Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Per Imitatoriaus peržiūrą vidurdienį gavau beveik tokius pat rezultatus — kvapo užgniaužimo procentas truputį pakilo, o šauksmų procentas truputį nukrito. Nervingo juoko išliko tie patys šeši procentai. Paskambinau ir pasakiau viską Trišai, tada sugrįžau ant savo suolelio mėgaudamasi faktu, kad iki antros valandos neturiu ką veikti. Paskambinau Ebei. Mes visada vasarą praleisdavome daug laiko kartu, vaikščiodamos paplūdimyje ir į vakarėlius ant stogų, ilgai viešėdamos savaitgaliais jos senelių namuose Voč Hile. Aš labai laukiau jos grįžtant: ji ketino pabūti su manim ir Elena liepą ir rugpjūtį — bet birželio pabaigoje buvo išrinkta dalyvauti prestižiniame tyrimų projekte ir leido vasarą, manyčiau, nešiurpioje stovyklos laboratorijoje. Mes palikdavome viena kitai tuzinus žinučių ir siųsdavome daugybę elektroninių laiškų, bet jau beveik du mėnesiai, kai nesikalbėjome.

— Karen, — ji atsiliepė po pirmo signalo.

— Ši vieta, — pradėjau.

— Žinau — aš irgi buvau visiškai praryta, — pasakė ji.

Tai buvo geriausia, ką turėjo Ebė, — mes galėdavome visada pradėti nuo ten, kur baigėme, ir pradėdavome kalbėtis iškart nedelsdamos.

— Mano internas, Oliveris Bertonas, iš Nantaketo — draugužių — su — prezidentu — Bertonų, ką tik atsikratė manęs, nes turi ką veikti geriau, — pasakiau juokdamasi. — Dagnė jį įsimylėjusi iki ausų, tad vis vaikšto pro jo kambariuką vildamasi, kad jis ją pastebės, bet jis retai kada ateina į darbą.

— Ar tau ten patinka? Jau beveik praėjo pusė laiko iš jūsų susitarimo su Elena, ar ne? Kaip manai, ar ištversi metus?

— Jau beveik penki mėnesiai, — pasakiau ir susigriebiau, kad apie tai visai negalvojau. — Sunku pasakyti. Tarpai tarp žeminančių papeikimų yra ilgesni, taigi reikalai eina geryn, ir aš vis daugiau dirbu vadybos skyriui, o tai nuostabu. Tinklalapis jau veikia ir grįžtamasis ryšys bus geras. Žinoma, niekas Viešųjų ryšių skyriuje nežino, kad aš turiu su tuo ką nors bendra. Jie neįtikėtinai teritoriniai.

— O, tu tikrai sukiesi pačiame verpete, — pasakė ji.

— Iš tikrųjų jaučiuosi, tarsi visada būčiau šalia, — pasakiau pirmą kartą tai pripažindama garsiai. — Tai patvirtinta — aš esu darbinis arklys.

— Džiaukis. Galėtum praleisti vasarą laboratorijoje.

— Manau, kad jau galėčiau. Tai aiškiai tam tikras žmogaus ištvermingumo eksperimentas.

Norėjau papasakoti jai apie Eliotą, bet nusprendžiau to nedaryti. Jis buvo skambinęs dar porą kartų ir sakęs, kad norėtų vėl su manim pasimatyti, bet šnekėjo miglotai, visąlaik įpindamas klausimą apie Glorious gandus, kuriuos buvo girdėjęs. Nežinojau, ką manyti, ir faktas, kad jis man atrodė labai trokštamas, viską sukomplikavo. Nenorėjau eiti iš proto dėl tuščių spėlionių.

Mudvi su Ebe baigėme kalbėtis ir pasižadėjom labai greitai pasišnekučiuoti vėl.

Dvi peržiūros, kurias kol kas šiandien mačiau, buvo Tonio versijos; vidurdienio peržiūra bus režisieriaus variantas. Prieš pat antrą valandą atvažiavo pora miesto automobilių, iš vieno išlipo Tonis, iš kito — režisierius. Eidami į teatrą, jie nežiūrėjo vienas į kitą. Kai aš išsitraukiau chronometrą, jie atsisėdo man iš abiejų pusių ir aiškiai įtikinėjo kits kitą.

— Dabar mes pamatysime, kas teisus, — pasakė režisierius, spjaute išspjaudamas žodžius.

— Lažinuosi, pamatysime, kas, po paraliais, teisus, — atsakė Tonis.

Abi poros akių buvo įsmigusios į mano chronometrą, kuris grasė bet kada spazmuoti. Aš turėjau prisiversti nepaspausti mygtuko anksčiau.

Filmas prasidėjo, ir lemiamu momentu 75 procentai žiūrovų suklykė — iš tiesų klykė pati kruvina žmogžudystė, o kita dalis žiūrovų užgniaužusi kvapą tylėjo arba šaukė. Jokio juoko. Režisierius pažvelgė į Tonį triumfuojamai, agresyviai kyštelėdamas surištą barzdą Tonio pusėn, aiškus gestas „prieš jūsiškį“. Kažkas buvo filme visai kitaip, bet aš niekaip nesusigaudžiau, kas pasikeitę. Tonis atrodė nusiminęs:

— Nelemtas laimingas atsitiktinumas. Pamatysime, kas nutiks kitą kartą.

