Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Džuljeta paskutinį kartą patapšnojo Harvį ir atsistojo. Harvis suinkštė skųsdamasis, kai Džeraldina jį truktelėjo eiti.

Prieš lipdami į liftą, Džuljeta ir jos būrys paspaudė ranką vyrui prie apsaugos stalo.

— Krumpliai į krumplius pirmiausia? — paklausė Džuljeta, susikaupusi kramtydama lūpas.

— Antra. Pirma alkūnės trinktelėjimas.

— Teisingai. Alkūnės trinktelėjimas, tada krumpliai į krumplius...

— Šitaip. — LeVine the Fine lėtai pademonstravo rankos kratymą su kitais vyrukais.

— Dėkui tau, LeVine.

— Dėkui tau, LeVine THE FINE.

Jie liftu pasikėlė į priėmimo kambarį.

— Apie ką turėčiau pranešti? — paklausė registratorė.

— Tai aš, Džuljeta, — pasakė ji, nusiimdama kepurę ir labai didelius akinius nuo saulės auksiniais rėmeliais.

— Atleiskite, nepažinau jūsų.

— Nepažinau jūsų, — mėgdžiojo LeVine the Fine falcetu. — Koks čia mėšlas ant sienos?

— Tai meno kūrinys.

— Tai mėšlo gabalas.

— Gerai, tai mėšlo gabalas, jei verčiate mane taip sakyti, — atsakė registratorė, stengdamasi nesijuokti. — Aš pasakysiu Toniui, kad jūs čia, Džuljeta.

— Taip, pasakykite jam, kad atsivedžiau LeVine the Fine bei jo būrį ir mes nelinkę laukti? — Ji baigė sakinį tokia intonacija, lyg tai būtų klausimas.

— Aišku.

Registratorė perdavė žinutę, ir greitai pats Tonis atėjo jų pasveikinti. Tonis pakratė ranką LiVine the Fine, ir tai atrodė visai kitaip nei apačioje. Kratydami rankas, vyrai atsimušė krūtine vienas į kitą. Kiti du pakartojo tuos judesius, ir Džuljeta pamėgino, iki trečio judesio, tik delnu į delną. Visi keturi nusekė paskui Tonį į konferencijų salę, ir paskutinis dalykas, kurį kas nors girdėjo prieš užsidarant durims, buvo LeVine the Fine pasakymas:

— Štai kaip visa tai būna.

Po poros valandų aš vonios kambaryje rengiausi susitikimui su Eliotu, tikėjausi su juo išgerti. Plaudamasi rankas ir mėgaudamasi brangiomis putomis, kurios čia buvo Džuljetos proga, išgirdau kažką sakant:

— Sveika, mergaite, padėsi seseriai susitvarkyti? — Veidrodyje pamačiau Džuljetą, išeinančią iš vienos kabinos.

— Ar gerai atrodau? — Ji stengėsi pritaikyti per didelio dydžio džinsus, kad šie kristų tiesiai ant mėlynų Timberland batų. Kelnės buvo milžiniškos, ji tokia laiba, kad net pakeltos, palaikomos didžiulio odinio diržo, ant kurio sagties buvo parašyta Jools , rodės, tuoj visiškai nusmuks.

— Turbūt jums reikia truputį suveržti diržą.

— Taip, manau, tu teisi. — Jinai jį suveržė, bet tada sagtis atsidūrė virš jos dešiniojo klubo. — O kaip dabar?

— Per daug į dešinę.

Ji pasitaisė ir ištiesino.

— Dėkui. Man sunkus laikas, reikia priprasti prie šitų drabužių. Jie taip skiriasi nuo to, ką lig šiol vilkėdavau.

Ji vilkėjo beisbolo marškinėlius su žodžiu METS, išryškintu daugiaspalviais netikrais brangakmeniais, ir nešiojo ant kaklo storą auksinę grandinę su apskritu, deimantu inkrustuotu medalionu su išgraviruotais ženklais. Jos auskarai buvo didžiuliai auksiniai „J“, nukarę žemiau smakro.

— Dabar geriau? — paklausė ji.

Aš linktelėjau nustebinta, jog ką tik daviau Džuljetai Barlet mados patarimą. Vis dar stengiausi baigti dažytis, kai įėjo Dagnė.

— Džuljeta, malonu tave matyti, — burbtelėjo šaltai.

— Sveika! — atsakė Džuljeta. — Dagnė, Dagnė Blum?

Džuljeta aiškiai patyrė nesėkmę.

— Žinai, iš pono Kadvalanderio chemijos klasės? — Dagnė pradėjo smarkiai raudonuoti.

— O taip, — pasakė Džuljeta, atrodydama vis dar netikra. — Tu stojai į Foksfuto akademiją?

— Ar tai mūsų mokyklos ornamentas? — Dagnė prikibo prie Džuljetos medaliono.

— Taip, negalėjau sugalvoti, ką daugiau galėčiau nešioti, ir mano vyrukas pasakė, kad šitas tiks, — pasakė ji.

— Ar kalbi apie Žaką? — paklausė Dagnė, ir jos akys sužėrėjo.

— Ne, vieną tokį man padedantį. — Išėjau iš vonios kambario, kai Džuljeta, traukdama grandinėlę iš Dagnės rankų, aiškino apie LeVine the Fine.

Jau išjunginėjau kompiuterį, kai grįžo Dagnė. Ji iškart pasičiupo telefoną nenorėdama gaišti nė sekundės arba pamiršusi, arba laikinai nesilaikydama savo naujo pasižadėjimo.

— Tu nepatikėsi. Ji ką tik buvo mūsų biure. Apkabino mane, tarsi būtume geriausios draugės. Ji nori dalyvauti tame repo filme, tad apsirengė tarsi būtų iš MTV.

Daugiau nenorėjau nieko girdėti ir išėjau pasimatyti su Eliotu.

Turėjome susitikti Grinvič Vilidžo bare, nes buvau garantuota, kad ten nieko nesutiksime iš Glorious. Neketinau jam suteikti jokios informacijos apie kompaniją, bet vis vien geriau likti nepastebėtiems. Jis buvo skambinęs šiandien vėlyvą popietę ir klausęs, kokius batus aš aviu.

— Aukštus juodus batus iki kelių. Kaip aš tave pažinsiu?

— Aš tave pažįstu, prisimeni?

— Ar negali bent užsiminti? — man nepatiko mintis stovėti ir laukti, kol būsiu atpažinta.

— Aš tave susirasiu, — pasakė jis ir padėjo ragelį.

Nuėjau prie baro, kad turėčiau šiek tiek laiko ir primirščiau Glorious, prieš susitikdama su Eliotu. Nebuvau su niekuo pasimatyme nuo tada, kai susitikinėjau su Geibu, ir nelabai prisiminiau, kaip reikia elgtis — šnekėti/juoktis deramoje vietoje/ar jis nori mane vėl pamatyti. Faktas, kad susitinku su Eliotu Solniku, mane dar labiau trikdė dėl to, kad kiekvieną rytą skaitydavau jo skyrelį. Tarsi jis būtų kas nors, su kuo aš šnekėdavausi prie puodelio kavos, bet iš tiesų neturėjau supratimo, koks jis.

Luktelėjau prie baro, paskui įėjau, pasinaudodama atspindžiu nuo gretimos parduotuvės lango, kad galutinai save apžiūrėčiau, ir nusiminiau, kad nematau savo batų. Krestelėjusi Plaukus ir atvėrusi duris, žengiau kokias penkias pėdas ir staiga išgirdau pažįstamą balsą:

— Karen, malonu tave matyti. — Eliotas nebuvo aukštas, bet kaip tik lygus su manim, tamsiai rudais šiek tiek banguotais plaukais, gražiais plačiais pečiais. Kai jis prisitraukė mane ir pabučiavo į skruostą, pamačiau, kad jo akys šiltos ir šviesiai rudos.

Seimininkė pasodino mus prie neryškaus staliuko gale. Eliotas užsisakė škotiško, ir kažkodėl aš pasakiau:

— Man to paties, — tai buvo keista, nes neprisiminiau, kada paskutinį kartą gėriau škotišką ar jo norėjau. Bet miglotai prisiminiau, kad jis labai suteikia drąsos.

— Tai kaip broliai Menas ir Verslas elgiasi su tavim? — paklausė jis, ir tai mane prajuokino. Kai baigiau gerti savo gėrimą, pasijutau jaukiai, po antro rato buvau įsitikinusi, kad galiu drąsiai kalbėti apie Glorious ir nepasakysiu nieko, kas neleistina. Greitai pokalbis pasuko į Džuljetą Barlet.

— Kaip tu manai, Karen? Ar Filas su Toniu leis jai būti Vėjo Džeine?

Pasakiau jam, kad nežinau, bet Džuljetą labai stengiasi juos įtikinti, kad suvaidintų įtikinamą Džeinę, ir man jos pastangos daro įspūdį. Po trečio škotiško aš pateikiau jam šiek tiek — taip, daugumą — detalių apie jos transformaciją: LeVine the Fine, Navigatorių, deimantu inkrustuotą mokyklos emblemą ir kitką, ką darė Džuljetą, kad taptų įtikinamesne Džeine. Be to, paminėjau, kad Džuljetos sėkmė tiesiog įsiutino vieną iš mano bendradarbių, ir vos ištvėriau nesukikenusi.

— Džuljetą taip paveikia daugumą moterų, ypač Niujorke, — pasakė jis. — Kasdien man kas nors papasakoja bjaurią istoriją apie ją, bet ta istorija niekada nepasitvirtina, kaip ta informacija, dėl kurios skambinau Alegrai praėjusią savaitę.