Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Pone Hanrati? Ar viskas gerai? — Jis atrodė beveik ligonis.

— Viskas gerai, — pasakė ir vėl išsitiesė. — Visai gerai. Ir bus dar geriau, kai baigsiu knygą. Ar galite įsivaizduoti, kiek daug žmonių nori išgirsti teisybę apie Vaksmanus? Kad tai nebuvo Glorijos plaukų kirpimas jos kriauklėje ir Filo bei Tonio savarankiškas iškilimas iš Bronkso? — Nieko neatsakiau, o jis kalbėjo toliau: — Tikroji istorija mažiau žavinti.

Desperatiškai troškau pabėgti, tad pajudėjau prie šaligatvio, kad pagaučiau taksi, bet jis palietė mano ranką ir aš apmiriau.

— Nenorėjau tavęs išgąsdinti, brangioji, — pasakė švelniai. — Niekada nieko neįskaudinčiau.

— Pone Hanrati, aš suprantu. Bet negaliu jums padėti.

— Ir nereikia. Aš turiu akis ir ausis.

— Tai kodėl šnekatės su manim?

— Tu atrodai kitokia nei jie. Kai pamačiau tave Oskaruose ir tu man papasakojai apie Tedą Rodį, mačiau, kad esi nusiminusi. Tu tokia sąžininga, tai mane jaudina.

— Apie ką jūs kalbate?

— Tu pernelyg rimtai į viską žiūri. Ankstyvi rytai, laikraščių skaitymas miesto automobilyje, ėjimas į Times vidurnaktį.

Hanratis per daug apie mane žinojo — gal net mano adresą. Aš išsigandau. Taksi apsuko kampą, ir aš pamojavau, nubėgau per dvi eismo juostas į saugų automobilio prieglobstį. Sakydama vairuotojui adresą, pažvelgiau pro langą į Hanratį, mažą liūdną figūrą, vienišą stovinčią tamsoje.

Rytą atėjau surinkti ir paskirstyti spaudos apie premjerą. Dauguma laikraščių buvo išspausdinę Asmens nuotraukas — ar, tikriau, Asmens nugarą — einančio į peržiūrą. Daugiausia su parašais įvairiomis variacijomis Bet kas nedainuos.

Vos mane pamačiusi, Alegra pasikvietė į savo kabinetą ir liepė sėstis.

— Žinau, kokia tu sužavėta, kad Asmuo pasirodė praėjusį vakarą, ir prisipažįstu, nemaniau, kad jis atvyks, — sušnibždėjo ji perversdama hitus. Ji buvo, kaip pavadinčiau, „ryto po“ suknele, laisvu juodu drabužiu, kurį dažnai vilkėdavo dieną po premjeros, ir jis tiko jai taip gražiai, kaip ligoninės chalatas. Maniau, kad tai jos pagirių treningo ir marškinėlių versija. — Bet ne tokios filmo reklamos mums reikia. Dabar visi laikraščiai pilni jo nuotraukų vietoj Badžio Fridmano ir Frančeskos Deivis ar kito filmo talento, — pasakė ji pabrėždama tą žodį, kad suprasčiau, jog aš jokio talento neturiu, tada pasisuko kėdėje į aplankų spintą ir atgręžė man nugarą. Aš išėjau iš kabineto.

Nežmoniškai išvargusi ir sverdėdama nuo geliančio galvos skausmo aš nežinojau, ką daryti ar sakyti apie Hanratį. Mes turėjome pranešti, kad jį pastebėjome, bet niekas niekada to nedarė, bent jau kol aš čia. Kai jis pasakė, kad pats turi akis ir ausis, supratau, kad jei kas nors Glorious sužinos, jog aš buvau jį sutikusi, visą kaltę dėl jo knygos suvers man. Atėjo į galvą mintis, kad gal aš ne vienintelė, jį sutikusi, gal ir kiti, ir visi tylėjo. Hanratis pažinojo Glorious — pakankamai, kad panaudotų kompanijai būdingą nepasitikėjimą savo darbuotojais kaip priedangą savo tyrinėjimams.

Po savo susidūrimo su Hanračiu aš grįžau namo ir radau Eleną dar nemiegančią. Ji manęs laukė, norėjo pasakyti, kad vienas kaimynas jos paklausęs, ar aš nedirbu palydovių tarnyboje. Matyt, ne vienam namo gyventojui kilo tokių įtarimų, ir tai paaiškino incidentą su spanieliu, kuris, rodės, buvo prieš metus, o iš tikrųjų tik prieš keletą valandų. Kai Elena pasakė jam, kad aš dirbu Glorious, vyriškis paklausė jos, ar negalėčiau jam gauti Amžinų nesutarimų plakato.

Ar visi mano gyvenime turi pasinaudoti manimi ar įskaudinti mane? Tai jau virto nelemta epidemija.

Administracinis sprendimas

Pastaruoju metu prastai miegodavau, tad kai telefonas suskambo 4.30 ryto, jau buvau pabudusi ir sėdėjau prie interneto, norėdama atlikti vieną iš testų. Maniau, tai galėtų pateikti kelias užuominas apie mano bendradarbių asmenybės tipus ir paaiškinti, kodėl mano iš esmės tvirtas charakteris neatrodė padedantis man laimėti draugų ir įtakos Glorious.

