Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Labas rytas, — pasakė linksmai Rėjaus Čarlzo stiliumi. — Kas jus čia atvijo taip anksti?

— Auskarai. Hm, aš turiu jums grąžinti Alegros Orekchi auskarus. Iš Glorious, — išlemenau.

— Nuostabu. Pirmasis dienos grąžinimas, — pasakė stodamasis nuo pianino kėdutės. Kaip vyras jis buvo žemo ūgio, ir pastebėjau, kad jo kojos basos. Paskutinį kartą slapta nušluosčiau auskarus ir padaviau jam.

— Vanda! — sušuko jis. — Būk gera, ateik su Alegros forma.

Pasirodė maža lotynų amerikietė su mėlynais džinsais ir balta šilkine palaidine, basom kojom, nešdama tuščią aksominį padėklą ir segtuvą.

— Mandagumas. Aš esu Sendis Švartzas, — pasakė jis šypsodamasis. — Čia Vanda Kariljo, mano asistentė, — kalbėjo pabrėždamas „r“, kai tarė „Kariljo“.

— Karen Džeikobs, — pasakiau duodama ranką. Abu ją paspaudė, regis, nepastebėję, kad ji lipni.

— O čia, — tarė jis, glostydamas paukščio kaklą, — Estela.

— Ar ji mėgdžioja žmonių balsus? — paklausiau. Estela žiūrėjo į auskarus labai susidomėjusi.

— Aš paimsiu juos iš jūsų, — greitai pasakė Vanda.

— Taip, — atsiliepė Sendis. — Ji yra albinose minė iš Singapūro, mėgdžioja žmonių balsus. Ir ji mielai susigrąžintų tuos auskarus į narvelį, jei mes leistume.

Padėjau auskarus ant Vandos padėklo ir ji padavė man popierių pasirašyti. Paėmiau plunksnakotį ir buvau berašanti savo pavardę, tik staiga pastebėjau tai, nuo ko mane sustingdė šaltis. Auskarai, kuriuos Alegra paliko viešbutyje suplėšytame voke, auskarai, kuriuos numečiau į puoduko laikiklį savo neužrakintame automobilyje prie dujų degalinės, auskarai, kurių vos nepamečiau saldainių popieriukų ir kitokių šiukšlių krūvoje, auskarai, kurie atrodė padaryti iš metalo drožlių, buvo verti 85 000 dolerių.

— Ar tikrai? Aštuoniasdešimt penki tūkstančiai?

— O taip, kaip tik tiek jie verti, — pasakė Sendis, paduodamas man juvelyro didinamąjį stiklą ir dėdamas auskarus į lengvą dėžutę. — Leiskite jums parodyti.

Kas būtų man buvę, jei būčiau juos pametusi? Drebančiomis rankomis prisidėjau prie akių didinamąjį stiklą ir pasilenkiau pažiūrėti.

— Ar matote tuos rausvus akmenukus? Tai rausvi rubinai iš Birmos. Oranžinius? Oranžiniai safyrai iš Tanzanijos. Šviesiai violetiniai nefritai iš Pulos. Lazuritas iš Afganistano. — Spalvos buvo labai panašios į maistą, kurį valgiau automobilyje pakeliui, ir man pasidarė bloga. — Jie turi atitinkamas poras, kiekvienas akmuo, ir įsodinti į rankomis išskaptuotas platinines geldeles.

— Jie neįtikėtini, — tik tiek sugalvojau pasakyti.

— Manau, — atsakė jis. — Spalvoti brangakmeniai nėra labai populiarūs tarp amerikiečių, bet Vidurio Rytų klientams jie patinka. Beje, du jau skambino šį rytą, klausdami apie šiuos auskarus. Jie pastebėjo juos, kai Alegra užsikišo plaukus už ausų, Filui ir Toniui einant raudonuoju kilimu. Lėktuvas jau laukia jų LAX’e nuskraidinti į Dubajų.

Staiga man pakirto kojas, turėjau atsisėsti, ir tarsi stebuklingai iškart prie mano kelių pasirodė balta kailinė sofa.

— Būkite, kiek patinka, — pasakė Sendis. — Mes ketiname praleisti visą dieną prašydami žmonių grąžinti mums iš mūsų Pasiskolintus brangakmenius. Niekada nepatikėtumėte, ką mums tenka išgyventi, kad juos atgautume.

— Aibė žmonių staiga pamiršta skirtumą tarp skolinti ir duoti, — pridūrė Vanda kraipydama galvą.

— Žinoma, patikėčiau, — pasakiau ir staiga nusijuokiau. — Bet man tikrai reikia eiti. — Jie buvo pirmi žmonės, kurie elgėsi su manim gražiai per tas dienas, ir aš nenorėjau išeiti iš jų gerojo dangaus. — Dar kartą jums dėkui, — pasakiau.

— Perduokite linkėjimų Alegrai, — pasakė Sendis. — Ir prašom pasakyti jai, kad man neliko blogų jausmų dėl Ivan-Melisos reikalo.

— Dėl Ivan-Melisos Pell?

— Ji nusprendė eiti į premjerą su tikrais karoliais, — pasakė jis šypsodamasis. — Tai ne mano sritis.

Pasakiau jiems viso labo ir nuėjau į liftą.

Vilšyro kelyje mano nuotaika dar labiau subjuro, ir kuo toliau važiavau nuo Sendžio, tuo labiau. Tai mane gniuždė: per daug cukraus ir per mažai miego, dar Alegros visiška pagarbos stoka. Kaip ji drįso leisti man nuvežti tuos auskarus nepasakiusi, kokie jie vertingi? Mąsčiau apie visus nemalonius dalykus, kuriuos norėčiau jai išsakyti, ir staiga pamačiau didelį laikraščių kioską prie kampo, kur turėjau palūkėti, kol pasikeis šviesos. Iš vairuotojo sėdynės lengvai pastebėjau lentynoje šešias skirtingas Rodžio publikacijas, nors kiekvienos trys apatiniai ketvirtadaliai buvo uždengti. Tada jaučiausi taip gerai, kai jis atvyko su žmona, pasidabinusia neskolintais brangakmeniais, didžiuliu asmens sargybiniu ir jį vežančiu aktoriumi. Prisiminiau, kokia buvau laiminga, kai jis pergudravo aną vakarą Vivianos Vienas svečias vienam asmeniui taisyklę.

Staiga toptelėjo šiurpi mintis. Kodėl, po galais, aš pasakiau tam nepažįstamam vyrui, kad Glorious atsisakė priimti asmens sargybinį ar padėjėją jam? O kas, jei tai buvo Džordžas Hanratis ir aš jam suteikiau informacijos apie kompanijos vidaus darbą, kurią jis panaudos savo rašomoje knygoje? Mano viršininkės tikrai žinos, kad informacija nutekėjo iš manęs, — Viviana niekada nieko nepamiršta, o aš buvau vienintelė, susijusi su Tedo Rodžio palyda. Stengiausi prisiminti, kaip atrodė ta nuotrauka iš Dagnės kompiuterio, ir mano mintyse pikseliai persidėstė į veidrodinį jo veido atvaizdą. Jei tai buvo Hanratis, aš tikrai neteksiu darbo. Peržvelgiau mintyse šį nesusipratimą šimtą kartų, paskui nuvairavau savo automobilį į garažą po Glorious Vakarų pakrantės įstaiga, nustumdama sankabos rankenėlę į Parko pusę.

Užkopiau laiptais ir radau Kėlę, vieną iš Los Andžele apsistojusių Glorious reklamos agenčių. Įstaiga buvo tuščia, mudvi vienos. Ji kalbėjosi telefonu, bet man ateinant padėjo ragelį.

— Prakeikimas, — pasakė. — Atleisk. Sveika. Ačiū, kad atėjai. Mes neturime nieko, kas ateitų rytoj vakare, ir aš jau darausi galus. — Kėlė dirbo tiek pat mažai miegojusi kaip ir aš, bet dėl to atrodė nė kiek ne blogiau. Blondinė, mėlynakė, ji atrodė trykštančios sveikatos su plačiu banglentininko drabužiu, paplūdimio kostiumėlio viršutine rišamąja dalimi ir dideliais paplūdimio sandalais. Stengiausi paslėpti savo baisią aprangą po stalu susikūprinusi, kol Kėlė aiškino man žaidimo planą.

Mudvi skambinome į įvairias firmas norėdamos išsiaiškinti, kas, be garbingojo sąrašo atstovų, ateitų į rytojaus vakaro renginį. Numatėme, kad bus sunku, nes viską užtemdė laimėjimo už geriausią filmą švitesys. Ar nenorėtų visas jaunasis Holivudas pasirodyti Vaksmanams? Aišku, ne.

— Ką tik kalbėjau su OMG, — pasakė ji paminėdama vyraujantį pramonės žvaigždžių fabriką. OMG „savinosi“ kone kiekvieną, ir Kėlė ką tik baigė sudėtingas derybas su jais. — Jie stengėsi priversti mus priimti du rašytojus vien tik už perdavimą kvietimo Frančeskai Deivis, be jokios garantijos, kad ji atvyks. Tiesiog neverta.

Aš sutikau. Rašytojai nieko gero neduos raudonajam kilikui. Mums reikėjo pateikti kelias tikras žvaigždes šiam vakarui. Glorious suprato, kad „visi“ bus mieste ir kad ši premjera būtų kaip papildomas pergalės etapas jiems.

Kaip tik tada suskambo mano mobilusis. Tai buvo Klarkas.

— Brangioji, kada žadi išeiti į lauką ir pažaisti su mumis? Čia yra Glorija, ir ji apstatinėja mane — turiu galvoje nugali — lošiant kortomis. Jei ji ir toliau taip darys, greitai teks eiti į bankomatą.