Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Visas viešųjų ryšių skyrius susėdęs žiūrėjo Kapo kasiką kompanijos peržiūrų kambaryje, išskyrus Dagnę, kuri liko tvarkyti Alegros skambučių, jei kartais paskambintų Opra, ir Robertą, kuris buvo išvykęs į Nju Džersį ieškoti eskimų veislės šuns, tikslios Greckio kopijos. Savininkas elektroniniu paštu atsiuntė savo šuns nuotrauką visais rakursais, ir jis tikrai atrodė kaip anas, jei ir ne didysis anas.

Paprastai mes peržiūrėdavome filmus antradieniais, ir dažnai prie mūsų prisidėdavo Glorija, pagaminusi krūtinėlę; visi stengėsi atsisėsti prie jos, nes ji visada atsinešdavo Raisinets dėžučių savo didžiuliame Louis Vuitton gydytojo krepšyje. Peržiūrų kambarys buvo daug geresnis nei tikras teatras — sėdynės plačios ir aptrauktos aksomu, ir kiekvienam puikiai matyti ekranas. Buvo pakankamai vietos tarp eilių kojoms ištiesti ir nepaliesti kėdės priešais. Prabangi aplinka galėjo sustiprinti gerą filmo įspūdį ir prislopinti nepatenkintųjų diskomfortą. Tačiau po pirmųjų dvidešimties minučių aš supratau, kad Kapo kasikas — bene vienas iš prasčiausių filmų, sukurtų kada nors Glorious ar kieno kito. Kai jis baigėsi, pasivedžiau Klarką į šalį ir paklausiau, kaip mes galėjome taip greitai nusiristi nuo Užsienio piloto iki tokio šlamšto.

— Filas ir Tonis turi daugybę įsipareigojimų ir aibę paslaugų, už kurias reikia atsilyginti, — paaiškino Klarkas. — Jie pažada ką nors kam nors, kas nors pažada jiems. Jie net daro sandėrius vienas su kitu. Kartais jie suskaičiuoja, kas ką skolingas, ir sudeda viską į vieną filmą. Jį parodo, greit baigia rodyti, ir kandidatų sąrašas kurį laiką švarus.

— Spėju, kad už paslaugas geriau sugadinti vieną filmą nei daugelį.

— Didžiuojuosi tavimi, žioge.

Šiuo atveju buvo lengva atsekti paslaugų pėdsakus, nes jie tiesiog skleidė dvoką. Haris Spindleris įėjo į ansamblį, vaidinusį filme Nelemti draugužiai, situacijų komedijoje, kurios aktoriai buvo itin išgarsėję tiek savo šukuosenomis, tiek geležiniais kumščiais, kai suvesdavo sandėrių sąskaitas. Kai kiti penki jau pasirodė didžiajame ekrane, nuolatos siųsdami entuziastingus mėgėjus į bilietų kasas, Haris buvo išrankesnis nei jo draugai. Nors ir originalus savo ambicijomis, šįkart siekė aiškaus tikslo.

Filas įrašė Harį į daugelio filmų sandėrį, kuris apėmė vieną dvoką režisieriaus kėdėje. Jis prisitaikė prie Hario pažado savo kolegai kambariokui, kad vieną dieną jis režisuos kurį nors jo scenarijų. Filui ir Toniui Kapo kasikas buvo tai, kas greitai padaroma ir greitai pamirštama, kad tikrai atnešantis pelną Haris galėtų būti kitų Glorious projektų dalyvis — priešais kamerą.

Kita vertus, Džuljeta Barlet sutiko pasirodyti Kapo kasike darydama kompromisą, kad gautų kitus vaidmenis, kurių iš tikrųjų troško — svarbių literatūrinių herojų, tokių kaip Ema Bovari ir Dorotėja Bruk; esminius vaidmenis, kurie dar labiau praplėstų jos diapazoną. Rašas ir Molojus iš Daily News savo skyrelyje pranešė, kad Džuljeta sakiusi savo kirpėjai, esą ji buvus „visiškai Filo įkalbėta vaidinti šiame šūdiname filme“.

— Tad Filas ir Tonis žino, kad filmas nevykęs? Ir vis tiek jį išleidžia?

Klarkas nusišypsojo.

— Auditorija nėra paslaugų grandinės dalis.

— Kaip ir kritikai. Jiems neleidžiama pamatyti filmo tol, kol jis bus pradėtas demonstruoti penktadienį. Taip užsitikrinama, kad anksčiausia apžvalga gali pasirodyti šeštadienį, mažiausiai skaitomą savaitės dieną. Kapo kasiko bilietų kasa bus pasaugota svarbiam savaitgaliui.

Kitą savaitę, premjeros vakarą, stovėjau lauke prie pastato. Talkinau komandai iš E! TV — reikėjo garantuoti, kad visos įžymybės pasirodys prieš kamerą dėl Kapo kasiko specialios laidos, kurią komanda įrašinėjo. E! kanalas parodys įžymybes, entuziastingai kalbančias apie Harį, ir tai, kokios jos bus susijaudinusios žiūrėdamos šį filmą, supintą su klipais iš filmų, kurie buvo parinkti prižiūrint pačiam Filui. Aš kiekvieną aktorių sulaikydavau ant podiumo ir aiškindavau darbo tvarką. Kiekvienas asmuo turėjo pasakyti Hariui palinkėjimų, o paskui trumpai aptarti dabartinius projektus. Jie visi buvo laimingi, kad kanalui gali pateikti ne tik puikių gabaliukų šiai laidai, bet ir metražo kitoms būsimoms programoms. E! filmuota medžiaga čia bus sumontuota, iškarpyta ir išspausdinta, kad būtų pakartotinai naudojama metų metus tokioms laidoms:. „Kaip gera būti“ ir „Madų policija“. Kvietimai šiam vakarui buvo išskirtiniai, aš dirbau su įkvėpimu, stengdamasi sulaikyti nenutrūkstamą žvaigždžių srautą.

— Sveika, ponia Spindler, — pasakiau, kai pasirodė Hario motina. Ji buvo beveik tiek pat pažįstama kaip ir Haris, nes dažnai duodavo interviu kartu su juo.

— Man reikia septynių papildomų kėdžių, visų greta, — pasakė ji. — Mano sūnus, režisierius, — ji patylėjo dėl efekto, — pasakė man atsivesti tiek svečių, kiek noriu.

Patikinau ponią Spindler, kad dėl to nekils jokių sunkumų ir paraginau ją eiti pasidžiaugti vakarėliu. Ji dar nematė filmo ir aš norėjau, kad ji gautų tiek malonumo, kiek įmanoma, kol nutiks tai, kas neišvengiama. Pasinaudodama jos prašymu kaip dingstimi, nusprendžiau pažiūrėti, kas dedasi viduje.

Alegra buvo suplanavusi renginį kaip atvirkštinę premjerą — vakarėlis vyko prieš peržiūrą. Mes buvome sename Celsio kino teatre su derama pokylių sale, kurią greitai pripildė aktoriai iš filmo, jų svečiai ir tuzinas įžymybių, tarp jų ir Hario draugai iš televizijos — aktoriai. Jokios spaudos nebuvo kviesta, jie galėjo domėtis tik atvykstančiais. Čia buvo Glorija su savo mahdžongo žaidimo poniomis. Tonį lydėjo Delika-C, graži solo dainininkė iš naujos džiazo ir bliuzo grupės Love child bride, ji vilkėjo kažką pakankamo ilgio, kad būtų suknelė, ir batus virš kelių šešių colių kulnais, kurie darė ją aukštesnę už jį. Bakardžio alkoholiniai gėrimai šia proga buvo sumanę specialų kokteilį, ir Filas sakė pakartotinius tostus: „Pakelkite savo taures aukštai į Harį“ — vildamasis, kad apgirtę žmonės daug lengviau žiūrės filmą. Gėrimas buvo Long Ailendo ledo arbata su dvigubu romu, matinė nuo pridėtų rašalinių maisto dažų. Paėmusi vieną nuo padavėjo padėklo, aš nugėriau porą gurkšnių ir pasijutau truputį apsvaigusi, tad palikau ją ant baro krašto ir įsidėjau į kišenę ploną plastikinį antkapio akmenuką kaip suvenyrą Ebei. Stabtelėjusi vonios kambaryje pasidažyti lūpų pamačiau, kad nuo gėrimo mano liežuvis tapo juodas.

Prabėgus dviem minutėms nuo tada, kai ėmiau perdėlioti ženklus „Rezervuota“, kad priderinčiau Spindlerio grupę, prie mano alkūnės pasirodė jaunesnioji Hario sesuo ir trumpai informavo, jog po penkių minučių patikrinimui imsis vadovauti jos mama. Buvo likusi daugiau nei valanda iki filmo pradžios, bet kai tą pasakiau, ji pašėlo plūsti mane, į teatrą atvedė ponią Spindler, šaukiančią iš visų plaučių: „Tai mano sūnaus filmas, — maurojo ji vaizduodamasi esanti Etelė Merman. — Kokius idiotus Filas Vaksmanas pasamdė?“ — Kaip tik mano klausimas, ponia Spindler, pamaniau, bet neištariau.

Ji žengė iš teatro galo artyn, kur penktoje eilėje stovėjau aš, plėšė ženklus „Rezervuota“ ir mėtė ant grindų. Su nerimu žiūrėjau į ją ateinančią. Ji buvo tik per dvi eiles nuo manęs, kai staiga iš kažkur išdygo Klarkas ir užkirto jai kelią.

— Ponia Spindler, lauke yra CNN ir norėtų pasikalbėti su jumis apie Harį.