Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Dėkui. Labai sumanu. — Jis įsidėjo juos į savo krepšį ir atrodė, tarsi galvotų apie kažką kita.

Papasakojau jam, kaip nesisekė surinkti publikos į Ji plaukia abiem būdais premjerą.

— Įžymybės, — pasakė jis. — Kartais jos tiesiog nežino, kada gana yra gana. Šiaip ar taip, dabar turime didesnių problemų. Šįryt mirė Greckis.

— Veinas Greckis mirė? — kone sušukau. Kelios dešimtys pirmos klasės galvų pasisuko į mus.

— Tykiau. Ne Veinas Greckis. — Jis pasigręžė į kitus keleivius ir sušnibždėjo: — Ne Veinas Greckis, — paskui atgal į mane. — Greckis, aliaskinis eskimų veislės šuo iš filmo Sulaikyk tą šunį. Grįžtu anksti ieškoti tokio pat šuns spaudos turui. Today, Live, Letterman ir The View jau teiraujasi dėl jo. Niekam nevalia žinoti, kad jis padvėsė. Mums reikia atsarginio.

— Ar negali vietoj jo būti koks aktorius?

— Nėra nė vieno, kurio jie norėtų. Greckis — to filmo žvaigždė.

Sulaikyk tą šunį buvo sentimentali istorija apie vaiką, kuris persikelia į naują miestą ir tampa populiarus dėl neįtikėtino savo šuns gebėjimo žaisti ledo ritulį.

— Kaip ketini ieškoti šuns, kuris atrodytų kaip Greckis? Ar jo akys nebuvo skirtingų spalvų, argi jo kailis neturėjo didžiulės rudos dėmės?

— Mes rasime tokį. Tik reikia pasistengti, — pasakė Robertas, tarsi šunų parinkimas būtų jam kasdieniškiausias dalykas. — Sulaikyk tą šunį yra Tonio filmas. — Nereikia nė aiškinti. Turi būti rastas tinkamas pakaitalas. „Arba kitaip“, kaip mėgdavo sakyti Tonis.

Pasakiau Robertui, kokia esu nusigalavusi nuo visos tos nesąmonės su Oskarais, o jis atsakė, jog ir jam jau viskas pro gerklę lenda.

— Šeštadienį mėginau paaiškinti Rebekai Ripli, kad negaliu tiesiog paskambinti į Pradą ir pasakyti jiems, kad ji pametė rankinę, kurią jie buvo jai davę — ji laikė ją rankose. Rebeka gavo smūgį, o aš per dešimt minučių buvau sukramtytas Marlenos.

— Tad kas nutiko? — paklausiau. Rebeka Ripli turėjo mažą vaidmenį būsimame Glorious filme, bet buvo geriau žinoma iš savo ankstesnės karjeros — pasitarnaudavo kaip „pasimatymų“ sąvadautoja galingiems Holivudo viršininkams.

— Aš paskambinau į Pradą, ir jie pamanė, kad ji nori neštis tą rankinę į apdovanojimus, tad atsiuntė jai dar vieną. O ji nešėsi Todo, — pasakė jis.

— Tai tiesiog bjauru, — pasakiau. — Ar girdėjai apie Nolaną O’Lirį, kinematografininką?

— Jis pastaraisias metais įsigeidė kažko keisto, bet neprisimenu ko.

— Prieš jam atvykstant jo asistentė paskambino ir pasakė, kad Nolano kambarys turi būti į šiaurę, nes ten tokia šviesa, „prie kurios ponas Liris pratęs atsibusti“, — pasakiau rodydama pirštu ir mėgdžiodama asistentės kalbos manierą.

— Sakyčiau, tiesiog nuostabu.

— Kai Liris įėjo, paėmė kompasą ir pradėjo nervintis, nes kambarys buvo dešimčia laipsnių nukrypęs nuo tiesioginės šiaurės. Asistentė aprėkė mane dėl „tikslių nurodymų, kurie buvo duoti“, nevykdymo, o paskui drėbė kelis mielus keturių raidžių žodelius.

— Ar pasakei jai, kad likus keturioms dienoms iki Oskarų nebebūtų jokio kambario jokia kryptimi?

— Ne. Užsiminiau, kad Best Western Pietų Sepulvedoje — vienintelis viešbutis Kalifornijoje, pastatytas tiksliai pagal šiaurės-pietų ašį. Daugiau ji nebeprasižiojo.

— Best Western, puiku, — pasakė Robertas tramdydamas juoką. — Kitas geriausias dalykas po Valium.

— Rimtai, Robertai, iki penktadienio aš prišnekėjau bjauriausių dalykų, lyg tai būtų natūralu, — pasakiau linguodama galvą. — Tarsi būčiau virtusi mini Marlena ar panašiai.

— Arba turi taip daryti, arba iškęsi tikrą pragarą dėl savo nekompetencijos, — tarė jis iškilmingai. — Svarbu suvokti, ką darai, ir nepamiršti, kad taip nesielgi įprastame pasaulyje.

Desperatiškai troškau papasakoti Robertui apie savo galimą susidūrimą su Hanračiu, bet buvo per daug gėda. Jis pamanys, kad esu visiška idiote, kalbanti apie kompanijos reikalus su visai nepažįstamu žmogumi.

