Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Tai buvo Marša, Ivonos asistentė. Ji įspėjo, kad ateina Ivona ir kad ji įsiutusi. Teiravosi, ar aš žinau, kodėl.

Netrukus mes išgirdome stumtelint duris ir jos atsidarė — stumtelėjimas buvo toks stiprus, kad rankena trenkėsi į sieną ir įskėlė tinką. Šūsnis laikraščių iškarpų iš Roberto „Susegtų dokumentų“ nuskriejo ore, ir pasirodė Ivona. Įsisprendusi į šonus pražygiavo pro Klarko stalą ir pulte įpuolė į mūsų labirintą, rodės, žiežirbos laksto iš po veršio odos batų. Ji sustojo priešais Kimberli ir Trišos stalą. Kimberli išblyško. Triša buvo su telefono ausinėmis ir nieko nesuprato, kol Ivona ištiesė ranką ir pirštu su ilgu nagu patapšnojo jai per petį.

— Ar tu parašei man šį laišką? — paklausė mojuodama kreminės spalvos popieriaus lapu.

Triša sumirksėjo.

— Taip, aš, — atsakė nervingai.

— Kas leido tau įsivaizduoti, kad gali taip tiesiog imti ir parašyti man laišką? — paklausė Ivona, keldama balsą.

Pažvelgiau į Dagnę ir gūžtelėjau pečiais. Išpūtusi akis ji gūžtelėjo man. Nesąmoningai prisitraukiau kėdę arčiau jos. 2 minutės 43 sekundės iš Imitatoriaus neturėjo nieko bendra su tuo, kas vyko priešais mane.

— Tad manai, kad gali tiesiog imti ir parašyti man laišką? — paklausė Ivona, šįkart dar šiurpiau. Ji pradėjo skaityti garsiai bjauriu pašaipiu balsu: „Brangioji panele Steiplton, esu internė iš Viešųjų ryšių skyriaus, bet tikrai norėčiau sužinoti apie Plėtrą. Gal galėtumėte patarti, kaip tai padaryti? Dėkui, Triša Sadovski“.

— Tu rašai man? — Dabar Ivona pasilenkė prie Trišos, prisikišo prie pat jos veido. — Ar manai, kad aš tavo draugė ? Jei man neįtikėtinai sekasi ir esu beveik tavo metų, tai nereiškia, kad tu gali tiesiog paimti rašiklį ir parašyti man laišką.

Man reikėjo įkvėpti oro. Stengiausi subtiliai išeiti, bet prakeikti telefonai vis skambėjo ir aš turėdavau atsiliepti. Norėjau būti bet kur kitur pasaulyje, tik ne čia, negirdėti, kaip Ivona drasko Trišą, mūsų tobulai puikią internę, į milijoną skutelių. Staiga ėmiau tyliai melstis: „Prašau tave, Dieve, sustabdyk šitai“. Bet tai dar nebuvo galas. Ivona turėjo žiūrovų ir norėjo tuo pasinaudoti.

Stengiausi pasiųsti Trišai guodžiamą žvilgnį, bet Ivona, drebėdama teisuolės pykčiu, užstojo man akiratį. Tik mačiau, kad Trišos kojos ant kėdės, tarsi ji stengtųsi apsiginti susiriesdama į kamuoliuką. Gal ji mėgino apsimesti mirusi.

— Gerai, Triša, — toliau kalbėjo Ivona, — štai mano patarimas, kaip patekti į Plėtrą. Niekada nerašyk niekam, kas daug svarbesnis, nei kada nors būsi tu.

Ivona triuškinamai nusišypsojo Vivianai, kuri išėjo iš savo vietos pažiūrėti reginio, o paskui nuėjo koridoriumi, stabtelėdama tik tam, kad įspirtų į Roberto aplankų spintutę. Jis sušvokštė, bet išmintingai pavertė tai kosuliu. Durys vėl trinktelėjo, ir mes likome sėdėti tyloje priblokšti, slopstant jos žingsniams tolumoje.

Pažvelgiau į Trišą. Ji buvo užsidengusi galvą rankomis, nugara drebėjo nuo nevaldomos raudos. Kimberli, regis, atlėgo, ji atrodė net patenkinta, kad nors kartą įkliuvo ne ji. Aš tikrai norėjau prieiti ir pakalbinti Trišą, pažiūrėti, kaip nors ją apraminti, bet žinojau iš savo turtingos Glorious patirties, kad dabar ne metas ką nors daryti. Dar ne viskas buvo aišku. Sutelkiau dėmesį atgal į stalą ir paprašiau Dagnės sutvarkyti pastarųjų dešimties minučių skambučius, kad mes galėtume laiku pateikti Alegrai naują telefonų lapą. Visas epizodas mane rimtai sukrėtė, man reikėjo nusiraminti ir pamėginti sugrįžti į vėžes.

Tada išgirdau:

— Triša. Triša. Triša. Eikš čia, tučtuojau, — iš gretimo vienviečio. Nežinau, kodėl Viviana pasikvietė Trišą už uždarų durų — tarsi mums nebūtų girdėti kiekvienas jos žodis.

— Nežinau, kodėl tu šitaip padarei. Ar galėtum paaiškinti, Triša? — Viviana atrodė kaip griežta vaikų darželio auklėtoja, kalbanti su vaiku, kuris pripiešė ant sienos. Girdėjau Trišą šniurkščiojant.

— Aš skaičiau karjeros knygą, kur buvo rašoma, kad turėtume parašyti mandagų laišką tam, kieno darbu domimės, — aiškino ji.

O, mėšlas. Glorious tai ne Kokios spalvos jūsų parašiutas, ši vieta ne tokio tipo. Čia veikiau supakuotų seną, įplyšusį parašiutą jūsų šuoliui. Tai buvo dalykas, kurio nei Dagnė, nei aš nepagalvojome paaiškinti internams; jie čia tam, kad tarnautų skyriui, ir jei ko išmoko per savo praktiką, tai laimingas atsitiktinumas. Ar mes klaidingai paskatinome juos manyti, kad viršininkams tikrai rūpi jų ateitis ar jų interesai?

— Triša, — pasakė Viviana, — žinau, kad tu norėjai gero, bet tai buvo taip kvaila. Ivona teisi. Tu negali tiesiog parašyti jai laiško. Esi internė, negali rašinėti visiems aplinkui laiškų, kada užsimanai. Kaip mes galime tavimi pasitikėti, jei visiems rašinėji laiškus?

Viviana ne tik ištaria kiekvieno vardą tris kartus. Ji bent septynis kartus išdėsto savo poziciją. Po žlugdančių penkių minučių tokio elgesio Viviana galiausiai ištarė žodžius, kurių mes visi bijojome:

— Susidėk savo daiktus ir išeik. — Triša sudegė parašiusi laišką — „sugluminusi visą skyrių“, kaip pasakė Viviana.

Kimberli jau buvo nusprendusi nerodyti draugiškumo šiai nepageidaujamai pašalietei, kuri mums visiems padarė tokią didelę neteisybę. Ji greitai padėjo Trišai susidėti, sumetusi jos daiktus į tuščią tualetinio popieriaus dėžę, kartu ir jau apvytusias gėles. Aš buvau sujaudinta, kad Triša jas laikė, bet kartu ir sukrėsta. Mudvi su Dagne buvome tokios susižavėjusios, kad dirbame su internais; dabar tai atrodė dar vienas dalykas, kurį blogai supratau — tik šįkart brangia kito kaina.

Triša vėl verkė gaikčiodama, kai rinkosi paskutinius savo daiktelius ir ėjo per pertvarų labirintą. Visi skyriuje sėdėjo nugaromis į ją prie savo stalų, dėdamiesi labai užimti, niekas nepakėlė galvos atsisveikinti.

— Luktelėk, — pasakiau švelniai. — Bent jau eik nusiprausti vandeniu.

Triša nusekė paskui mane į vonios kambarį, ir aš palaikiau duris, kol ji buvo prie kriauklės. Paskui liftu nusileidau žemyn su ja. Pasakiau jai nesijaudinti. Bet aš jaudinausi. Tikėjau Klarku, kai jis pasakė, kad mano susidūrimas su Viviana tebuvo ritualinis varginimas. Dabar, po penkių mėnesių, supratau, kaip lengvai galėjau netekti darbo ir kokia nesaugi mano padėtis yra iš tikrųjų.

Sugrįžau į liftą, pakilau į viršutinį aukštą, užkopiau laiptais ant stogo ir atsisėdau atsirėmusi į turėklą. Nebuvau čia nuo to karto su Klarku žiemą; dabar oras buvo slogus ir sunkus. Galėjau matyti dalį Laisvės statulos pro Traibeko seno fabriko pastatus ir naujai iškilusių apartamentų bokštus. Galėjau matyti dalį jos liemens ir porą smaigalių ant karūnos. Galvojau apie šalis, kur žmonės siunčiami į kalėjimus už tai, kad parašė laišką, ir apie tai, ką neseniai mačiau — du bjaurius užgaulius valdžios pademonstravimus, garantuotai užnuodijančius kiekvieną, kuris juos stebėjo su paralyžiuojančia baime. Triša buvo užpulta monstro tiesiog mūsų akyse, ir nė vienas žmogus nepaprieštaravo. Ateinantį mėnesį aš ne kartą permąstysiu šią dieną.

Įžymybė

Šeštą ryto aš ėjau šaligatvio kraštu nešdama šiukšles. Jau buvau savo juoda šilkine suknele ir su basutėmis. Nuo vėsaus oro buvau apsigaubusi juodu megztiniu. Sunku rasti vakarinių drabužių, kurie tiktų nuo aušros per dieną iki vėlyvo vakaro ir nakties, tad per pastaruosius aštuonis mėnesius įsigijau rinkinį skarų, megztinių, aksominį apsiaustą ir vilkėdavau juos sluoksniais.