Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— O kaip premjeros svečiai? Ar jie teiksis čia pasirodyti dėl Džimio? — Žėrinti minia, kuri lankydavosi mūsų Niujorko premjerose, nerodė noro duoti nežinomai žvaigždei šanso. Jie ir taip turėjo drakonų, kuriais pasmaguriaudavo, o paskui paversdavo jų odas brangiomis rankinėmis.

— Mes net nesivarginsime su jais. Bus visi radijo varžybų nugalėtojai, „Ryto zoologijos sodo“ didžėjus ir visokiausios publikos, susižavėjusios proga patekti į tokį vakarėlį.

— Robertai, tu mane stebini.

— Kur tu? — paklausė jis. — Gal judu su Oliveriu kartu pabėgote?

— Negalėčiau iškrėsti kiaulystės Dagnei, — pasakiau. — Be to, Oliveris mane paliko prieš kelias valandas. Aš esu Imitatoriaus peržiūroje. Mes ką tik matėme režisieriaus variantą. Jis beveik toks pat kaip Tonio, bet žiūrovus išgąsdino kur kas labiau. Negaliu to suprasti.

— Nenuleisk akių nuo laboratorinės stiklinės, — pasakė Robertas. — Aš nugirdau, kaip kažkas Tonio kabinete apie tai vakar kalbėjo.

Ketvirtą aš vėl buvau kino teatre, vėl apsupta Tonio ir režisieriaus. Rankovė nušlavė laboratorinę stiklinę, ir ši ėmė skrieti.

— Prakeikimas, — pasakė aktorė ekrane.

— Mėšlas, — sumaurojo Tonis.

— Madre de dios, — sušnibždėjo režisierius.

Mes visi apmirėme, kai laboratorinė stiklinė tyliai ėmė kristi. Ji lėtai persivertė šešis kartus ir sudužo. Aktorė pasilenkė, šioje versijoje daug greičiau, ir tada — 2 minutės 43 sekundės visi sustūgo iš siaubo. Mes išgirdome baisų beveik vienbalsį klyksmą. Režisierius nusišiepė ir parodė Toniui pirštą, paskui juodu išėjo. Aš nusekiau iš paskos per porą žingsnių, kad girdėčiau, ką jie kalbasi.

— Kai ji sukasi šešis kartus, tai daug baisiau, sakiau, kad taip bus, — tarė režisierius. — Keturi apsisukimai, kaip tavo variante, ir nada.

Tonis suniurnėjo. Paskui ištiesė ranką, švelniai timptelėjo režisierių už barzdos ir atmetė ją už nugaros. Jie išėjo iš kino teatro kartu, apsikabinę per pečius.

Kitą rytą Alegra liepė Dagnei išsiuntinėti po įstaigą elektroninius laiškučius, skelbiančius, kad dabar ji ir aš būsime atsakingos už skyriaus internus, nes padidėjo Roberto darbo krūvis. Žinojau, kad Robertas buvo prašęs paramos ir nekantravo laukdamas pasirodant tokių elektroninių laiškučių.

Mudvi su Dagne labai džiaugėmės, abi mirėme iš noro turėti kokią papildomą atsakomybę, ir tuoj pradėjome kurti planus kilstelėti internų programą per vieną ar porą lygių, nors Robertui būtų sunku prisiderinti kaip internų komplektuotojui ir lavintojui. Jo vadovaujamos, mes turėjome armiją vaikų, kurie buvo pasirengę, norėjo ir galėjo padaryti, ko tik jų paprašysi, jie visada buvo jam nepaprastai atsidavę. Maniau, tai Stokholmo sindromo variacija — jis sulaužydavo juos ir atkurdavo iš naujo. Tikrai jo pavyzdys bus sektinas, įkvepiantis, jei ne bauginantis.

Mudvi buvome tokios susijaudinusios dėl naujos įtakos sferos, kad puolėme prie darbo su didžiausiu įkarščiu, lyg į gaisrą. Sudarinėjome sąrašus, braižėme lenteles ir kūrėme operacijų planus, gviešėmės atkąsti daugiau, nei galėjome apžioti. Robertas priėjo prie mūsų stalo numesti milžiniško segtuvo su pastabomis ir straipsniais, kuriuos buvo surinkęs ir kartkartėmis skaitinėjęs. Ten buvo visko, pradedant Brangiąja Ebe ir baigiant San Tzu, — kiekvienas puslapis kruopščiai įkištas į plastikinę įmautę.

— Žinokite, nebus taip lengva, kaip jūs manote, — pasakė jis.

— O kas jau čia taip sunku? — purkštelėjo Dagnė. Ji apskritai neturėjo kantrybės su Roberto „jis, kuris viską išsiaiškino“ rutina. Šiandien jis erzino ją kaip blusa. Robertas, visada pastabus, nusprendė, kad pats metas palikti mus su naujomis pareigomis.

— Pamatysite, — pasakė jis, linktelėjo ir dingo koridoriuje.

