pastatą sutryniau cigaretę batu, kaip miesto rūkalė pakėliau nuorūką ir įmečiau į šiukšlių dėžę, paskui žengiau vidun.

Artėdama prie stalo koridoriaus gale pamačiau rūškaną Dagnės veidą. Nuo tada, kai išėjau, emocinė mūsų darbo zonos temperatūra vėl pasikeitė, bet po pokalbio su Ebe aš nepripažinau, kad tai susiję su manim.

— Kas nutiko?

— Et, žinai, tie telefonai, — pasakė Dagnė žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Buvo akivaizdu, kad ji nenori aiškinti.

Kabinete, kur telefonai skamba šimtą kartų per dieną ir telefonų sąrašas kas valandą atspausdinamas dvidešimties puslapių, neišvengiama, kad koks procentėlis skambučių ir skambintojų maišatyje dingsta. Vis dėlto aš buvau patenkinta, kad šį kartą apsišovė Dagnė. Regis, tai pirma diena Glorious, per kurią aš nepatekau į bėdą, ir norėjau likusį laiką praleisti neapkaltinta.

Praėjusį sekmadienį visą valandą aiškinau Glorious telefono ritualus Elenai taip, kad galėtų suprasti teisingai mąstantis individas. Ji pasakė, kad tai skamba sudėtingiau nei naujos taisyklės, nurodančios, kaip tvarkyti antrinės kompanijos pajamų dividendus. Aš nepasakiau jai, kad klaidos pasekmės katastrofiškesnės nei kelionė į pataisos namus. Juk telefonas formavo kompanijos hierarchinės kultūros santykius ir telefonais vyko tokie galingi kompanijos mūšiai, kad Aleksandras Grehemas Belas stebėtųsi, ar jo, tik jo išradimas netapo velnio įrankiu.

Alegros stilius buvo klasikinės senos Holivudo mokyklos. Jei ji užmegzdavo ryšį, žmogus turėdavo jai paskambinti atgal. Ji neskambintų dar kartą, kol kita pusė nepasistengtų su ja susisiekti. Gaisras įstaigoje, ilga liga — niekas nebūtų priežastis telefono skambučiui pakartoti. Jei kas paskambindavo jai pirmas, sprendimas, kada ir ar išvis jam paskambinti atgal, buvo pagrįstas algoritmu, pagal kurį ji nustatydavo, kiek svarbus tas skambintojas, ir paskui padaugindavo ir padalydavo iš to, ko jai reikia iš jo dabar, ko gali reikėti ateityje, iš bet kokių nenumaldomų nesutarimų ir gal net senų nuoskaudų, kurios skambintojui atrodė seniai atleistos. Kaskart, kai Dagnė ar aš atspausdindavome telefonų sąrašą, Alegra kurdavo strategiją naujai ir paduodavo mums galutinai prirašytą dokumentą. „2“ reiškė, kad ji paskambins jiems per dvi dienas. Žvaigždutė rodė, kad yra pastaba ar priedas, kurį jai reikia turėti po ranka kaip išnašą savo pokalbiui. „Ne“ reiškė, kad viena iš mūsų turi paskambinti ir į skambintojo prašymą pasakyti „Ne“ — nebuvo jokio „Taip“. „V“ reiškė, kad reikia perduoti šį skambutį Vivianai, Marlenai ar Klarkui, ar tam, ką nurodė inicialas. „Vėliau“ reiškė, kad jie greit išgirs ją patys.

Filo telefono stilius išvis nebuvo joks stilius, o veikiau eskaluota pompastiška kalba. Jei kas jam nepaskambindavo atgal iškart, kai tik jis palikdavo žinutę, jo asistentės gaudavo nurodymus palikti nuo penkių iki dešimties žinučių kas valandą, kol pokalbis tikrai įvyks.