Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Kai stovėjau prie krūvos surištų laikraščių stengdamasi prisiminti, kokios spalvos šiukšliadėžė skirta stiklui ir plastikui, pagalvojau, kad dar reikia įsidėti į rankinę porą kojinių, dėl visa ko. Manęs laukė ilga diena — iš pradžių hitai, paskui Bet kas gali dainuoti premjeros peržiūra, o galiausiai namas Vestsaide, kur turėjo būti iškilmingas vakaras. Vėl grįžau į vestibiulį ir pergalvojau kontrolinį sąrašą, ar nepamiršau ko reikalingo dienai ir nakčiai.

Laukiant lifto prie manęs priėjo namo kaimynė, pavedžiojusi šunį. Atpažinau, kad tai pusamžė slaugė, įsikėlusi iškart po manęs. Kai pasilenkiau paglostyti jos mielo pažiūrėti kokerspanielio, ji staiga timptelėjo pasaitėlį, kad negalėčiau jo pasiekti.

— Ar jis kanda? — paklausiau.

— Ne, — atsakė trumpai, traukdama šunį į šalį atvažiavus liftui. — Mes palauksime kito, — pasakė tarsi niekam konkrečiai. Ar ji manė, kad aš grįžtu iš neteisėto pasimatymo? O, kad taip būtų! Be to kojų glostymo, kurį žaidžiau su Eliotu, ištisus mėnesius neturėjau nieko panašaus į pasimatymą. Nors vyliausi, kad padėtis pasikeis. Vakar paskambino Eliotas ir paklausė, ar aš būsiu premjeroje. Gal vėliau mudu išgersime.

Mano kolegos, atvykę į įstaigą, kiekvienas atrodė pasirengęs iškilmingam vakarui, nors dar buvo kelios valandos iki priešpiečių. Dagnė vilkėjo glaudžiai apgulančia megzta suknele, Robertas atrodė pritrenkiamai anglies juodumo kostiumu su dviguba krūtine. Protingiau būtų buvę apsirengti įprastais drabužiais ir tik vėliau persirengti, bet iš patirties žinojome, kad neverta tikėtis progos persirengti. Per daug netikėtų dalykų nutinka premjeros dieną, o niekas nenorėjo persirenginėti taksi. Eiliniam stebėtojui vaizdas būtų atrodęs keistas — žmonės, kurie atrodė apsirengę tinkamai kokteilių vakarėliui, darė fotokopijas ir siuntė faksus, visi kalbėjo į ausines. Nors mums tai buvo visiškai normalu — Glorious filmų sąrašas buvo toks didelis, kad mes dažnai taip darydavome kartą ar du per savaitę.

Pusę vienuoliktos mūsų telefonai skambėjo kaip pašėlę. Rodės, kolektyvinė nepakviestųjų pasąmonė ką tik pabudo ir buvo fiziškai orientuota skambinti į Alegros kabinetą, kad paskutinį kartą paprašytų juos įtraukti į šventę. Atsiprašinėjau įsižeidusiųjų taip mandagiai, kaip tik įstengiau, perduodavau, ką tik įmanoma, Vivianai, kad ji priimtų galutinį sprendimą. Bet kas gali dainuoti buvo „jos“ filmas ir ji buvo atsakinga už vakarą.

Gurkštelėjusi pirmosios rytmetinės kavos, čiupau kitą skambantį telefoną.

— Alegros Orekchi kabinetas, — pasakiau trumpai.

— Sveiki, aš Deirdrė Viljams, — pasakė moteris. — Skambinu nuo Asmens. — Asmuo buvo ekscentriškas atsiskyrėlis muzikantas, kuris keitė savo vardą kas keleri metai. Vėliau jis ėmė naudotis petroglifu ir tvirtino, kad nėra kaip jo ištarti. Žiniasklaida pradėjo vadinti jį „Asmeniu“, ir vardas prilipo, net tarp jo aplinkos žmonių. Turėjau viziją, kaip jis stovi degančiame pastate. Visi šaukia jį ankstesniu vardu, o jis užsispyręs krato galvą ir atsisako išeiti.

— Gerai, — pasakiau. — Kuo galėčiau padėti? — buvau tikra, kad tai pokštas.

— Taigi, — kalbėjo ji toliau. — Asmuo šiandien yra Niujorke ir ką tik man skambino, nes žiūrėjo Gyvenk su Redžiu.

— Gerai, kas čia? — nutraukiau aš, pamaniau, kad taip juokauja su manimi Ebė, Elena, o gal net Eliotas. — Jei būtumėte pasirinkę kokį kitą renginį, gal būčiau ir patikėjusi. Jūs juokaujate, o aš čia darbais užsivertusi.

Moteris atsiduso.

— Ne, aš tikrai dirbu su Asmeniu. Šįryt jis matė Emilę Daunis Gyvenk ir tvirtina, kad ji turi būti Niujorke.