Paskutinė peržiūra neprasidės iki keturių. Aš pelniau pernelyg galantiško kavalieriaus prielankumą ir dabar atsiėmiau savo valdas ant suolelio pavėsyje. Vien pabuvusi toliau nuo įstaigos atsipalaidavau, nors pradinė Imitatoriaus scena nenuslopino mano baimės būti vienai įstaigoje rytą. Tie skambučiai ir tyla dramatiškai padažnėjo ir dabar kartojosi beveik kasdien, kažkas šnipinėjo, kuri iš mūsų ateina anksti. Mudvi su Dagne pradėjome užrašinėti kiekvieną skambutį ant popieriaus lapo, kurį laikėme garbingai ant grindų, rašydavome datą ir tikslų laiką, kada skambindavo. Aš to reikalavau, kad kurią nors dieną Federalinis tyrimų biuras galėtų pagauti nusikaltėlį. Kai pirmąkart pasiūliau tai žymėti, Dagnė pastatė akis, bet keletą rytų pabuvusi viena ji irgi pradėjo užrašinėti. Skambindavo tarp 7.15 ir 7.30, ir nors kaskart skambintojas, regis, kalbėdavo kitu balsu, pokalbis būdavo tas pats:

— Ar yra Alegra Orekchi?

— Taip, ar galiu pasakyti, kas skambina?

Klinkt.

Džeraldina, visad rodanti susidomėjimą mūsų gerove, apkurto, kai paklausiau, ar ji negalėtų pranešti apie tuos skambučius policijai, kad šie susektų telefoną ar bent ateitų ir paklausytų — nuovada buvo čia pat už kampo.

— Žinai, Karen, esu tikra, kad čia nieko tokio. Jei tai tau kelia nerimą, tiesiog stenkis būti žemiau, nekyšok languose.

Aš vis dar įtariau, kad tie skambučiai susiję su Hanračiu, nors suprasti, ko jis nori iš Alegros, buvo ne mano nosiai. Niekas iš Viešųjų ryšių skyriaus ištisus mėnesius nei jo girdėjo, nei matė, atrodė, kad jis atsisakė savo pastangų, kaip dauguma Glorious žmonių ir tikėjosi. Visa istorija buvo intriguojanti — galvosūkis, kurį turėjau išspręsti. Kodėl jis padėjo Filui ir Toniui pradžioje, kad būtų jų atmestas, paskui be baimės pasakojo visiems teisybę? Man patiktų perskaityti Vaksmanų biografiją, ir galėčiau lažintis, kad to norėtų dauguma žmonių.

Mano susimąstymą nutraukė Roberto skambutis.

— Kaip laikaisi, žmogau? — paklausė jis mėgdžiodamas Čarlį. Aš pradėjau juoktis.

— O kaip sekasi jums?

— Aš įsitraukęs į Džimio Čino renginį, kuris vyks Hollywood Planet kitą savaitę. Jis bus nuostabus.

— Manai, kas nors yra apie jį girdėjęs?

— Ne, ir čia visa įvykio esmė. Bus tam tikra ceremonija, įvesianti Džimį į veiksmo žvaigždžių visuomenę.

— Kaip tai įvyks? — pasijutau visiškai sutrikusi.

— Kaip ir sakei, nedaug žmonių JAV žino Džimį Činą. Bet jie tikrai žino Ronaldą Alaleiterį ir Flajų Facijonę. Ir jei Ronaldas bei Flajus pristatys Džimį kaip vieną iš saviškių, Džimis Činas bus pripažintas, — pasakė Robertas, aiškiai patenkintas savimi.

Supratau, kaip sumaniai tas renginys bemat iškels Džimį į viešumą. Frederikas Flajus Facijonė patyrė šlovę ir sėkmę pirmiausia už tai, kad suvaidino nelaimėlį boksininką, kuris pavergė tautos širdis, o vėliau — Vietnamo karo veteraną. Ronaldas Alaleiteris, buvęs Europos kultūristas, emigravo į JAV ir pasirodė geriausiųjų sąrašuose, taip jis tapo turtingas, garsus ir galingas. Jis vaidino daugybėje filmų kaip jėga, su kuria kiti turi skaitytis. Veiksmo filmų mėgėjų miniai Džimio įvedimas į šį elito klubą būtų svarbus įvykis, to paties lygio, kai Betmenas ir Supermenas pakvietė Flešą prisijungti prie Teisingumo lygos.

Panaudoti įsitvirtinusius aktorius ir režisierius, kad išryškintų vienas kitą, buvo metodas, kurį Filas Vaksmanas nušlifavo iki aštraus įrankio, išpjaunančio varginantį ir dažnai brangų filmas po filmo naujo talento sukūrimo procesą. Šitaip filmo žiūrovai galėdavo patikėti žodžiu žmonių, kuriais jie jau žavėjosi, ir Filas galėjo prilipdyti kelis didelius vardus prie mažesnių projektų, į kuriuos šiaip tie niekada nebūtų įtraukti.