Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Jis niekada neatvyksta. Mes jau daugybę kartų išbandėme, ir visada tas pat. — Ji pasitaisė akinius ir susiraukė prie savo sąrašų. — Jie užkrauna mums vargą, suka mums galvas, kur nusiųsti bilietus ir kaip jis turės atsivesti savo asmens sargybinį, o paskui nepasirodo. — Galiausiai ji pažvelgė į mane, veidas buvo kupinas apgailestavimo. Tai buvo jos žvilgsnis „kai kurie žmonės niekada nepasimoko“, ir ji pasinaudojo pirma proga, kurią aš jai suteikiau, kad taip į mane dėbteltų.

Aš grįžau prie savo stalo stengdamasi nesijusti pažeminta. Gal jie buvo kvietę jį anksčiau ir jis nepasirodė, bet šįkart Asmuo pastūmėjo savo žmogų mums paskambinti. Kodėl ji negali suprasti, kad po aštuonių mėnesių darbo aš pagrįstai orientuojuosi mūsų darbuose? Pažvelgiau į Kimberli, įkišusią nosį į popierinius ženklus, skirtus sudėlioti ant įžymybių kėdžių nugarėlių. Ji sugebėdavo net pačią menkiausią užduotį paversti didingu meno projektu, bet gal kitaip ir negali nutikti, kai tavo pagrindinė priedermė būna sriubų sąrašas. Stebėjausi, kaip ji nenumirė iš nuobodulio per vasarą, kai kiekvienas restoranas siūlė arba šaltą daržovių sriubą, arba šaltą vaisių sriubą. Paėmiau savo Sharpie ir sukūriau ženklą Asmeniui, stengdamasi, kad jis būtų panašus į jo petroglifą. Atrodė kaip meška su papildomom dviem rankom. Paskui sugalvojau kitą ženklą, kuris skelbė „Svečio nėra“ ir atrodė kiek geriau. Prie Vivianos vienviečio buvo pakabintas vėliausias neoficialios informacijos lapas, kad jei kam reikia, gali nufaksuoti jį kitiems. Jis buvo papildomas duomenimis kas dešimt minučių ir pilnas A sąrašo pavardžių.

— Ei, Kimberli, aš turiu tau dar vieną, — negalėjau susivaldyti.

Viviana savo bioniška klausa išgirdo mane per koridorių, kur ji dėl kažko kamavo Robertą.

— Nepridurk Asmens, Kimberli, — sušuko ji. — Jis neketina atvykti.

Pažvelgiau Vivianos kabineto pusėn. Aišku, verčiau jai neturėti tokio garsaus vardo kaip Asmuo savo premjeroje negu matyti mane apdovanotą. Ji tokia viršininkė, kuri laikosi status quo kaip kalnų alpinistas piršto laikiklio. Atitraukta nuo savo užduoties, Kimberli dabar nekantriai mane nužvelgė, žėrintis plunksnakotis pakilo per tris colius virš dabartinio jos darbo.

— Karen, tai svarbu. Kas, jei mes pasirodysime kvailai? — Pastebėjau, kad ji pakėlė galvą lygiai taip, kaip daro Viviana, ir norėjau įbrukti tą plunksnakotį kartu su jos pamėgtu sidabriniu flomasteriu tiesiai jai į nosį kaip sagutę. Kimberli būdavo dviejų skirtingų nuotaikų — užguito baudžiauninko arba entuziastingo leitenanto Vivianos armijoje. Aš šiandien turbūt praleidau rytmetinį trimitą.

Čiupau savo rankinę ir nuėjau prie lifto. Kažkada tarp Deirdrės telefono skambučio ir Vivianos užgauliojimo man nubėgo kojinės akys, o aš buvau pamiršusi įsidėti kitą porą po savo rytinio susitikimo su slauge Ratčet. Pamaniau, nusipirkusi persimausiu kitas ir pasitvarkysiu prieš vykdama į miestą, nes likusią dieną ir didumą vakaro ketinau praleisti su šiais žmonėmis. Jau nekalbant apie tai, kad norėjau būti geros nuotaikos dėl Elioto. Kai lifto durys atsidarė ir pamačiau viduje Edį Di Silvą, pasijutau bjauriai. Jis kaip paprastai pakėlė ranką rodydamas „sustoti“ ir durys užsidarė.

Aš vėl spustelėjau mygtuką žemyn ir laukiau. Šįkart durims atsidarius pasirodė Tonis Vaksmanas, kuris leido žmonėms važiuoti liftu kartu su juo, bet griežtai savo rizika. Įsižeidusią mina, kad jo leidimasis žemyn buvo atidėtas, jis siektelėjo per mane ir įniko kumščiu daužyti mygtuką „Uždaryti duris“. Pirmą kartą, kai buvau lifte su Toniu, jis vos nepargriovė manęs skubėdamas pirmas išeiti, nors stovėjo man už nugaros. Šįkart aš iš anksto atsistojau šone, kai artėjome prie vestibiulio, ir jis išlėkė kaip rodeo bulius, kuriam ką tik buvo įbesta yla.

Vaikščiojau aplink Glorious ieškodama, kur nusipirkti porą kojinių. Po kelių kvartalų pasidaviau. Tai buvo viena Traibeko problemų — galėjai lengvai rasti penkių skirtingų rūšių šveicariško sūrio, bei jeigu ieškai ko nors, reikalingo paprastam žmogui — gimtadienio atviruko, naujų kojinių, — nerasi niekur. Nusprendusi, kad geriau seksis prie teatro, pasigavau taksi.

Išlipau iš automobilio prie Penkiasdešimt devintosios ir Penktosios, kurį laiką tiesiog stovėjau mėgaudamasi apylinkėmis. Ši miesto dalis mane visada džiugino. Buvo puiki diena, gražios karietos rikiavosi prie pietinių vartų į Centrinį parką, pateikiantį pirmąsias atkeliaujančio rudens užuominas. Vėliavos nuo Plazos plaikstėsi vėjyje, lašeliai iš fontano priešais gaudė saulę, sužėrėdami kaip mažučiai brangakmeniai ir dingdami žemai tvenkinyje. Tai buvo tas pats kampas, kur filmo Taip, kaip mes buvome pabaigoje Barbara Streizand pasakė Robertui Redfordui, kad jos gyvenimas be jo pasisuko nuostabiai, ir tada suskambo muzika. Aš šiek tiek padelsiau, paskui nuskubėjau į Bergdorfą, pasičiupau porą kojinių, pažiūrėjau į kainą ir atsistojau į eilę sumokėti.

Laukiant, kol kasa išmuš mano kainą, kasininkė susiraukė ir pasakė:

— Atleiskite, bet jūsų American Express kortelė nepriimta. — Pajutau, kaip nukaito skruostai, išgirdau Parko aveniu princesių kikenimus už nugaros ir turėjau labai susivaldyti, kad nesušukčiau: „Bet tai neįmanoma. Čia kažkokia klaida“. Vietoj to sumokėjau grynais. Vos išėjusi laukan, paskambinau į American Express paklausti, kas nutiko. Klientų aptarnavimo tarnyba pasakė, kad „mano dabartinės išlaidos pranoksta priimtiną limitą“. Absurdas. Aš nesinaudojau kortele nuo tada, kai praėjusį mėnesį nupirkau Elenai gimtadienio dovaną kapucino aparatą iš Macy Cellar — už 150 dolerių.

— Ar ši kortelė nėra neribota? — paklausiau aš.

— Techniškai taip, panele Džeikobs, — atsakė tarnautoja, jos balsas reiškė nepritarimą. — Bet kai kortelę turintis asmuo išleidžia daugiau pinigų, nei yra sąskaitoje ir santaupose kartu, mums nelieka nieko kito, tik įšaldyti kortelę. Jūs neturite septyniolikos tūkstančių dolerių, — baigė ji.

Žinoma, tiek neturėjau.

— Aš tikrai nesuprantu. Ar čia negali būti įsivėlusi klaida?

— Taigi galėtų būti tik kokia apgavystė. Ar jūs nedavėte savo kortelės Piene viešbutyje Niujorke kokiam nors reikalui?

Staiga supratau, kas nutiko.

— Čia klaida, bet ne jūsų, — pasakiau ir padėjau ragelį. Praėjusią savaitę man paskambino Erikos Hol, aktorės ir buvusios Badžio Fridmano mūzos, atvykusios į Niujorką susitikti su Filu, asistentė. Kai jos atvyko į Pierre antrą valandą dienos, nebuvo įrašo, kad Glorious sumokėjo už jų kambarius. Nenorėdamos naudotis savo kredito kortelėmis, jos paskambino man, „kritiškos padėties kontaktui“ jų kelionių užrašuose. Aš telefonu daviau viešbučio klerkui savo kortelės numerį, prašydama jį turėti, kol Glorious kelionių stalas su juo susisieks. Kitą rytą paskambinau mūsų kelionių agentui ir buvau patikinta, kad situacija pataisyta.

Negalėjau įsivaizduoti, ką dvi moterys mieste tris dienas turėjo užsisakyti į savo kambarius, kad galėtų susidaryti šitokia suma, bet dabar tai buvo nesvarbu. Išsiaiškinsiu rytoj.

Kai atvykau į Paris, dauguma kitų jau buvo čia. Dagnė ir Kimberli iškart paprašė manęs cigarečių: dėl nuolatinio mano bendradarbių dykinėjimo dabar įpratau kasdien turėti pakelį savo „rūkymui“. Kol jos rūkė, mudu su Klarku ėmėme tvarkytis. Buvau ką tik pritaisiusi pirmą ženklą prie kėdės nugarėlės, kai suskambo mano telefonas. Atžarus balsas pasisveikino.