Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Man reikia eiti, — pasakiau nenoromis, — bet pasirūpinsiu, kad Alegra jums paskambintų.

— Puiku. Dar vienas dalykas — gal leistumėte kartais pavaišinti jus gėrimu? Pažadu, nesistengsiu išgauti iš jūsų jokių Glorious naujienų.

Nusprendžiau iškart pasakyti taip — ir nerimavau, kaip reikės išsaugoti šią paslaptį vėliau. Padėjusi ragelį susikirtau su Dagne.

— Šeštasis puslapis jau žino šią istoriją. Suprantu, kad tu negali pakęsti Džuljetos, bet prašau tavęs, nepražudyk mūsų abiejų. Ji to neverta, — pasakiau. Dabar ne laikas buvo aiškinti, kad Džuljeta Glorious daug svarbesnė negu mudvi abi kartu paimtos. Dagnė atsuko man nugarą ir pakėlė telefono ragelį nekantraudama pasakyti savo draugams, kad Džuljetos nepasotinamas galios troškimas bus aprašytas laikraščiuose. Niekas nebūtų įstengęs jos sustabdyti. Bet dabar galvojau apie ką kita: Eliotas Solnikas nori su manim susitikti.

Kai sugrįžau iš Rato spaudos peržiūros kitą rytą, Dagnės nebuvo, o telefonai skambėjo lyg pašėlę. Mūsų stalas atrodė taip, lyg čia būtų pabuvoję vagys, bet Alegra buvo „su Filu“ ir nežinojo apie netvarką. Sustačiau kėdes, sudėjau vėl į stirtą žurnalus, sutvarkiau fakso aparatą, kad vėl dirbtų, ir pastebėjau ant grindų Dagnės stalo pusėje naują „People“. Pažvelgusi į viršelį iškart supratau sprogimo priežastis. Džuljeta ir „seksualiausias vyras“ Žakas Grandlis svajingai žiūrėjo vienas kitam į akis virš užrašo: „ŽAKAS: AŠ RADAU SAVO ANGELĄ“.

Grįžusi Dagnė visą dieną skambinėjo telefonu savo mokyklos draugužiams ir aptarinėjo pastabas apie Džuljetą paauglių pašnekesio puslapyje, kur buvo aprašytas draugo užvaldymas, komendanto valandos sulaužymas, kramtomoji guma lotynų kalbos pamokoje ir — nusikalstamiausias, niekingiausias iš visų dalykas — liaupsės metų knygoje Gražiausioji, Populiariausioji, Ateities žvaigždė. Kad būtumėt girdėję, ko Dagnė prišnekėjo: atseit Džuljetą daugumą metų praleidusi internatinėje mokykloje pataikaudama mokytojams ir atsiprašydama iš skaičiavimo, kad galėtų lankyti vaidinimo repeticijas. Aš pasisiūliau perimti šiek tiek Džuljetos reikalų iš Dagnės, bet ji atsisakė.

Žinodama, kad Alegra norėtų, jog Filas pamatytų savo naująją favoritę ant People viršelio, nusprendžiau nunešti žurnalą į jo kabinetą. Prieš įžengdama į Vaksmanų kabinetų apartamentus, pamačiau Matą Vincentą, vadybos vicepirmininką, sėdintį ant suoliuko ir skaitantį Hollywood Reporter. Alegros nusivylimui, jis nuolatos buvo cituojamas industrijos straipsniuose kaip varomoji Užsienio piloto jėga. Matas retai kada šmėstelėdavo akiratyje šiomis dienomis, nes grįžęs iš Los Andželo jis tuoj pareikalavo, kad jo skyrius būtų perkeltas dėl to, ką jis vadino „korozine ir destrukcine aplinka“ pagrindinėje įstaigoje. Jis turbūt buvo vienintelis Glorious administratorius, kuris galėjo taip padaryti Filo ir Tonio nepasiųstas velniop. Dabar Matas ir jo komanda dirbo pastate už poros kvartalų erdviuose kabinetuose ir užsibūdavo ten kiek tinkami. Po Oskarų buvau mačiusi jį tik kelis kartus ir nusprendžiau, kad taip elgėsi Los Andžele dėl nervinės įtampos — dabar jis vėl buvo malonus ir mandagus kaip seniau.

— Sveiki, Matai. Kaip sekasi? — paklausiau.

— Geriau, nei galima tikėtis, — atsakė šypsodamasis. — Atėjau susitikti su Filu ir Toniu ir tikrai entuziastinga nauja veiklia kompanija, pradedančia Glorious tinklalapį. — Toliau pasakojo man, kad planuoja tą tinklalapį gegužės viduriui, po mėnesio.

— Tai būtų didelė pagalba — mėgėjai nuolat skambina, teiraujasi, kada bus rodomas filmas, klausinėja ir dėl gandų. Komutatorius visus skambučius persiunčia mums.

— Dabar jie galės siųsti juos į www.GloriousPictures.com, — pasakė jis, spausdamas įsivaizduojamą mygtuką Paleisti.

