Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Kaip manai, kodėl taip?

— Merginos labai konkuruoja, — pasakė jis. — Joms nepakeliama, kai kas nors, ką jos laiko nė kiek ne geresne už save, staiga tampa ryškia žvaigžde.

Dagnės reakcijos nuožmumas vis dar mane stebino, taip aš jam ir pasakiau.

— Karen, leisk paaiškinti. — Eliotas vogčiomis apglėbė mano kulkšnį savąja ir traukė mano koją prie savęs. Aš stengiausi sukaupti dėmesį į pokalbį. — Spėju, ši Dagnė, ji iš Niujorko, turi turtingus tėvus, lankė prabangią mokyklą. — Mano koja tęsė savo kelionę, kai aš linktelėjau. — Taigi tokios merginos, aš žinau, nes ten užaugau, bet Brukline, kuris nėra toks beprotiškas, — dabar mano koja buvo ant jo kėdės krašto ir jo ranka buvo apkabinusi mano kulkšnį, — šiaip ar taip, šios merginos turi daug pinigų, namų — viso to šlamšto. Bet kai įsigeidžia dalykų, kurių už pinigus nenusipirksi... — Dabar mano koja buvo jo sterblėje ir jis empatiškai ją spaudė. — Štai tada jos atmetamos. Jos mėgsta geras sunkiai pasiektos sėkmės istorijas — žinai, aktorė, iškilusi iš skurdo, kurios tėvai darbininkai emigrantai, išlikę po baisios nelaimės, — tokią jos apkabintų. Bet tokia mergina kaip jos? Tai nedovanotina.

Tai buvo labai įdomu — tiek Elioto paaiškinimai apie Džuljetos poveikį tos pačios socialinės klasės moterims, tiek tai, kaip jo pirštai atsidūrė prie mano bato ir dabar masažavo tą kulkšnies vietą, kur batas susijungia su koja. Reikės paklausti Ebės, kaip tai vadinama. Dabar vadinau tai Elioto vieta.

— Džuljeta kurį laiką sukiosis aplinkui, joms reikės prie to priprasti, — pasakiau galvodama, kaip aš galėčiau prie to priprasti.

Jis linktelėjo.

— Filas turi didelių planų jai, bet už kiekvieną gerą Glorious filmą, kur jis leidžia jai vaidinti, ji turės suvaidinti ir bent viename niekam tikusiame, šuniškame. Tokia Vaksmanų matematika.

Šuo. Aš turėjau būti Royalton penktą valandą ryto, kad susitikčiau su Robertu ir mudu nuvestume Mo į „Šiandienos“ laidą. Patraukiau savo koją taip greitai, kad Eliotas išsigando.

— Penktą turiu nuvesti svečią į „Šiandienos“ laidą, — pasakiau atsiprašinėdama. — Jūs ką tik man tai priminėte.

— Tikrai norėsiu dar kartą tave pamatyti — ir tavo mažą kojytę.

Pasakiau jam, kad ir aš norėčiau.

— Klausyk, Karen, patikėsiu tau mažą paslaptį. — Eliotas pasilenkė į priekį ir sušnibždėjo man į plaukus: — Jau sutarta, kad Džuljeta bus Vėjo Džeinė. Filas ir Tonis tiesiog leidžia jai lakstyti po miestą reperės apdarais, kad apie filmą kiltų kalbos. O kodėl Džuljeta negalėjo skristi į Los Andželą? Jos senelė tikrai serga ir ji nenori atsitraukti toliau nuo jos.

Paskui jis greitai pabučiavo mane į lūpas ir sumurmėjo:

— Kitą kartą ir jokių batų.

Rytą penkiolika po penkių mudu su Robertu, laikydami rankose kavos puodelius, medžiu apmuštu liftu pakilome į vienuoliktą aukštą pasiimti Mo. Pabeldėme į duris ir išgirdome Čarlį:

— Užeikite, aš pasirengęs.

Robertas pakraipė galvą ir atidarė duris. Mo, minkštas ir šilkinis po vakarykštės kelionės pas prižiūrėtoją, gulėjo ant karališko didumo lovos, apkrautos kambarių tarnybos maisto lėkštėmis. Kai mes įėjome, jis šniaukštė ploną griežinėlį kumpio ir dairėsi į dešrelių lėkštę.

— Pažvelk į jį, ėdantį visą tą brangų maistą, — pasakė Čarlis. — Mo gimęs būti žvaigžde.

Čarlis sėdėjo krėsle su aukštu atlošu galvai, valgydamas sūdytos jautienos patiekalą su daržovėmis ir užkeptu kiaušiniu.

— Man patinka šis viešbutis — jie sakė, pagamins man pusryčiams, ko tik noriu, — tarė jis patenkintas, nardindamas kepsnį į kečupą. — Tai didi mano berniuko diena. — Čarlis linktelėjo Mo, kuris buvo surijęs dešreles ir dabar dorojo krūvą vaivorų pyragaičių.

— Ar jam tas gerai? — paklausiau aš.

— Jis tą užsisakė, — atsakė Čarlis.

Mudu su Robertu susižvalgėme.

— Aš tik norėjau pažiūrėti, ar jam tas patiks, kai galiu užsakyti nemokamai. Jam viskas bus gerai. Tiesa, Mo?

Mo turės būti eteryje 8.30, bet mes turėjome atvykti į studiją Rokfeler Plaza ne vėliau kaip šeštą. „Šiandienos“ laida mėgo, kad visi dalyviai būtų artistų poilsio kambaryje bent porą valandų prieš pasirodydami per televiziją. Mes vaikštinėjome po Čarlio viešbučio kambarį, kol Mo baigė ėsti. Robertas išsitraukė iš lagaminėlio specialią šunų prižiūrėtojo pirštinę ir nuvalė Mo snukį.

— Malonu tave matyti, žmogau, — pasakė jis, ir šuo iškart padavė Robertui leteną. Robertas išsitraukė iš kišenės mažą gardėsį, ir Mo bemat jį prarijo.

Dvi minutės po šešių suskambo Roberto mobilusis.

— Sveiki, mes jau kelyje. Pasimatysim po keturių, ne, po trijų minučių, — pasakė jis.

— Leiskite man jį perduoti jums, — tarė Čarlis.

— Viskas gerai. Aš atnešiau jam dovaną, — parodė Robertas gražų odinį rankomis siūtą antkaklį ir priderintą pasaitėlį. Ant abiejų buvo mažutė žalvarinė plokštelė su užrašu „Greckis“.

Robertas užsegė Mo antkaklį ir pritaisė pasaitėlį.

— Pėdink, Mo, — pasakė jis. Šuo sumaurodamas prisigretino jam prie šono.

— Jis pasirodys per televiziją tarp 8.30 ir devynių, — pasakiau. — Ketvirtas kanalas. Iki pasimatymo.

Visi trys išėjome iš kambario ir įlipome į liftą. Aš paspaudžiau L, o Robertas 7.

— Ką tu darai? — paklausiau aš. — Mes pavėluosime.

— Viskas gerai, Karen, dar tik šešios dvidešimt. — Roberto telefonas vėl suskambo, bet jis neatsiliepė. Septintame aukšte Robertas išsitraukė kambario raktą, ir mes trise įėjome. Robertas pasakė:

— Kiek šansų, kad Kėtė Kourik pasakys: „Malonu tave matyti, žmogau?“

Jis liepė šuniui tūpti, ir šis iškart atsitūpė. Robertas pavaišino jį dar vienu skanėstu. Paskui jis ėmėsi mokyti Mo dar kelių komandų, kiekviena būtinai baigdavosi letenos padavimu. Po pusvalandžio Mo purtė galvą išgirdęs „Sveikas“, „Labutis“, „Sveikas, Grecki“ ir „Dėkui“. Septintą valandą ryto aš įsijungiau televiziją pažiūrėti laidos pradžios. Roberto telefonas skambėjo kaip pamišęs, bet jis neatsiliepė. Paskambino pats vienai iš prodiuserių ir pasakė:

— Čia Robertas Kodžima. Aš čia esu su Greckiu. Jam reikia paskutinę minutę pasirengti. Greit būsim. — Padėjo ragelį šiai dar nespėjus nieko atsakyti.

— O ne, — pasakiau aš. Ekrane sušvito panoraminis vaizdas — Rokfelerio centro čiuožykla, kuri buvo pritaikyta ledo rituliui su tinklu įvarčiams ir kreidiniais ratais.

— Tuoj pamatysite, — pasakė Kėtė Kourik, — Matą su Greckiu, keturkoje žvaigžde iš filmo Sulaikyk tą šunį, čiuožykloje.

Robertas nuvalė Mo prižiūrėtojo pirštine ir kažko papurškė, kad jo kailis dar labiau blizgėtų.

— Dėl to nesijaudink. Viskas kontroliuojama.

Keturiasdešimt penkios po septynių mes išėjome iš kambario ir greit sukorėme keturis kvartalus iki studijos, pakeliui praeidami pro čiuožyklą. Vyrai pritaisinėjo vartus įvarčiams ir išsitraukė lazdas bei ritulius.

Mano pilvas susitraukė.

— Robertai, jie mano, kad jis žais ledo ritulį su Matu Loeriu. Ką mes darysime?

— Viskas bus gerai, — pasakė jis.

Penkios po aštuonių praėjome pro NBC apsaugą ir pakilome liftu į viršų, kur turėjome būti prieš dvi valandas. Ekrane mačiau, kaip Matas iš anksto čiuožinėja su gynybine apranga ir Sulaikyk tą šunį ledo ritulio megztiniu, kurį atsiuntėme vakar.