Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Jis tinka, — pareiškė Tonis, ir tai buvo viskas. Visas mūsų skyrius kolektyviai lengviau atsiduso. Buvo numatyta, kad „Greckis“ pradės savo žiniasklaidos turą penktadienį, pasirodydamas „Šiandienos“ renginyje.

Dabar Čarlis valgė mėsainį Kiaulėje ir švilpuke, o mudu su Robertu kurį laiką vaikščiojome su jo šuniu. Greckis visada turėdavo dresuotoją, bet mes nusprendėme, kad saugiau mudviem dirbti su Mo; profesionaliam dresuotojui galėtų kelti rūpesčių mūsų šunėko plakimo etika. Šiaip man irgi tai keltų rūpesčių, bet atsižvelgus į visas aplinkybes tai atrodė gana nekalta, bent jau aš sau taip sakiau. Aš sumaniau padėti Sulaikyk tą šunį žiniasklaidos turui, nes norėjau pamatyti, kaip Robertas susitvarkys. Stebėti jį veikiantį ir iš jo pasimokyti buvo naudingiausia mano darbui Glorious.

Galiausiai pasijutau įgijusi tiek pasitikėjimo savimi, kad galėčiau aptarti su Robertu savo klaidingą žingsnį per Oskarus.

— Bėda ta, kad aš nežinau, ar tas vyrukas buvo Hanratis, ar ne, bet jaučiausi tokia pavargusi ir išsekusi, kad neįstengiau blaiviai mąstyti. Aš net jam pasakiau, kad mes neleidome Tedui Rodžiui atsivesti į vakarėlį savo asmens sargybinio ar vežimėlio stūmiko, taip mes atrodėme išties baisūs.

Robertas pagalvojo.

— Teisybė, tai nebuvo protingiausias dalykas, kurį galėjai pasakyti, bet neturėjai ir asmeninių nurodymų iš Filo ar Tonio. Daugių daugiausia, ką Hanratis galėjo išpešti iš šios informacijos, tai pasinaudoti ja kaip Glorious personalo fanatizmu — kad mes vykdome kiekvieną įsakymą paraidžiui, nepaisydami, ar tai turi prasmę, ar ne, — Robertas švelniai truktelėjo Mo dirželį, ragindamas šunį pasitraukti nuo stiklo pūtiko dirbtuvės. — Šiaip ar taip, čia jokia naujiena. Kai tik kuris nors iš Vaksmanų ką paliepia, visi verčiasi per galvą, kad tai padarytų, o paskui viską kaip nors pagražina, ir didžiausi pažeidėjai yra mūsų skyriuje.

— Kaip tu manai, kas juos skatina taip elgtis?

— Jie sukasi, kad užsidirbtų pragyvenimui, ir aš nesu visai įsitikinęs, kad galėtų kada liautis, — pasakė Robertas purtydamas galvą.

Prisiartino pora paauglių ir patapšnojo Mo, o šis pakėlė savo snukį ir atkišo jiems savo minkštą pakaklę.

— Tai kaip tu manai, kas bus — turiu omeny Hanratį?

— Neturiu supratimo. Niekas čia nekreipia į jį dėmesio, bet kadaise jis buvo labai gerbiamas žurnalistas. Nežinau, kodėl jis pasakė žmonėms, kad rašo šią biografiją, jei visai neketina to daryti.

— Rodos, būtų buvę lengviau kitaip — nekelti niekam įtarimų ir tiesiog parašyti knygą.

— Sutinku. Turbūt mes kažko nepastebėjome ar nežinome, — pasakė Robertas. — Mo. Mesk, — paliepė jis įsakmiai, kai šuo pakėlė tuščią Budweiser butelį.

Aš nusijuokiau, nes šuo atrodė sumišęs, paskui atsargiai padėjo butelį.

— Tarsi būtų mokytas puikiausiuose alaus parinkimo punktuose.

Kol mes nusigavome iki tavernos, kur Čarlis valgė priešpiečius, Mo pėdino greta Roberto kaip Vestminsterio pirmosios vietos nugalėtojas. Robertas įėjo į vidų paieškoti Mo savininko, o aš laukiau su šunimi lauke. Kai Čarlis išėjo, Mo pasveikino jį triskart sulodamas. Robertas paėmė iš manęs Mo pavadėlį, ir šuo iškart nupėdino greta mūsų gatve.

— Kaip jūs išmokėte jį taip eiti greta? — paklausė Čarlis.

— Visi gerai dresuoti šunys pėdina greta, — pasakė Robertas, ir Mo, išgirdęs žodį „greta“, pajudėjo per pusę žingsnio arčiau Roberto.

— Žmogau, negaliu savo akimis patikėti. Kai aš su juo einu, jis lekia kaip pakvaišęs.

— Ar jūs kada jį dresavote? Ar jis gaudė kamuolį, ar žaidė su juo, ar darė ką nors panašaus? — paklausė Robertas.

— Ne, niekada nesivarginau su tuo šlamštu. Buvau tikrai laimingas, kai jis išmoko lauke šikti.

— Teisybė.

— Žinai, jis daro vieną dalyką, — pasakė Čarlis. Sustojo, atsiklaupė priešais Mo ir pasakė: — Malonu tave matyti, žmogau. — Mo atsiliepė paduodamas Čarliui leteną.

— Tai nuostabu, — pasakė Robertas. — Aš jį ištreniruosiu. — Mudu su Robertu priešais mūsų pastatą atsisveikinome su Čarliu ir Mo.

— Tiesiog atvežkite jį čionai antradienį, ir eisime į mūsų viešbutį, — pasakė Robertas Čarliui lėtai ir aiškiai. — Mes ten turėsime prižiūrėtoją. Ir nepamirškite, niekam nesakykite, ką darote. Tik duok valią liežuviui, ir žinote...

— Teisybė, žmogau. — Čarlis pamojavo sau palei burną.

Mudu su Robertu nuėjome į pastatą.

— Robertai, ką mes darysime? Greckis vaidino dešinįjį sparną. Šis šuo tegali pakratyti leteną.

— Malonu tave matyti, žmogau, — pasakė Robertas sausai. — Nesijaudink.

Viskas vėl sugrįžo į normalias vėžes — tikrai geriau nei normalias, kai Dagnė nusprendė, jog vienintelis dalykas, neleidžiantis jai pasiekti Džuljetos lygio sėkmės, yra įsipareigojimo jausmas. Tad ji staiga griebė darbą man iš rankų. Man liko tuo tik pasidžiaugti.

Jos nauja laikysena buvo patikrinta, kai mus pasiekė naujas gandas: Džuljeta Barlet iš visos širdies trokšta vaidinti Džeinę. Tonis, kuris jau įsivaizdavo Džeinę ir Ročesterį susispaudusius ant daugiabučio sudegusio stogo, nebuvo įsitikinęs, ar iš Džuljetos išeitų mažai kalbanti, sunkiai rimuojanti herojė, kurią jis turėjo galvoje; be to, jis tikrai neįsivaizdavo, kad Vėjo Džeinė būtų blondinė. Taigi Džuljeta, kuri ėjo iš proto dėl progos suvaidinti kitokį nei savo jau įsitvirtinusį geros mergaitės tipažą, ryžosi Toniui įrodyti, kad jis klysta. Ji pasisamdė konsultantą — „hiphoperatorių“, vadinantį save LeVine the Fine, kuris padėtų ją paversti gangsterių princese ir įtikintų Tonį, jog ji nėra tokia, kokia ją visi laikė.

Antradienio popietę mudu su Robertu stovėjome prie savo įstaigos ir įtikinėjome Čarlį, kad jis paliktų Mo su mumis, o mes vešimės jį į Greckiui skirtus televizijos turus. Nors Čarlis bus apsistojęs Royalton ir mes pažadėjome dažnai su juo susisiekti, jis išgyveno tarytum motinystės stadiją.

— O kas, jei judu jį pamesite? O jei kas nors jį pagrobs? — Čarlio nuogąstavimus nutraukė baltas Lincoln Navigator, atzvimbęs prie šaligatvio ir sudrebėjęs nuo staigaus stabdymo. Automobilis buvo auksinės spalvos, kai kurios detalės su nuvingiuojančiais ruoželiais, ir iš vidaus sklido duslus bosas, supurtantis šaligatvį. Aš buvau mačiusi užtemdytų langų, bet šie buvo tokie tamsūs, kad neįsivaizdavau, kaip įmanoma vairuoti Navigatorių.

Atsidarė durelės ir iš keleivio sėdynės iššoko Džuljeta Barlet, pasirengusi išbandymams pateikti savo naują blogąjį „aš“. Jos pirštai buvo praplatinti rausvais žiedais — smilius ir nykštys, ji žengė prie pastato lydima vyruko, kuris, kiek supratau, turėjo būti LeVine the Fine, ir dviejų kitų su hiphopo atributais. Prieš įžengdama į vidų, ji susidūrė su Džeraldina, kuri buvo išsivedusi Harvį pasivaikščioti. Džuljeta iškart pasilenkė su juo Pažaisti, ir šis apsivertė, kad ji galėtų paglostyti jam pilvą. Net Harvis, mažas piktas šeškas, buvo susižavėjęs Džuljeta.

— Tu mano šaunelis, Harvi, ar ne, vaikuti? — meilikavo ji. Harvis džiugiai muistėsi.

— Nieko sau, — sudainavo LeVine the Fine. — Tai šuo.

— Taip, tu mano mažas šaunelis, — kalbėjo ji vis dar glostydama Harvį.

— Šuo nėra šaunelis.

— Nėra kas?

— Tai tik šuo. — Viskas, ką sakydavo LeVine the Fine, skambėjo kaip paliepimas. — Štai, — pasakė LeVine, rodydamas į Mo ir linktelėdamas, kad patvirtintų, — čia tai bent šuo. — Čarlis pamojavo jiems, bet LeVine jį ignoravo.