Pastebėjęs neramų mano žvilgsnį, jis pasakė:

— Klausyk, ar girdėjai, ką išdarinėjo Nikolajus? — Aš išpūčiau akis. Net aštuonmetis Nikolajus Tiboresku, Prunyak, rumunų pristatyto filmo „Geriausiam filmui užsienio kalba“, žvaigždė, tapo blogo elgesio epidemijos auka.

Jis atvyko antradienį su motina, ir nė vienas iš jųdviejų nemokėjo angliškai. Mes turėjome jiems kelionės vadovą, išverstą į rumunų kalbą, ir buvome abiem suorganizavę nemokamus Valentino, nes Nikolajaus vadybininkas mus informavo, kad nebuvo nieko, verto Oskaro, net puikiausiose Transilvanijos parduotuvėse. Iš pradžių Nikolajus virpėjo iš susijaudinimo, kad jis Kalifornijoje, jam patiko eiti plaukioti į viešbučio baseiną, bent jau taip atrodė iš jo pusiau kalbos, pusiau ženklų. Aš taip vyliausi, kad jis bus mažas berniukas, kuris parodys tikrąją Oskarų prasmę.

— Taip, aš irgi maniau, kad jis bus kitoks, — pasakė Robertas. — Bet Nikolajus prisitaikė kaip vienas iš prakeiktų Darvino vėžlių. Turėjau nufilmuoti dokumentikai.

Robertas buvo teisus. Nikolajus vos mokėjo paspausti reikiamą lifto mygtuką į savo aukštą, tik staiga suprato, kad jei nemokės kalbos, negalės visko gauti. Jis greitai išmoko kelias svarbiausias frazes, kurios padėdavo jam reikšti reikalavimus, ir pradėjo rinkti dovanėles, nemokamus malonumus kaip prityręs Oskarų dalyvis.

Kai paskutinį kartą jį mačiau, ėjo lydimas dviejų nešikų, tempiančių pasibaisėtino didumo paketus, o berniukas spragsėjo pirštais ir šaukė: „Atsargiai! Tai priklauso Nikolajui“. Papasakojau tą istoriją Robertui, o jis pasakė:

— Tas vaikis išmoko Holivudo anglų kalbą kaip niekas kitas. Jis paskambino man tą pačią popietę ir pasakė, kad jam reikia kito vairuotojo, o vėliau — kad jam su mama reikia didesnio kambario.

— Tai ką tu darei?

— Mėginau jam paaiškinti, kad turi laikyti šitą vairuotoją ir tenkintis šituo kambariu, bet jis pradėjo ant manęs šaukti. Galiausiai pakviečiau prie telefono jo motiną ir pasakiau jai, kad jei jos sūnus ir toliau taip elgsis, jie tuoj pat bus įsodinti į lėktuvą, skrendantį į Rumuniją.

— Ar ji tave suprato?

— „Rumunija“ ir „tuoj pat“ buvo ištarti gana garsiai ir aiškiai. Daugiau iš jų negirdėjau nė žodžio.

Mudu su Robertu prakalbėjome kone visą skrydį, minėdami neteisybes ir reikalavimus, kuriuos turėjome ištverti per pastarąsias šešias dienas. Priekabių ieškojimas. Maldavimai. Nesilaikymas net paprasčiausių nurodymų. Po kelių valandų viską buvome išsakę. Nusprendžiau, kad gyvendama išmokau, kaip viso to nusikratyti, nes taip darė Klarkas, ir paskui užmigau. Kai lėktuvas nusileido JFK, aš pabudau ir apmiriau pajutusi, kad mano galva ilsisi Robertui ant peties.

— Atsiprašau, — pasakiau visa išraudusi.

— Muilas tau atleido, — tarė jis iškilmingai.

Mes išlipome iš lėktuvo ir nuėjome kas sau, aš — į įstaigą, o jis — į šunų veisyklą Vestčesteryje.

Įdėtų lėšų grįžimas

Kai visi grįžo iš Los Andželo po dviejų savaičių, prasidėjo darbas dėl filmo Kapo kasikas, garsėjančio kaip „juodžiausia iš komedijų“, išleidimo. Tikra įpareigojimų mankšta, apimanti ir Harį Spendlerį, televizijos aktorių, virtusį režisieriumi, Hario kolegas kambariokus, virtusius scenarijaus rašytojais, ir rinktinius aktorius iš Glorious gardo. Ten vaidino ir Džuljeta Barlet, aktorė, tik per blondinės plauką dar ne žvaigždė, turinti mažą, nors itin reikšmingą vaidmenį. Džuljeta filmavosi keliuose Glorious filmuose, kurie turėjo tuoj pasirodyti, bet jau sklido gandai apie išskirtinę jos vaidybą. Tie gandai, kartu su nuostabia jos išvaizda ir romantišku prisirišimu prie A aktoriaus sąrašo, apgaubė ją šlovės aureole, paprastai pasiekiama tų, kurių biografija paženklinta bent apdovanojimo ar didžiulio skandalo.