Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Prakeikimas, — pasako aktorė, kai jos rankovė netyčia nušluoja nuo stalo laboratorinę stiklinę. Ši lėtai nukrinta vartydamasi, kol trenkiasi į grindis ir pabyra į tūkstančius šukelių. Ji pasilenkia pažiūrėti į duženas ir staiga pamato — tai. 2 minutės 43 sekundės. Teatras sugriaudi nuo šauksmų, klyksmų, kvapo užgniaužimų ir šiek tiek nervingo juoko. Mudu su Oliveriu išeiname kurpti savo pranešimo.

— Kaip tu manai, ar daug jų klykė? — paklausiau aš.

— Turbūt pusė, — atsakė jis.

— Parašyk. O kiek žiūrėjo užgniaužę kvapą?

— Gal trečdalis? Gal ketvirtadalis.

— Parašyk: dvidešimt devyni procentai. Ir turbūt maždaug penkiolika šaukė.

— Ir tik keli juokėsi. Daugelis atrodė gana apkvaišę.

Suskaičiavau mintyse.

— Šeši procentai, ir mes galime eiti.

Oliveris nuėjo atnešti mums poros puodelių šaltos kavos, o aš skambinau. Tonis norėjo statistikos iš karto, bet, žinoma, negalėjau tiesiog paskambinti į jo kabinetą. Alegra turėjo jam pasakyti pati. Aš paskambinau Dagnei ir pirmąkart išgirdau Alegros balso paštą. Nenutuokdama, kas privertė Dagnę palikti telefonus, bet neturėdama kada dėl to jaudintis, skambinėjau aplink ir ieškojau, kas galėtų perduoti Alegrai šiuos lemtingus duomenis. Klarkas neatsiliepė, mėginau Robertui, ir staiga prisiminiau, kad juodu oro uoste pasitinka Džimį Činą, azijietį veiksmo filmų žvaigždę. Priešpiečiams valgau drakonus, pirmasis Džimio filmas, įgarsintas anglų kalba, eis po trijų savaičių, ir aktorius pradėjo intensyvų spaudos turą, kad tą filmą pareklamuotų. Džimis buvo didžiausia Kinijos žvaigždė, ir, Filo žodžiais tariant, „bilijonai tų žmonių negali suklysti“.

Man vis dar reikėjo perduoti tuos šauksmų/kvapų užgniaužimų/juoko procentus Alegrai, aš susukau Vivianai, tikėdamasi pasikalbėti su Kimberli, kuri galėjo man pasakyti, kad Imitatorius nėra „Vivianos filmas“ ir kokia kita dingstimi atšauti, kad tai, ko man reikia, neįeina į jos funkcijas. Buvau maloniai nustebinta, kai išgirdau atsiliepiant šiurkštų profesionalų balsą.

— Vivianos Henri kabinetas. Čia Triša.

— Sveika, Triša. Čia Karen. Turiu skaičius iš Imitatoriaus peržiūros, kuri ką tik prasidėjo. Juos reikia iškart perduoti Alegrai.

— Žinoma, sakyk man šią informaciją.

Kai išvardijau jai mūsų skaičius, Triša man juos pakartojo ir pasakė:

— Iškart nešu į Alegros kabinetą — manyk, kad tai atlikta.

Triša Sadovski buvo geriausia internė, kokią turėjome nuo tada, kai pradėjau čia dirbti. Uoli, protinga ir kompetentinga, ji atliko vasaros praktiką talkindama Vivianai be jokio užmokesčio. Robertas, kuris vadovavo internams, paskyrė protingą antrakursę šiam išbandymui ugnimi ir kol kas ji susitvarkė puikiai. Neabejojau, kad pranešimas jau Alegros rankose ir keliauja pas Tonį.

Salimais vėl pasirodė Oliveris.

— Štai tavo kava, vaikeli.

Oliverio Bertono tėvai turėjo namus Nantakete prie vandenyno, juose dažnai viešėdavo Pirmoji Šeima. Dvidešimt trejų Oliveris buvo šiek tiek vyresnis už kitus internus, bet ką tik baigęs vieną Rytų pakrantės „Frisbio mokyklų“, tad čia labai tiko. Jis buvo mėlynakis, tamsiai rudais plaukais, rengėsi madingu aštuntojo dešimtmečio stiliumi — marškiniai atvira apykakle, siauros kelnės, platėjančios į apačią, batai su kulniukais. Kada tik jis eidavo pro šalį, visada įsivaizduodavau Bario Vaito dainą, kylančią iš jo gelmių, tarsi jis turėtų savo asmeninį garso takelį. Oliveris visus vadino „vaikeliais“. Derinys jo turto, veido ir fakto, kad jis turėjo butą Sohe per tris aukštus ir gyveno jame su solo dainininku iš hipių grupės Ziplock, leido jam dirbti nesmaigstomam jokių ironiškų užuominų dėl tokios išvaizdos. Jis buvo „svajotojas“, grynas Deividas Kesidis.

Kitas Imitatoriaus seansas prasidės tik po pusiaudienio, bet užuot grįžę į kabinetą, mudu su Oliveriu nusprendėme pasivaikščioti aplink kino teatrą, kur buvo mažas parkelis su keliais suoliukais ir medžių pavėsiu. Oliveris išsitiesė ant suoliuko priešais mane, jo mobilusis gulėjo ant apvalaino pilvuko. Paskambinau Klarkui paklausti, ar atvyko Džimis.

— Aš esu Britų avialinijose, — pasakė jis, atrodė labai susinervinęs. — Jie pametė Džimio bagažą, ir aš pildau formas, kad jie atsektų jį. Jis atidavė saugoti du krepšius, o čia mes radome tik vieną.

— Jo bagažas pasimetė konkorde? — Tai atrodė absurdiška. — Ten telpa tik šimtas dvidešimt penki žmonės.

— Žinau, žinau. Bet jie mano, kad gal kas kitas bus paėmęs jo bagažą per klaidą, tad jis gali atsirasti.

— Kokia nesąmonė. Kaip jis į tai reaguoja?

— Kuo ramiausiai. Jei man taip būtų, rėkčiau visa gerkle, bet jis neįtikėtinai supratingas. Dabar laukia automobilyje su Robertu, ir kai tik aš čia baigsiu, mes pamėtėsim jį į Šeri-Nyderland, — pasakė Klarkas. — Prisiekiu, jei man kada reikės skristi šiuo daiktu, nešiuosi savo seną Samsonite krepšį. Visi krepšiai, kurie prapuolė, buvo Louis Vuitton — jie didžiuliai, juos ir turėjo Džimis. Ką tu veiki dar be to, kad prakaituoji?

— Esu Imitatoriaus peržiūroje, seku Toniui reakcijas.

— O taip, režisierius nori būti įsitikinęs, kad visi pradeda šaukti dvi minutės keturiasdešimt aštuonios sekundės.

— Keturiasdešimt trys, — pataisiau jį. — Iki pasimatymo.

— Konkordas pametė Džimio Čino bagažą, — pasakiau. — Ar gali patikėti?

— Ar tai buvo Louis Vuitton, kurie atrodo kaip sunkvežimis? — paklausė jis pramerkdamas vieną akį.

Linktelėjau.

— Aišku, — pasakė jis pavargusiu nuo pasaulio balsu. — Paskutinį kartą, kai skridau, Džuljeta Barlet netyčia paėmė manąjį.

— Jinai?

— Taip, bet mes išsiaiškinome. Ji stabtelėjo prie mano būsto jo išmesti, ir mes išgėrėme. Jokios žalos.

— Tikrai? — Suskambo Oliverio telefonas.

— Taip, ji maloni, bet ne mano tipo, — paaiškino jis ir spragtelėjęs atidarė savo mobilųjį.

Neįtikėtinas jo ryšių tinklas visada mane stulbino. Kas kam nors kitam tariant vardą būtų atrodę kaip neišsiauklėjimas, jo atveju buvo visiškai autentiška.

Pusiau snūduriuodama ant suoliuko, pusiau klausydamasi Oliverio pokalbio pamačiau, kad jau be penkiolikos dvylika, metas grįžti į kino teatrą.

— Mums reikia vėl eiti žiūrėti pradžios, — pasakiau Oliveriui.

— Karen, ar tu neprieštarautum, jei aš dabar nusiplaučiau? Vienam mano draugui manęs labai reikia. Jis išgyvena itin sunkią situaciją.

— Gerai. — Aš su situacija galėjau susitvarkyti pati, be to, Oliveriui atsakyti būtų nenaudinga sprendžiant iš to, kaip su juo elgėsi įstaiga. Pirmąją jo dieną mes visi čia buvome priblokšti, kai besišypsantis Filas atvedė jį į mūsų aukštą ir supažindino su Alegra, o ši savo ruožtu garsiai pakvietė jį į skyrių. Mudvi su Dagne sėdėjome išsižiojusios, kai Alegra šokinėjo apie Oliverį, klausinėjo apie jo tėvus ir pasakojo jam linksmus anekdotus apie kostiumų vakarėlį, kuriame ji dalyvavo su jo tėvu, Filu ir prezidentu, apsivilkusiais kaip Trys Draugai. Tarsi Alegra iš paprasto žmogaus būtų virtusi tikra asmenybe — jau nekalbant apie tai, kad galėjai girdėti jos balsą. Po kelių minučių Robertas Alegros nurodymu nulydėjo Oliverį į trokštamą tuščią vienvietį kambariuką. Tiek daug mūsų geidė to kambariuko, kad Alegra pavertė jį „svečių kabinetu“, — tai buvo jos būdas pasakyti, kad jis neteks niekam.

„Svečias“ buvo geras terminas apibūdinti tam, kas buvo Oliveris šią vasarą. Nepasakysi, kad jis nenorėtų padėti, tik jo gyvenimo būdas dažnai sutrukdydavo jam pasirodyti. Dažnai būdamas su kompanijomis, modeliais ir kartais lydėdamas savo kambario draugą į turnė jis nebeturėdavo laiko faksuoti ir kataloguoti Glorious, ir keisčiausia, kad niekas juo nesipiktino. Tiesiog nebūtų buvę teisinga priversti jį pasirinkti Glorious Pictures vietoj savo šlovingo gyvenimo, ir visi žiūrėjo į tai ramiai. Geriausias dalykas, ką padarė Oliveris, — pasiūlė man savo kambariuką: „Kai tau reikės šiek tiek atsitraukti nuo reikalų, vaikeli“. Nuo tada, kai tik man reikėdavo pabėgti ir nenorėdavau apsimesti rūkanti, Oliverio „darbo butelis“ būdavo vieta, kur mane galėdavai rasti. Aš skaitydavau ar svajodavau, žiūrėdama į J. Kru katalogą — nuotraukas, kurias Oliveris buvo prismeigęs prie sienos. Nuotraukose jis sklendė banglente su prezidento labradoru. Jokių sustingusių oficialių Oliverio portretų su laivyno vadu — visi juos turėjo.