— Jiems teko palaukti — turbūt mes vienintelė studija be tinklalapio.

— Taip, — sutiko jis. — Aš porą metų juos dėl to įtikinėjau. Tu turi praleisti daug laiko prie interneto, — pasakė jis. — Esu tikras, tavo viršininkei ypač rūpi sužinoti, kas čia vyksta.

— Alegra mano, kad man įmanoma peržiūrėti visą internetą ieškant pastabų apie Glorious, — pasakiau. — Aš naršau pakankamai, kad sudaryčiau jai įspūdį, jog mes kontroliuojame kibernetinę erdvę.

— Tai aišku, — pasakė jis. — Alegra visiškai supranta, kad tai didelė žiniasklaidos erdvė.

— Teisybė, — sutikau. — Bet nuostabu, kaip greitai gandai sklinda internetu. Apie Glorious daugiau sužinojau iš tinklalapių negu kabinete, — nusijuokiau.

Matas kiek pagalvojo ir pasakė:

— Kai tinklalapis veiks, reikės aibės medžiagos, su kuria pradėtume. Čerilė, Kenis ir aš neturime laiko jos surinkti. — Čerilė ir Kenis buvo du jo skyriaus viceprezidentai. Jie trise vadovavo ypač veiksmingam Glorious vadybos aparatui. — Kaip manai, ar galėtum ištiesti mums ranką?

— Man patiktų toks darbas.

Jis pasakė atsiusiąs man elektroninį laiškutį, ko jam reikėtų.

— Daugiausia bus reikalingi trumpi filmų aprašymai ir nuotraukos iš jų, bet gali prireikti ir daugiau ko, priklausys nuo to, kaip seksis.

Stengiausi neparodyti, kokia esu susijaudinusi. Matas dar norėjo kažką sakyti, tačiau išėjo Sabrina ir pamojo jam užeiti į Filo kabinetą. Aš padaviau jai žurnalą.

— Perduodu tiesiai Filui, — pasakiau, kai Sabrina numetė jį ant didžiulės užrašų krūvos. Ji pakėlė nykštį, ir aš išėjau.

Prie savo stalo aš pasiunčiau Ebei elektroninį laišką ir papasakojau jai, kad aš ne tik turėsiu neišvengiamą pasimatymą prie stiklo gėrimo su tikru įžymybių gyvenimo skyrelio žurnalistu, bet ir ketinu rašyti į Glorious tinklalapį. Negalėjau išlaukti, kada galėsiu pasigirti ir savo pusseserei. Neprabėgo dar nė trys mėnesiai iš tų metų, kuriuos sau pasiskyriau, o viskas krypo į gerąją pusę. Kad rašyčiau tinklalapiui, turėsiu pasispausti, apgauti laiką, bet nuojauta man sakė, kad įgyti šiek tiek patirties kitoje Glorious srityje bus ne pro šalį.

Dagnės reikėjo neįtraukti į mirties kilpą abiem atžvilgiais. Jei ji žinotų, kad aš planuoju susitikti su Eliotu, galėtų prisegti kiekvieną tolesnį Glorious informacijos nutekėjimą man, o pati laisvai skleisti gandus, kaip ji nori. Ir jei sužinotų, kad dirbu Matui, dar labiau pasiustų. Džuljetos Barlet pasisekimas graužte graužė Dagnę, jos elgesys pasidarė nenuspėjamas.

Kai susitikau Robertą kitą dieną, mat buvau išsėlinusi atseit parūkyti už pastato, mes tai aptarėme.

— Ji prasėdi ištisas valandas prie telefono pliurpdama draugams visokiausius dalykus apie Džuljetą. Tarsi nebūtų nieko svarbesnio, kaip tik skleisti jiems paskalas. Ji tampa gandų narkomane.

— Taigi, dėkui Dievui, išlenda yla iš maišo, — atsakė Robertas.

Žinojau, ką jis turi omeny. Neįtikėtinai stilinga ir tobulai išpuoselėta, kai pirmą kartą ją pamačiau, Dagnė nuo tada, kai grįžo iš Kalifornijos, ėmė panėšėti į atvaizdą iš grožio žurnalo „prieš įvykstant pokyčiams“. Veidas atrodė pavargęs. Akys blausios, oda riebaluota ir dėmėta. Dizainerio parinktą garderobą pakeitė nudėvėti džinsai, platūs megztiniai ir nutrinti L. L. Bean mokasinai. Dagnė staiga liovėsi rūpinusis visais manikiūrais, pedikiūrais, plaukų dažymu ir veido priežiūra, kuriuos kadaise laikė lemtingais savo egzistencijai; dabar šerpetos ėjo nuo nukramtytų nagų, o plaukai, kadaise tokie gražūs, atrodė sausi ir negyvi. Tarsi Džuljetos iškilimas į žvaigždes būtų išsunkęs Dagnės norą gyventi — ar bent gražiai atrodyti.