— Tau reikia važiuoti į darbą, mieloji. — Tai buvo Belinda iš žurnalų kiosko. Aš buvau davusi jai savo telefoną, jei nutiktų kritinis atvejis, ir ji pirmą kartą juo pasinaudojo. — New York Observer pirmame puslapyje yra istorija, pavadinta „Grynieji, melagystės ir videoapiplėšimas — kaip aš išviliojau iš Filo Vaksmano 15 milijonų“.

Padėkojau Belindai, apsivilkau vakarykščiais drabužiais, surinkusi juos nuo grindų ir, įšokusi į taksi, nulėkiau į miesto centrą. Kai privažiavau kioską, dar buvo neprašvitę. Belinda laukė manęs su keturiais egzemplioriais rausvų laikraščių ir dviguba kavos. Dar neperskaičiusi pirmų dviejų paragrafų supratau, kad šis straipsnis sugriaus artimiausią mano ateitį.

Prieš dvi savaites Filas įsigijo filmą Metalo pjūklas apie draugystę tarp protiškai atsilikusio kalinio ir mažo berniuko iš šiurkštaus elgesio šeimos. Filmo scenaristas ir režisierius buvo gana nežinomas aktorius Džimis Deilas Hotornas. Kol autorius įgyvendino savo idėją, įliedamas savo kraujo ir drąsos į šį filmą, truko beveik dešimt metų. Hotornas ir vaidino Metalo pjūkle: atliko nepaprastai keisto pagrindinio veikėjo vaidmenį.

Tai sužinojau perskaičiusi kelis skelbimus internete, bet nekreipiau per daug dėmesio. Tonis laikė filmą šlamštu, išjuokė ir šaukė, kad Filas permokėjo už jį, kad tai „dar viena iš tavo sumautų kvailų idėjų“.

Sandoryje su Gariu Mastersu, prodiuseriu, iš kurio Filas pirko filmą, buvo punktas, kad finansiniai susitarimai turėtų likti konfidencialūs. Dabar, kai sąskaita paaiškėjo, Mastersas davė išskirtinį interviu Observer. Straipsnyje jis skelbė, jog surengė fiktyvų aukcioną, kad Filas permokėtų už Metalo pjūklą, apibūdintą kaip „materialinė klaida“, ir numatė bilietų kasose kruvinas skerdynes dėl Metalo pjūklo. Užsiminęs apie kelias menkas apžvalgas, kurių filmas sulaukė iš festivalio kritikų, Mastersas skelbė: Dabar Metalo pjūklas gailestingai atsidūrė nebe mano lėkštėje tik dėl neišrankaus Filo Vaksmano skonio“. Jis baigė entuziastingu savo naujos motorinės jachtos aprašymu — „jūsų esminė 85 eilutė puslapio apačioje“.

Aš paskambinau Alegrai ir nusiunčiau faksą jai į namus. Buvo po penkių, bet žinojau, kad ji norėtų tai kuo greičiau pamatyti.

— Alegra, atsiprašau, kad taip anksti skambinu, — pasakiau, nes supratau, kad ją pažadinau. — Nufaksavau jums Observer straipsnį, kurį, esu tikra, norėtumėte iškart pamatyti.

— Viliuosi, čia nėra tavo dar viena perdėta reakcija. — Moteris galėjo iš miegalės virsti pabudusia kale greičiau nei daugelis spėtų nusišnypšti.

— Manau, jūs pamatysite, kad verta buvo atsibusti, — atsakiau trumpai, stengdamasi nesusierzinti.

Po trijų minučių Alegra man paskambino.

— Suieškok Filą. — Tokiu metu geriausia su Filu susisiekti per Mahmudą, jo vairuotoją, kuris žinodavo kiekvieną Filo krustelėjimą. Mahmudą pagavau esantį per penkiolika minučių nuo Filo senojo Vestberio namo, važiavo paimti Filo į oro uostą. Filas su žmona turėjo kelias rezidencijas Niujorko rajone, ir šitą, didelius apartamentus Istsaide, ir ūkininko sodybą Milbruke.

Nufaksavau straipsnį per Mahmudą, kuris pažadėjo atvykęs prinešti iki pat Filo durų. Automobilis, Mercedes S600 turėjo du fakso aparatus, du ekranus žiūrėti DVD ar juostoms ir kelias telefono linijas, vieną visiškai slaptą. Automobilio komunikacijų sistemą įrengė Apsaugos tarnyba, atsidėkodama Filui už labai naudingą demokratiško senatoriaus iš Nju Džersio parėmimą. Automobilis taip pat turėjo mažą šaldytuvą, pilną Daktaro Peperio dietų ir visokių visokiausių prieskonių, kokių tik galima įsivaizduoti, kad Filas galėtų pasigardinti tai, ką valgo. Tai buvo Grėjaus Poupono rinkinys, bent pora variantų. Buvo ir tuzinai butelių bei stiklainių su vasabi, mango salotom, raudonaisiais krienais, aštriu pipirų padažu, Heinz 57 padažu, Al, kečupu, marinuotais agurkais su krapais, stebuklingų plaktų baltymų su vaisiais ir šokoladu, aštraus padažo, saldžių pagardų, džalapeno pipirų, aromatinio acto, antienos padažo, aviečių džemo ir dvi skardinės Filo mėgstamų garstyčių. Jei ištiktų branduolinis karas, Filas nebūtinai turėtų daugiau maisto nei kas kitas, bet tikrai gardesnio.