Be Oliverio ir Trišos, šią vasarą mūsų skyriuje buvo dar septyni internai. Trys buvo susiję giminystės ryšiais, trys profesionalūs ir vienas mainais iš Glorious partnerio Londone. Robertas daug nuveikė su šia grupe, aš buvau sužavėta, kaip greitai jie įprato prie įvairių direktorių keistenybių ir užgaidų, būdingų Glorious. Jis negavo jokių skundų dėl jų, ir internų programa buvo „jokių naujienų yra gera naujiena“ operacija: dabar mudvi su Dagne turėjome tai palaikyti. Mes aiškiai supratome, kad bet koks nusistovėjusios tvarkos ardymas bus laikomas mūsų nesėkme ir turėsime už tai atsakyti.

Nusprendėme, kad geriausias būdas imtis savo naujų pareigų pasikalbėti su kiekvienu internu individualiai, kad apibrėžtume jų interesus ir išgirstume, ką jie norėtų nuveikti per likusią vasaros dalį. Žinoma, reiklūs Opros skambučiai neleido mudviem su Dagne palikti stalo abiem kartu ir nė viena iš mūsų nepasitikėjo kita, kad leistų jai savarankiškai valdyti situaciją. Susitarėme, kad penktadienio popietę abi pakaitomis kalbėsimės su kiekvienu internu po dešimt minučių tuščiame Oliverio kambariuke, paskui sulyginsime pastabas. Oliverio apklausti mums nereikėjo, nes jo tikslas — praleisti įstaigoje kuo mažiau laiko — buvo daugiau nei akivaizdus, bet Dagnė vis tiek paskyrė jam dešimt minučių. Dėl savo interviu jaučiausi gerai, bet truputį ir liūdnai; juk desperatiškai troškau, kad kas taip pasikalbėtų su manimi apie mano pačios karjeros kryptį Glorious.

Pastebėjome internų bendrą bruožą — kol kas jie buvo patenkinti savimi, bet kiekvienas norėjo jaustis labiau įtrauktas į skyrių ir jo įvykius. Daugiausia vaikai troško būti pripažinti žmonių, kuriems jie atsiskaitydavo. Mūsų laisva darbo jėga girdėdavo apie tai, ką jie padarė netinkamai, — bet kaip dėl tų dalykų, kuriuos jie padarė tinkamai? Geriausiai tai išdėstė Šarlotė, internė iš Londono. Ji pasakė: „Jie elgiasi su tavimi tylomis, nebent rimtai susipainiotum. Bet padaryk ką nors gerai, ir nesulauksi nieko daugiau, tik dėkui“.

Mudvi su Dagne stengėmės būti diplomatiškos, bet negalėjome realiai įsivaizduoti, kaip pagerinti jų situaciją. Vietoj to nusprendėme išsukti iš senų vėžių, padėkoti internams pačios ir pažiūrėti, ar galėtume gauti jaunesnį viešųjų ryšių personalą ateičiai. Deja, Glorious Pictures dirbo pagal Vaksmanų vadybos modelį — broliai elgėsi despotiškai su kiekvienu, kuris jiems tiesiogiai pavaldus, ir skyrių viršininkai savo ruožtu elgėsi su savo personalu kaip su šlamštu. Kai patenki į asistento ar interno lygmenį, viskas labai niūru. Tai buvo lašinimo žemyn teorija, Glorious ji ypač veikė. Vis dėlto mudvi su Dagne nusprendėme saviškai pasipriešinti tendencijai: pradėjome mūsų internų vertinimo seriją įteikdamos kelias gėlytes Trišai kartu su mažu rašteliu: „Sveika, Triša, dėkui už tokį nuostabų darbą. Mes tave vertiname. Karen ir Dagnė“.

Triša buvo mums sakiusi, kad jai patinka Viešieji ryšiai, bet iš tiesų ji norėtų patekti į Plėtros skyrių. Kaip turinti aspiracijų scenarijų rašytoja, ji troško daugiau sužinoti apie šią verslo sritį. Aš pasakiau jai, kad tai skamba kaip tobulas planas, ir slapta pavydėjau jai pasitikėjimo savimi. Bet Plėtros skyrius nebuvo toks, į kurį būtų lengva patekti; vieta ten retai pasitaikydavo ir buvo akylai saugoma. Dar blogiau, Plėtros skyriui Glorious Pictures vadovavo tikra tigrė Ivona Steiplton. Ivona buvo tiesiog legenda mūsų kompanijoje: ji užsikorė korporacijos kopėčiomis stulbinamu greičiu ir dvidešimt septynerių valdė skyrių geležiniu kumščiu. Tiek Filo, tiek Tonio favoritė, ji įsiliejo į kompaniją tik prieš dvejus metus. Dabar ji turėjo virtinę geriausių filmų su savo vardu ir kai kuriuos kitus, prie kurių nebuvo nagų prikišusi.