Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Nors visada buvo sunkiai sugyvenama, Ivona neseniai buvo neįmanomai aukštai pakelta tarnyboje. Per apsimestinio rūkymo pertraukėlę Sabrina, vis dar palaikanti frontą Filo kabinete, pasakė man, kad Ivona prieš porą mėnesių lankėsi Los Andželo universiteto koledžo susitikime ir suprato, kad ji paskutinė netekėjusi tokio amžiaus iš Trikampio. Filas ir Tonis subruzdo ieškoti pageidaujamų viengungių ir organizuoti jai aklus pasimatymus, bet jų pastangos neatnešė tinkamo kandidato. Dar blogiau, dauguma organizavimų buvo palikta asistentėms, o tos aimanavo, kad joms to visko jau pernelyg: negana milijono savo darbų, kuriuos turi kasdien padaryti, dar organizuoti pasimatymus Ivonai. Tad dabar Ivona kentė dvigubą bėdą — buvo vienintelė viengungė Trikampyje ir visi žinojo, kad jos viršininkai stengiasi rasti jai vyrą. Kai Triša pasakė mums nusižiūrėjusi Plėtros departamentą, mudvi su Dagne žinojome, kad negalėsime jai padėti; net Robertas negalės. Mes visi buvome per daug jaunesnieji, kad prisiartintume prie Ivonos, ir kadangi tai buvo nemaloni perspektyva, nė vienas nenorėjome nė mėginti. Aš pasitikėjau, kad Triša kažkaip supras tai pati, ir, pasitarusi su Dagne, nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra.

Antradienį grasinosi lyti. Rengiausi į darbą apnikta blogos nuojautos ir niekaip neįstengiau jos atsikratyti. Tai buvo Dagnės rytas ateiti anksti, tad aš kiek užtrukau namie, neskubėdama pulti į miestą ir pradėti darbo dieną. Kai galiausiai išlipau iš lifto, išgirdau Vivianą kalbant telefonu ir sakant kažkokiai vargšei sielai, kad jai reikia tento uždengti platformai, iškeltai gatvėje prie Planet Hollywood, ir kad ji nemokės, jei nors ant vienos garsiausios pasaulyje veiksmo filmo žvaigždės užkris bent lašelis lietaus. Nustebau, kad Viviana nežino, kam skambinti, kad nelytų.

Kai susmukau savo kėdėje, Dagnė padavė trumpą šio ryto ataskaitą. Skambino tas vyrukas, kuris padeda ragelį, ir daugybė kitų, o Alegra susirinkime su savo pagalve.

Vėliau tą vidurdienį, kai su Klarku ir Triša nusisamdžiau važiuoti į Planet Hollywood, buvo akivaizdu, kad Roberto planas veikė tobulai — devyniasdešimt septintas skambintojas laimėjo bilietą į vakarėlį, o devyniasdešimt šeši išsirikiavo palei gatvę aplink Planet Hollywood, stengdamiesi tiek pamatyti Flajų ir Ronaldą, tiek ir užmesti akį į Džimį. Platforma su labai saugiai atrodančiu tentu buvo gulte apgulta rėkiančių aistruolių, užpildžiusių gatvę per visą kvartalą abiem kryptim. Aš buvau atsakinga už „bendrą minios kontrolę“, tobulas darbas penkių pėdų ūgio moteriai, apsiginklavusiai mobiliuoju telefonu ir apsiavusiai batais aukštais kulniukais. Gal aš būsiu pristatyta kaip naujausia superherojė — Mergina Suktukas.

Filas stovėjo prie mikrofono ir pūtė į jį. Kai įsitikino, kad bus girdimas, pasakė:

— Mes susirinkome čia šįvakar, kad pasveikintume geriausią eksportą iš Kinijos. Bet pirmiausia norėčiau suteikti žodį porai puikių džentelmenų, kuriuos jūs jau pažįstate.

Aš broviausi pro minią ir užėmiau poziciją, iš kur galėjau matyti sceną. Filas laikė ištiestą ranką, tarsi sveikintų. Pirmiausia išėjo Flajus ir pasakė kelis žodžius, paskui jis pristatė Ronaldą ir šis jau pakalbėjo daugiau akcentu, kurį mėgo imituoti visi — nuo komikų iki naujienų diktorių. Aistruoliai gatvėje klykė savo herojams, šokčiodami aukštyn žemyn ir tiesdami kaklus, kad geriau matytų. Paskui Flajus ir Ronaldas kartu pristatė garbės svečią, kuris nuo gatvės užšoko ant scenos. Lieknasis Džimis atsistojo tarp Flajaus, kuris buvo aukštesnis už jį, bet nelabai aukštas, ir Ronaldo, kuris buvo kaip perkūnsargis. Truputį pasilenkęs, Džimis stryktelėjo ore ir nusileido dešine koja ant Flajaus kairiojo peties, o kaire koja ant Ronaldo dešiniojo peties. Abudu žiūrėjo į Džimį linksmai, ir šis, triskart persivertęs, vėl nušoko žemyn tiesiai priešais juos ant scenos. Paskui visi trys pamojavo miniai ir nuėjo į vakarėlį.

Šio vakaro renginys buvo daug kasdieniškesnis nei paprastai, tad mes neturėjome sunkių ir skubių užduočių. Vakarėlio svečiai buvo mišinys varžybų nugalėtojų, žmonių, kurie turėjo būti įtraukti į Džimio amerikietišką karjerą, keli paaugliai Glorious viršininkų vaikai ir daugybė Flajaus ir Ronaldo draugų bei giminaičių. Čia buvo ir Glorija. Klarkas ją nufotografavo, kai ji viena ranka koketiškai virš galvos laikė Flajaus, Džimio ir Ronaldo rankas.

— Dėkui, vaikinai, — pasakė ji kiekvieną pabučiuodama į skruostą ir nusijuokdama, paskui Klarkas ją nusivedė ieškodamas kito kokteilio.

Matydama, kad neturiu ką veikti, Alegra užspaudė mane į kampą.

— Tai Flajaus kėdė, — sušnibždėjo ji ir parodė tuščią kėdę tuščio stalo gale. — Pasirūpink, kad niekas į ją neatsisėtų.

Flajus prie Tonio staliuko entuziastingai kalbėjosi su Filu.

— Jo čia nėra, ir prie kėdės yra ženklas REZERVUOTA.

— Tu turi žiūrėti, kad niekas į ją neatsisėstų, — pakartojo Alegra ir nuėjo. Susiradau vietą, iš kurios mačiau ir kėdę, ir vakarėlį, pastovėjau ten kurį laiką tiesiog dairydamasi aplinkui. Flajus nesiartino prie kėdės, jau buvo vėlu, ir aš tuščiai švaisčiau laiką. Apsidairiusi dar kelis kartus ir nusprendusi, kad Alegra jau išėjo, aš išsmukau ir nuvažiavau namo.

Kitą rytą, pavėlavęs porą valandų, atsirado Oliveris. Atrodė truputį išvargęs po audringai atšvęsto vakarėlio, vis dar vilkėjo tais pačiais drabužiais kaip ir praėjusią naktį Planet Hollywood. Nepaisant nuovargio, buvo kupinas naujienų ir dabar, kai mudvi su Dagne vadovavome internų programai, pirmiausia ėmėsi pasakoti jas mums. Kai Oliveris artinosi prie mūsų stalo, mačiau, kaip Dagnė išsitiesia ir instinktyviai perbraukia ranka plaukus. Ji šypsojosi tikra draugiška šypsena.

— Sveiki, vaikeliai, — tarė jis palengva eidamas artyn. Lengvai supratau, kodėl Dagnei Oliveris taip patinka — net nemiegojęs ir ne itin gaiviai kvepėdamas jis skleidė charizmą. — Turiu jums šį tą pasakyti. Man labai gaila, bet šiandien bus mano paskutinė diena.

Dagnė sukrėsta išvertė akis.

— Bet liko dar pusė vasaros, — pasakė ji sielvartaudama.

— Taip, žinau. Bet man tikrai reikia tiesiog pasitraukti ir turėti truputį laiko. Mokykla jau baigta, ir mano tėtis kalba apie darbą rudenį.

Dagnė linkčiojo negalėdama kalbėti.

— Mums labai blogai, — pasakiau aš. — Tavęs labai trūks.

Padėkojau jam ir parašiau informaciją į Alegros telefonų lapą. Ji liepė Dagnei užsakyti pyragą iš Magnolijos kepyklos, ir penktą popiet visas skyrius susirinko konferencijų salėje išlydėti Oliverio.

— Oliveri, mes neįstengiame tau pakankamai atsidėkoti už neįtikėtiną tavo indėlį ir atsidavimą šią vasarą. — Dagnė atsidūrė prie Oliverio ir, rūpestingai pjaustydama sluoksniuotą mokos pyragą, užsiminė, kad ji galėtų baigiantis vasarai praleisti savaitgalį Natakete.

— Tikrai? — paklausė Oliveris. — Tai puiku. Aš pasakysiu tau kelias vėsias vieteles, kur galėsi pasivaikščioti.

Dagnės veidas ištįso, bet paskui ji susiėmė.

— Ketinu pasiimti tave kartu, — pasakė ir koketiškai nusišypsojo.

Kitą popietę aš išsigandusi skaičiau ir skaičiau Entertainment Weekly, ir niekaip negalėjau rasti straipsnio apie Imitatorių, kurį Alegra tikrai buvo išspausdinusi. Skaičiau jau trečią kartą ir vis negalėjau jo rasti, bet nesmagu buvo pripažinti savo akivaizdžią nesėkmę. Suskambo Dagnės telefonas, ji atsiliepė, trumpai pakalbėjo ir padėjo ragelį. Pasigręžė į mane sutrikusi ir pasakė: