Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Aš esu darbe.

— Kur?

— Alegra šį rytą paskambino ir pasakė, kad turiu dirbti dėl premjeros.

— Tu esi Los Andželo įstaigoje? — išgirdau šnibždant Robertą: — Kurių galų... — fone.

— Taip. Aš ant kojų nuo aštuonių.

— Gerai, pasistenk paskubėti. Mes visi tiesiog slampinėjame. Persirengimo kabinos vaikinai nupirko ledo kibirėlių tavo kojoms. Jie dieviški. — Įsivaizdavau juos ant dryžuotų baseino krašto baldų, iki blauzdų ledo kubeliuose, geriančius vėsius tropikų gėrimus, kai nenuilstanti Glorija dalijo kortas.

— Neatrodo, kad gerai.

Baigiau pokalbį ir paskambinau kitam žmogui iš Kėlės sąrašo, leisdamasi į tą Ji plaukia abiem būdais liaupsinimą, pridurdama, kad Ivan-Melisa ir Bobas Metuchenas „atvyks“ drauge, be to, dalyvaus dar ir kiti aktoriai. Filme taip pat vaidino Vilas Herikas ir Edas Beilis — du aktoriai, pretendavę į Oskarą už bendrą scenarijų. Jų kūrybos autentiškumas buvo visada abejotinas, jie tapo filmo pramonės pačia Milli Vanilli, nors niekada neišplėšė sau apdovanojimo.

Pirma mano pasiekta viešųjų ryšių agentė, kuri atstovavo populiarios pramogų televizijos žvaigždei, pasakė man, kad jos klientas negali atvykti dėl ankstyvo skambučio kitą rytą po premjeros. Paskui dainininkės, kurios paskutinė daina buvo vertinama labiausiai, įrašų atstovas pasakė, kad jos nėra mieste, nors aš buvau mačiusi skelbimą, jog ji „susitinka ir sveikina“ Virdžin Megastorėje kitą popietę. Kylančios žvaigždės, vaidinančios būsimame Tonio filme, asmeninis asistentas pasakė, kad žvaigždė negalės atvykti į premjerą, nes yra „visiškai perdegęs nuo penkių iš eilės vakarėlių“.

— Nesuprantu, — pasakiau Kelei. — Staiga neliko nė vieno, visi jie yra pervargę, visi persidirbę. Nuo kada žvaigždės nemėgsta atvykti į tokius renginius?

Kėlė atsiduso.

— Nuo tada, kai Ivan-Melisa pradėjo atrodyti kaip grėsmė, — pasakė ji. — Jie paprastai mėgsta atvykti į filmų premjeras, bet turi mėgti ten dalyvaujančius žmones, o Ivan-Melisa šiomis dienomis visų nemėgstama.

— Ji dar nėra tokia garsi, kad būtų nekenčiama, — pasakiau.

— Čia tu klysti. Faktiškai Ivan-Melisa turi viską: režisierių — savo vaikiną, ekscentrišką vardą, iškrypusį seksą, — atsakė Kėlė, atsistodama paskelbti savo ištarmės. — Bet nors dauguma iš jų darytų tą patį, jei turėtų tokią progą, ji atrodo pernelyg apskaičiuojanti. Niekas iš tų žmonių nenori jai pasitarnauti, kad didžiulis vakaro renginys taptų dar reikšmingesnis.

Dabar supratau. Priversti Ivan-Melisą sėdėti vieną buvo geriausias kerštas, kokį galėjo sugalvoti kitos įžymybės. Žiniasklaida ją mėgo. Jai niekada nepabosdavo jos paslaptingas gergždžiantis balsas ir polinkis sakyti viską, kas šauna į galvą. Ivan-Melisos naujai nukaltas žvaigždės statusas viską tik pablogintų. Mes ketinome pasikviesti daugybę spaudos atstovų, visi jie tikrai praneštų apie blankų sambūrį.

Kėlė turėjo savo problemų.

— Taigi, jei jis atvyks, Ėmė Ortega išeis, o man verčiau turėti ją nei jį, tad atsakymas — ne, — girdėjau, kaip ji sako kažkam. Nežinojau, kaip dorotis su politika, kas galėtų atvykti ir kieno dalyvavimas nulemtų kitų nedalyvavimą.

— Nesijaudink, — pasakė Kėlė, kai aš prisipažinau nesanti tikra dėl poros žmonių, kuriuos pakviečiau. — Mes visada galime jiems paskambinti ir atšaukti.

Čia buvo kitaip, nei mums dirbant Niujorke. Paskutinio mėnesio Prunyak premjerai mes rašėme kvietimus. Sąrašas pakviestųjų buvo pateiktas, išspausdintas, patvirtintas, perduotas Alegrai ir galiausiai kvietimai įteikti į rankas.

Ketvirtą valandą buvome apimtos nevilties: renginiui neturėjome nė vienos tikros žvaigždės. Mūsų pastangas vainikavo tik pora ankstesnių Baywatch merginų, Leikeris iš DL, pritariantis dainininkas iš vienos vaikinų grupės ir keli kiti nelabai žymūs. Tonis pasius. Ši premjera lipo ant kulnų tikrai Filo šventei, kuri vyko mieste prieš keturiasdešimt aštuonias valandas, ir Tonis reikalaus, kad tokia pat šventė būtų surengta jam.

— Šiandien jau baikime, — pasakė Kėlė, kęsdama neseną paniekinimą. Aš nustebau, kad ji ragina mudvi pasiduoti, neparūpinus bent vienos tikros žvaigždės, nors buvau girdėjusi, kad Los Andželo įstaiga kur kas labiau atsipalaidavusi nei mūsiškė. Žinoma, vargu ar tai teisingas palyginimas — personalui čia nekvėpavo į nugaras Tonis ir Filas.

Susitarėme grįžti rytoj, o aš pasistengsiu prikalbinti įžymybes, apsistojusias Four Seasons. Deja, dauguma Glorious kandidatų išskrido šį rytą, tarp jų ir Šonas, kuris nesiskųsdamas išlėkė komerciniu skrydžiu. Jis atrodė truputį priblėsęs, kai neteko savo Oskaro, ir trokštantis kuo greičiau grįžti į Naująją Zelandiją, net pats nešėsi savo bagažą iš viešbučio, nes nenutvėrė laisvo nešiko.

Dar liko pora valandų dienos šviesos, ir aš vyliausi, kad Klarkas su kitais dar bus baseine arba viešbučio bare. Jaučiausi užsitarnavusi bent porą gėrimų po skėčiu. Dagnė turbūt jau bus išvykusi, ji pasiėmė kelias dienas atostogų Lagūna Byče, kad atsigautų nuo pooskarinio nuovargio. Čiupau pluoštą kvietimų į premjerą ir nuėjau į savo automobilį.

Kai važiavau iš garažo, paskambino Alegra. Iš jos meniško šnabždėjimo iškart supratau, kad ji žino apie mūsų nesėkmingas pastangas privilioti sensacingų svečių.

— Aš liepiau Dagnei nupirkti tau lėktuvo bilietą į naktinį reisą. Tu būsi naudingesnė pagrindinėje įstaigoje, o aš nueisiu į tą premjerą. Be to, hitai nenuslūgs dar tris dienas ir niekas Niujorke nežino, kas vyksta.

Naktinis reisas. Turėjau pakankamai laiko grįžti į viešbutį, išsiregistruoti ir nuvykti į oro uostą savo skrydžiui. Piktai išmečiau kvietimus į premjerą pro automobilio langą vildamasi, kad visi benamiai ir Saulėlydžio bulvaro striptizo šokėjai palaikys save pakviestais. Mano lėktuvas nusileis laiku, kad spėčiau nueiti į įstaigą ir sudėti hitus krūvon, kad Glorious personalas galėtų išmesti juos į šiukšlyną. Bent jau galėsiu lėktuve numigti.

Atvykus į LAX’ą, patikrino mano bagažą, ir aš nuėjau prie vartų. Pusiaukelėje suvokiau, kad, skubėdama į oro uostą, pamiršau įsidėti kelias dovanėles vartų agentams ir skrydžio palydovams. Akademijos filmų demonstravimo aparatas, marškinėliai ir vienas ar du garso takeliai bemat atkeldavo vartus. Robertas mane išmokė šios gudrybės, ir aš keliaudama ja naudojausi. Kartą Klarkas prabuvo pusę savo skrydžio lakūno kabinoje, kai pilotui ir jo pagalbininkui davė Glorious beisbolo kepuraites. Atsisėdau į vidurinę kėdę, kurią Dagnė neabejotinai parinko kaip tik man, pasirūpinau antklode bei pagalve ir pamėginau užmigti.

Po pusės valandos skrydžio pajutau plekšnojant man per petį. Aš snaudžiau, bet iškart prabudau.

— Karen Džeikobs? — paklausė skrydžio palydovė. — Prašom sekti paskui mane.

Ji nuvedė mane į pirmąją klasę ir pasodino į tuščią kėdę prie besišypsančio Roberto.

— Girdėjau, kad skrendi šiuo reisu.

— Ačiū, kad išgelbėjai mane.

— Nieko tokio, bet šios skrydžių palydovės darosi godžios. Turėjau įveikti tai, kiek daug filmo žmonių skrenda šiuo reisu. Teko paaukoti du Užsienio pilotus, du Oskaro šokoladus ir savo Malkolmo Leonardo kelnaites, kad tu čia patektum.

— Gaila tavo kelnaičių, Robertai, bet aš tau nors kiek atsilyginsiu. — Kyštelėjau ranką į savo krepšį ir ištraukiau tuziną muilo buteliukų. Liaudžiai.