Gal moteris ir nejuokauja. Žinojau, kad Emilė Daunis, neseniai matyta Užsienio pilote, buvo mieste ir reklamavo filmą, kurį ji sukūrė Paramount. Dėl jos artimų ryšių su Glorious mes sulaukdavome apie ją telefono skambučių visą laiką, net kai ji dirbdavo kitai studijai.

— Taip, Emilė yra Niujorke, — atsargiai pasakiau. — Ji žiniasklaidai rengia filmo pristatymą.

— Taigi aš skambinu, nes supratau, kad kas nors Glorious turėtų žinoti, kaip su ja susisiekti, — pasakė Deirdrė. — Asmuo tikrai norėtų su ja pasimatyti, kol ji čia.

— Aš vis dar atsigavinėjau nuo Asmens vaizdo. Gal jis dabar guli pusiau sėdom su savo garsiąja oranžine pižama ir puodeliu arbatos ir žiūri laidą, kuri kiekvieną rytą sutraukia milijonus amerikiečių namų šeimininkių. Linksmas Gyvenk vedėjų pajuokavimas kaip kanarėlės čirškimas priminė man tą keistą medicininę anomaliją, kurios pademonstravimas tam tikru vokalo aukštumu sutraukia daugumą.

Bet tada mano smegenyse įsižiebė lemputė. Asmuo retai kada lankydavosi viešuose renginiuose — jei tai tikrai jis, premjerai būtų milžiniškas sėkmingas žingsnis.

— Žinote, nesu tikra, kad šiandien įmanoma su ja susisiekti, bet Emilė tikrai šįvakar bus Bet kas gali dainuoti premjeroje, — pakišau mintį, padrąsinta savo greitos orientacijos. — Jei Asmuo panorėtų ateiti, mes mielai jį sutiktume.

— O taip, naujas Badžio Fridmano miuziklas, — pasakė ji. — Asmuo tikrai nemėgsta Badžio filmų ir paprastai jis nesidomi vakarėliais. Bet aš sužinosiu. Jis nenuspėjamas, — pareiškė ji be jokios ironijos.

Mes padėjome ragelius, aš iškart pasigręžiau į Dagnę ir pasakiau, kad ką tik pakviečiau Asmenį į premjerą. Dagnė, kuri visada stengėsi padaryti įspūdį, penkiolika sekundžių atrodė priblokšta, paskui sugrįžo įprastinė jos veido išraiška.

— Ir jis tikrai atvyks? — paklausė ji.

— Ji man dar paskambins, — pasakiau. — Ar galėtum patikėti, kad jis žiūri Gyvenk? — Aš vis dar mėgavausi vaizdu, kaip rusenanti roko žvaigždė naršo kanalus ir baigia savo paieškas užhipnotizuota greitų ir nekepamų desertų, kai mano telefonas suskambo vėl. Tai buvo Deirdrė.

— Asmuo norėtų ateiti, — pasakė ji. — Ar jis gali atsivesti asmens sargybinį?

— Jokių problemų. Bet ne daugiau, šįvakar bus labai daug svečių. — Mano širdis davėsi kilometrą per minutę, bet stengiausi elgtis įprastai. Asmuo buvo stambi žuvis, ir ji įplaukė tiesiai man į sterblę. — Peržiūra bus Paris kino teatre aštuntą, paskui vakarėlis daktarės Rič namuose, maždaug dešimtą, — pasakiau jai. — Kur turėčiau atsiųsti bilietus?

— Galite atsiųsti juos šveicoriui į Four Seasons ir užrašyti Maiklui Mičelui. Jis paims juos iš ten, bet turite užrašyti tikslius adresus ir sankryžas raštelyje jam. Jis panaudos tai savo saugumo planui sudaryti. — Kai paprašiau Maiklo mobiliojo telefono, kad pasitikrinčiau, ar jis gavo bilietus, ji atsiduso. — Bijau, mes turime komunikacijos problemų. Maiklas niekam neduoda savo mobiliojo telefono numerio. Aš pasakysiu, kad jis jums paskambintų, gerai? — paėmiau ir jos telefono numerį, jei kiltų kokių keblumų. Tikėjausi, kad jų nekils.

Padėjusi ragelį, pašokau nuo kėdės ir nudūmiau į Vivianos kabinetą, negalėjau iškęsti.

— Viviana, šįvakar atvyks Asmuo! — sušukau. — Aš jį pakviečiau, ir jo žmogus pasakė, kad jis atvyks.

Žinoma, tai buvo visiškai nesėkmingas sumanymas. Viviana užgulusi stalą lygino pakviestųjų sąrašą su atsakymų į kvietimus sąrašu. Nusprendusi nepaisyti mano etiketo sulaužymo dėl malonios galimybės nepaisyti manęs, ji pažymėjo žvaigždute kelis vardus, pažymėjo įstrižu brūkšniu kelis kitus ir parašė sau pastabą paraštėje, paskui teikėsi kreiptis į mane nepakeldama akių: