Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Painiava dėl makiažo prasidėjo išvakarėse, kai atsiliepiau Alegros linija.

— Sveiki, Gladisė Mermelstein Alegros, — pasakė rėksmingas balsas. Man buvo griežtai prisakyta visada sujungti su Frančeskos Deivis mama, tad sujungiau ją su Alegra. Alegra buvo užsiėmusi su daktare Rič, stengėsi nuspręsti, kuriame kambaryje rengti vakarėlį. Aš nuspaudžiau nutildymo mygtuką, kad pasiklausyčiau.

— Alegra? Čia Gladisė Mermelstein. Mums reikia mažutės paslaugos rytojaus vakarui.

— O, Gladisė, žinoma, mes jums padėsime. Ko jums reikia? — Girdėjau Alegros balse nerimą. Frančeska buvo nauja Filo favoritė, ir Deivis-Mermelstein kiek tik galėdama tai išnaudojo. Jų reikalavimai darėsi vis dažnesni ir brangesni, Alegra visomis išgalėmis stengėsi pažaboti šią tendenciją.

— Žinote, kad Frančeska visada nori kuo geriausiai atrodyti dėl Glorious, ir atsižvelgiant į tai, ką ji padarė dėl šio filmo — turiu galvoje, ji praleido dvi valandas su People reporteriu... — Gladisė kalbėjo taip, lyg būti pataikūniško People viršelio istorijos subjektu reikštų tą patį, kaip ir turėti pagrindinį kanalą.

— Gladisė, mes sujaudinti, ką Frančeska padarė People. Ko jums reikia? — Alegros tonas tapo aštrus.

— Man reikia šukuosenos ir makiažo namie rytoj popiet Frančeskai, prieš jai vykstant į premjerą.

— Gerai, jokių problemų, mes tuo pasirūpinsime. Trečią valandą bus gerai?

— Žinoma, Frančeska nori Luzio Longo plaukams ir Rendžio Beneto makiažui. Sara Džesika Parker mums pasakė, kad jie stačiai neįtikėtini.

Oho. Juodu kainavo ištisą lobį.

— Gladisė, abejoju, kad Luzis ir Rendis bus prieinami taip greitai, tad kodėl man neatsiuntus kokių nors kitų, kurie, mano manymu, irgi puikūs. Luzį ir Rendį mes atsiųsime Frančeskai Gražaus veidelio pokyliui kitą mėnesį, — berte išbėrė Alegra, bet Gladisė laikėsi savo.

— Fantastiška mintis. Mes mielai juos priimsime ruošdamosi pokyliui. Aš net nemąsčiau taip toli į priekį, tad nuostabu — užsakykite, — tarškėjo Gladisė. — Bet gera žinia, kad jie abu rytoj galės. Aš skambinau jų agentūrai ir užsisakiau.

Trumpa tyla.

— Gerai, Gladisė, mano įstaiga sutvarkys. Trečią bus gerai? — Alegros tonas virto įsiutusiu, bet ne visi tai girdėjo.

— Gerai bus ketvirtą. Žinote, mano dukrai nereikia tokio ilgo darbo, — pasakė Gladisė ir padėjo ragelį.

Alegra iškart paskambino man. Susiėmiau stengdamasi neišsiduoti, kad girdėjau pokalbį.

— Karen, kaip galėjai mane sujungti su Gladisė Mermelstein dieną prieš premjerą? — sušvokštė ji nuožmiai. — Dabar aš turėsiu sumokėti ištisą lobį, kad Luzis Longas ir Rendis Benetas nuvyktų rytoj popiet užtepti Frančeskai Deivis lūpų blizgio. Kodėl jai nepasakei, kad aš nepasiekiama?

— Alegra, jūs man sakėte, kad Frančeskos motinai visada esate, — išlemenau stengdamasi apsiginti.

— Dieną prieš premjerą žmonės mums skambina. Nes. Jie. Nori. Dalykų, — pasakė ji pabrėždama kiekvieną žodį. — Duok man Dagnę, — iškošė pro sukąstus dantis. Aš mostelėjau Dagnei prieiti prie telefono. Buvau per daug supykusi, kad kalbėčiau.

Dabar, žiūrėdama į Frančeską ir kitas dvi aktores, einančias kilimu, supratau, kodėl Gladisė Mermelstein tikra rakštis subinėj: ji buvo puiki vadybininkė. Trys merginos trumpai papozavo kartu, paskui fotografas sušuko:

— Frančeska, ar galiu nufotografuoti jus vieną? — Frančeska nutaisė miną „Ką, mane?“, paskui greitai žingtelėjo į priekį nuo kitų merginų, kurios atrodė sukrėstos.

— Frančeska, leiskite apžiūrėti jūsų suknelę! — šaukė kitas fotografas, ir greitai jau jie visi šaukė, spragsėjo fotoaparatai. Klarkas pamatė, kas vyksta, ir mostelėjo dviem paliktoms jaunoms moterims eiti į vidų.

Mano užduotis kitai vakaro daliai buvo stovėti netoli šaligatvio su ausinėmis ir paskelbti apie atvykstančius asmenis savo kolegoms, kurie tada palydėtų juos į rezervuotas vietas. Mūsų oficialioje „Premjeros direktyvų“ atmintinėje ta funkcija buvo įvardyta: „pastebėtoja“. Man dažnai skirdavo šį darbą per renginius, nes, kaip kažkada sakė Alegra, „Tu žinai naujienas“. Tai buvo gana teisinga, tad aš gavau privalumą būti lauke per visus sezonus. Faktas, kad Filas ir Tonis darėsi stambios žuvys politinių rėmėjų, lobizmo ir filantropijos vandenyse. Į Glorious renginius būdavo sukviečiami politikai ir visokie kinematografijos magnatai bei jų palikuonys ir broliai norėjo būti tikri, kad su jais elgiamasi pagarbiai. Sklido baisi legenda apie Fox studijos viešųjų ryšių asistentę, kuri neįleido Ruperto Merdoko į vakarėlį, nes jo neatpažino net ir tada, kai jis prisistatė. Manimi buvo galima pasitikėti, kad atpažinsiu tokius, kurie nėra įžymybės, kaip gynybos sekretorius, buvęs Konektikuto valdytojas ar vadovaujantis darbuotojas iš Intelio. Šįvakar visur puldinėjo CNN ir kiti, stebintys filmo aktorius, tad man liko mažai ką veikti, tik stebėti ir laukti. Buvo 7 valandos 58 minutės, kai pamačiau atvykstant neperšaunamą limuziną ir išgirdau šauksmus.

— O, Asmuo. Prašom čia, Asmuo. Asmuo, kaip tik jis.

Susirinkusi spauda, rodės, spontaniškai įsiliepsnojo. Pagaliau mano princas atvyko. Pasitaisiusi mikrofoną prie burnos, paskelbiau triumfuodama:

— Atvyko Asmuo.

Asmuo, visas apsitempęs ryškia oranžine oda, nubėgo per kilimą. Jis nesileido sustabdomas fotografų, ir tie jį nušvilpė supratę, kad jis neketina jiems pasisukioti. Su juo buvo vyras buliaus sprandu, kokio dar nebuvau regėjusi, apsivilkęs juodai nuo galvos iki kojų pirštų ir su juoda megzta skrybėle. Atrodė kaip vagis, lipantis į pastatą dėl steroidų. Jis nužvelgė spaudą, aistruolius prie šaligatvio ir ištiesė kaklą apžiūrėti, ar nėra kokių šaudančių iš priedangos didelės palapinės viršuje.

— Ar jūs Maiklas Mičelas? — paklausiau jo susijaudinusi.

— Kur mūsų kėdės? — nuaidėjo atsakymas, kai Robertas atėjo ir mostu pakvietė juos abu eiti į vidų.

Kai prasidėjo filmas, po kelių minučių dauguma aktorių tyliai išėjo pasidabinti vakarėliui. Mudu su Klarku planavome nugriebti pertraukėlę, bet filmas buvo toks trumpas, kad vos spėjome susodinti paskutines įžymybes į jų automobilius, ir jau buvo metas važiuoti į pastatą Septynioliktojoje, tarp Medisono ir Penktosios.

Vakarėlyje aš vėl turėjau stebėti atvykstančius, kol pasirodys Eliotas, tada mane pakeis Dagnė, kad aš galėčiau būti „su“ Eliotu. Būti su spaudos skyrelio vedėju reiškė lydėti jį per vakarėlį ir leisti jam prieiti tik prie tų įžymybių, kurios iš anksto mums pasisakiusios, kad nori kalbėti. Jei tema darosi opi ar skyrelio vedėjas užtrunka ilgiau nei tris minutes su bet kuria konkrečia įžymybe, mes turime švelniai baigti pokalbį. Paskui, iš anksto numatytu laiku, garsenybių gyvenimo skyrelio redaktorius bus palydėtas VISĄ KELIĄ IKI ŠALIGATVIO, kaip teigė atmintinė. Kadaise paklausiau Klarko, kaip atsirado „visą kelią iki šaligatvio“ ritualas.

— Taigi, — pasakė jis. — Vieną kartą, kai Robertas buvo naujokas, jis palydėjo vaikiną iš New York žurnalo tik iki durų ir manė, kad vaikinas išėjo. O šis sugrįžo ir pradėjo kamantinėti Urną dėl slaptos tatuiruotės, kurią, jis girdėjo, ji turinti. Kitą dieną OMG prezidentas, kuris yra Urnos asmeninis reklamos agentas, paskambino Toniui ir pamėgino jį užsipulti. — Klarkas nutaisė man vieną savo garsiųjų minų. — Dabar jie reikalauja oficialaus „Elvis paliko pastatą“ pranešimo, tik tada būna patenkinti.