Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Tą vakarą, kai Robertas, Klarkas ir aš artėjome prie Bubble Lounge stoginės Vakarų Brodvėjuje, aš buvau taip pasinėrusi į rūpesčius, kaip geriau pasirengti, kad praėjau pro šalį. Klarkas prišoko ir mane sugrąžino.

— Pelene, puota ne savaitei su puse? — pasakė purtydamas mane ir juokdamasis. Atidžiai apžiūrėję įvairias vietas — apmuštus minkštasuolius, senovines meilės kėdes ir kelias plačias sofas su kutais, mes pasirinkome vietą nuošaliau ant ilgos aksominės kušetės, apdėtos pagalvėlėmis. Priėjo padavėja ir padavė Klarkui šampanų sąrašą — buvo bent trys šimtai rūšių. Klarkas greitai pasirinko ir atidavė sąrašą atgal. Įsitaisiau tarp pagalvėlių, o žinia, kad vykstu į Los Andželą su visais kitais, mane padrąsino. Man susikaupė daugybė klausimų nuo tada, kai pradėjau dirbti Glorious, — dabar galiausiai turėjau drąsos juos išsakyti.

— Kodėl Filo toks kabinetas? — Visada įsivaizdavau, kad tai turėtų būti tam tikra plati netrikdoma erdvė, kaip Gordono Gekko Wall Street.

— Filas gali pasirinkti bet kokį kabinetą, kokio jis nori, — palinksėjo Klarkas supratingai. — Bet tas mažas kambarėlis teikia taktinį pranašumą.

— Ar tikrai? Aš maniau, kad jis norėtų labiau atspindinčio jo sėkmę. Ten tikrai ankšta. — Vaizduotėje vis dar regėjau kirpėją, įsispraudusį į ankštą tarpą tarp Filo ir sienos.

— Kaip tik taip. To jis ir nori, — pasakė Klarkas. — Kad būtų ankšta, reikėtų susispausti, — pasakė jis sugniauždamas rankas.

Aš nesupratau.

— Gerai. Įsivaizduok, kad tu ko nors nori iš Filo, — pradėjo jis. — O jis ko nors nori iš tavęs. Jūs deratės.

— Gerai.

— Vos tik tu įžengi į kabinetą, jis įgyja psichologinį pranašumą. Kabinetas mažas, jis didelis, tu patenki į mažos kušetės spąstus. Kai jis ima šaukti, tu praktiškai matai jo tonziles.

— Hm. — Pradėjau susidaryti vaizdą. — Taigi Filas gali pažaboti tą, kas pateko pas jį.

— Taigi supratai, brangioji, — pasakė Klarkas. — Klaustrofobija ir baimė — patikimos Filo sąjungininkės.

Kaip tik tada atkako mūsų butelis, ir padavėja pademonstravo vieną iš tų nuostabių tylių atidarymo triukų, paskui įpylė šampano į mūsų taures.

— Už Karen, — pasakė Klarkas.

— Už tavo pirmą mėnesį Glorious, taip sunku jau niekuomet nebebus, — pridūrė Robertas, dzingtelėdamas į mano taurę.

— Už jus abu, kurie man padėjote, — atsakiau aš. Mes ceremoningai linktelėjome ir nugėrėme. Tokio stebuklingo šampano dar niekada nebuvau gėrusi. — Kas čia, Klarkai? — paklausiau stengdamasi neištuštinti savo taurės per greitai.

— 1973 metų Bollinger RD, vienas mano mėgstamiausių. Bet tu tikrai to verta. — Juodu su Robertu nusišypsojo vienas kitam.

— Tad ko tikrai aš verta?

— Ak, maždaug keturių šimtų penkiasdešimties dolerių. — Skaičius susprogdino burbuliukus, linksmai šokčiojančius mano taurėje. Aš jokiu būdu negalėjau leisti sau trečdalio. Matydamas mano sunerimusį veidą, Klarkas pridūrė: — Žinoma, tai verslas, tad iš Glorious sąskaitos.

— Ar gali taip padaryti?

— Auksinis vaikas, — nusišypsojo Robertas ir gurkštelėjo dar.

Klarkas jo nepaisė.

— Mes tik pasakysime, kad tu esi žurnalistė iš žurnalo ir čia Ivan-Melisa reikalavo duoti tau interviu, — pasakė Klarkas juokdamasis. — Tad kaip jūs gavote savo neįprastą vardą, Ivan? — jis palinko į priekį ir nutaisė BBC akcentą.

— Ivan-Melisa, — atšoviau. — Ar tie nevykėliai iš Glorious nieko tau nepasakojo?

Greitai mes išbaigėme pirmą butelį ir Klarkas užsakė kitą, tokį pat brangų.

— Kaip sekasi su Dagne? — paklausė Klarkas.

— Taigi, neskaitant rūkymo pertraukėlių, šnypštimo priepuolių ir užsitęsusios prastos nuotaikos, ji ne tokia jau bloga.

— Ak, bet ji labiau makiaveliška, nei atrodo, — perspėjo Robertas. — Žiūrėk. Kuo tu būsi didesnė varžovė, tuo ji labiau atsileis. Ji net rašo pačias sukčiausias Glorious schemas mažoje knygutėje, kurią laiko krepšyje.

— Iš kur jūs žinote?

— Įprasta faktų rankiojimo misija, — pasakė Robertas, stengdamasis nutaisyti nekaltą veidą. — Man reikia Advil.

— Robertai. Kada tu nustosi knaisiotis tame mėšle? — protestavau aš, nors džiaugiausi sužinojusi, kad Dagnė pasikausčiusi ir pavojinga.

— Turbūt niekada, — pasakė Robertas. — Bet aš esu informacijos medžiotojas, rankiotojas. Tai pravartu. Paklausk manęs ko nors. — Klarkas užvertė akis.

— Gerai. Kodėl Alegra visada liepia man perduoti daiktus tiesiai Filui ir Toniui į rankas? Viviana vos neužmušė manęs tą pirmą savaitę.

— O, paprastas dalykas. Dėl tos pačios priežasties ji sako kalbanti su Opra ar esanti su Filu, kai sėdi ant suolelio. Tai jos būdas priminti sau, kokia ji svarbi. Ir kaip tu turi įsivaizduoti save kaip fizinį jos tęsinį.

Pakračiau galvą. Buvau jos asistentė, o ne pora roboto rankų.

— Toliau.

— Kas nutiko žmogui, dirbusiam prieš mane?

— Rodos, jos vardas buvo Sesilija, — pasakė Robertas. — Ji čia ilgai neužsibuvo.

— Kas nutiko? Ar ji išlėkė rėkdama iš pastato?

— Ne visai. — Juodu su Klarku susižvalgė.

— Esi girdėjusi apie Marviną Fisčelį, tiesa? — paklausė Robertas.

— Žinoma, girdėjau. — Marvinas filmavosi daugelyje Džonio Lakčezo filmų ir turėjo vaidmenį filme, kuris padėjo išgarsėti Edžiui Di Silvai. Jo karjera kurį laiką buvo nelygi, bet po Glorious Obojaus ji vėl sušvito.

— Marvinas turėjo kabinetą mūsų pastate, — kalbėjo toliau Robertas. — Jis dabar daug ką prodiusuoja. — Klarkas metė į jį perspėjamą žvilgsnį, bet Robertas nesiliovė pasakojęs. — Šiaip ar taip, Sesilija turėjo didelį biustą. O Marvinas ėjo iš proto dėl krūtingų moterų. Jis visiškai nekenksmingas, nesigraibo, tiesiog mėgsta būti greta moterų, kurios atrodo kaip modeliai. Jis pamatė ją išlipant iš lifto mūsų aukšte, po valandos paskambino Filui ir paprašė, ar negalėtų jos pasisamdyti sau.

— Tiesiog taip?

— Taip, būtent. Kas nutiko toliau, aprašyta Dagnės mažojoje knygelėje. Filas pasakė — gerai, bet tik jei Marvinas sutinka surengti tris papildomas spaudos dienas jo kitam Glorious projektui. Taigi dabar Sesilija yra Marvino mergina. — Jis atsilošė ir nugėrė didelį gurkšnį šampano. Paskui abu su Klarku susimąstę nužvelgė mano krūtinę — visiškai mažas krūtis.

Aš likau apstulbusi. Akimirksniu man paaiškėjo daug dalykų — Klarko susidomėjimas iš pat pradžių, klausimų stoka per mano pokalbį su Džeraldina, reikalavimas pradėti iškart. Turėjau pakeisti gerai apdovanotą pirmtakę, kuri buvo skirta didesniems dalykams.

— Todėl tu paprašei manęs atsiųsti savo gyvenimo aprašymą, Klarkai?

Klarkas nudūrė akis į savo batus ir nieko neatsakė. Iš visų dalykų pasaulyje, mano manymu, galėjusių atverti man duris, milijoną metų niekada nebūčiau pamaniusi, kad aš pasamdyta dėl savo papų. Penkias sekundes jaučiausi įsiutusi. Paskui pratrukau isteriškai kvatoti, o įkandin ir Robertas su Klarku. Galų gale juk ištvėriau pirmąsias penkias savaites. Aš pamačiau baro sąskaitą, kuri konkuravo su mano mokesčiu už butą, ir nemokėjau jos. Aš vykau į Oskarus. Ir man net nereikėjo nusivilkti savo palaidinukės.

Į Beverti Hilsą ir iš jo

Tai buvo rytas po Oskarų ir mano galva skambėjo. Ne, tai buvo žadintuvas, kurį užsistačiau pietums. Ar jau galėjo būti dvylika? Ne, tai skambėjo telefonas. Nesusivokdama žiūrėjau į jį, paskui į laikrodį ir pamačiau, kad aštunta ryto. O telefonas skambėjo. Telefonas skambėjo aštuntą ryto, o aš guliau miegoti šeštą.