Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Telefonai vis skambėjo ir elektroniniai laiškai vis plūdo. Į dienos pabaigą mes buvome sulaukę daugiau nei penkių šimtų skambučių ir keturių šimtų elektroninių laiškų, kai kurie jų atsiųsti iš skirtingų kompanijos sričių. Net Džeraldina gavo paklausimų: kai paaiškėjo, kad Viešųjų ryšių skyrius nesidalija informacija, smalsaujantys protai mėgino sėkmę kitur, bet mes tikrai buvome lyg burnas užsisiuvę — niekas nekalbėjo. Mudviem su Dagne dar kartą tikrinant, ar viską užrašėme, atėjo Klarkas ir paklausė, ar žinome, kada kitą dieną išskrenda lėktuvas į Vašingtoną.

— Kol kas numatyta antrą valandą, — pasakiau.

— Suprantama.

— Ar tu vyksti? — Negalėjau patikėti. — Ar tu žiūrėsi Metalo pjūklą su JAV prezidentu?

— Alegra paprašė manęs vykti kartu prižiūrėti fotografų — jie fotografuos prezidentą ir jo motiną su Filu, Toniu ir Glorija. Žinai, tiesiog eilinis šeimos portretas. — Jis nusišypsojo. — Be to, Glorija nori, kad ten būčiau. Praėjusią savaitę aplošiau ją kortomis, ir ji kviečia mane lošti statant dvigubą sumą arba nieko.

Tipiška. Aš vaikiausi laikraščių vidurnaktį, o Klarkas žiūrės, kaip Filas ir Tonis pozuoja su Pirmąja šeima.

— Jei kas pasikeis, aš pranešiu.

Marlena buvo atsakinga už antrą etapą: turėjo užsakyti viešbučius Metalo pjūklo pokyliui, kuris vyks kitą savaitgalį, — nors ji nesakė spaudai, kokį filmą jie matys ar iš ko galės imti interviu. Taip jai nereikėjo patvirtinti ar paneigti bet kokių gandų — jei ji atšauks pokylį, niekas nesužinos, kokio filmo nepamatė. Marlena perspėjo visus žurnalistus, kad jiems geriausia priimti kvietimą, per dieną ji gavo du šimtus patvirtintų dalyvių iš televizijos, spaudos, radijo ir interneto visoje šalyje.

Kitą vakarą maždaug aštuntą mudvi su Dagne laukėme Alegros skambučio. Oficialus pareiškimas spaudai, kurį parašiau šiandien, buvo mano ekrane jau beveik baigtas. Alegra nurodė man palikti tuščias vietas, kurias vėliau bus galima papildyti informacija. Atrodė rašyta kaip bepročio. „Prezidentas išrenka Metalo pjūklą — skelbė antraštė. „Pamatęs Metalo pjūklą, greit pasirodysiantį Glorious Pictures filmą, prezidentas pabrėžė [įterpti pagerbimą ]. Jam padarė didelį įspūdį Hotorno gebėjimas [įterpti veiksmažodį ar būdvardžius], sakė, kad tai jam primena apie darbą [įterpti autoriaus, filmo kūrėjo ar roko muzikanto vardą]“. Mudvi parengėme elektroninio pašto garsus ir fakso viršelio puslapius beveik dvylikai šimtų žurnalistų, kurie susisiekė su mūsų įstaiga per pastarąsias dvi dienas.

8.13 paskambino Alegra, vis dar esanti Baltųjų Rūmų peržiūros kambaryje. Fone girdėjau pažįstamą lėtą prezidento kalbėseną ir jam atsakinėjančios Glorijos mergaitišką kikenimą. Mano širdis ėmė garsiai tuksėti. Alegra susijaudinusi šnibždėjo, kad prezidentas Metalo pjūklą pavadino „šedevru“, Džimį Deilą „nacionaliniu lobiu“, o „pasakojimas atitinkąs Folknerio tradiciją“. Jis esąs įsitikinęs, kad Metalo pjūklą turėtų pamatyti kiekvienas amerikietis. Mudvi su Dagne, padėjusios ragelius, nesitvėrėme džiaugsmu. Neapsakomai puiku turėti prezidentą savo komandoje.

Aš papildžiau oficialų pareiškimą ir pradėjau jį siuntinėti elektroniniu paštu bei faksuoti. Prieš skambindama kitiems, susukau Eliotui, galvodama, kad jis galėtų įdėti nuotrauką į rytdienos laikraštį. Kitiems tokio privalumo nesuteikiau.

— Čia Karen. Turiu oficialų žodį apie Metalo pjūklą. Ar manai, kad galėsi įdėti į savo puslapį?

— Pamėginsiu. — Jis davė man savo fakso numerį ir aš likau prie ragelio, kol jis gavo faksą.

— Dėkui, Karen. Aš tikrai tai vertinu. Ar gali man pasakyti, kas vyko į peržiūrą su prezidentu?

— Filas, Tonis, Glorija ir dar buvo prezidento motina.

— Puiku, toks mano rakursas — šeimos meilė.

— Klarkui pasakysiu, kad nusiųstų tau nuotrauką, — jis yra su Baltųjų Rūmų fotografu.

— Dėkui. Ir atleisk, Karen, kad buvau toks pašlemėkas po Bet kas gali dainuoti vakarėlio. Nenorėjau palikti tavęs ten stovėti.

— Eliotai, aš skęstu darbuose. Gal galėtume pasikalbėti apie tai kitą kartą?

— Aišku. Bet žinok, čia ne tai, ką tu manai.

Tuo tarpu Klarkas Vašingtone perdavė Filo, Tonio ir prezidento nuotraukas naujienų telegrafui tiesiai iš Baltųjų Rūmų spaudos kabineto, kad jos pasklistų po pasaulį kuo greičiau, — vertinga premija, nes Glorious turėjo Metalo pjūklo tarptautines distribucijos teises. Paskambinau ir paprašiau jo pasirūpinti, kad viena būtų nusiųsta į Post.

— Užuodžiu, kad Eliotas Solnikas išskirtinis, — pasakė Klarkas.

— Tik atlieku savo darbą draugiškai žiniasklaidai.

Paskambinau Elenai, norėdama nudžiuginti ją savo beveik prezidentiniu įvykiu. Ji išklausė mano pasakojimą, kaip jam patiko Metalo pjūklas, ir pareiškė:

— Nežinau, Karen. Ar nemanai, kad prezidentas turėtų geriau panaudoti savo laiką, o ne pardavinėti filmo bilietus Filo ir Tonio Vaksmanų kasose?

— Žinai, Elena, veiksmo filmai yra vertingiausias amerikiečių eksportas, tad, žinoma, prezidentas darys viską, kad paremtų tą pramonę, — atsakiau šaltai, pakartodama Alegros frazę, kažkam pasakytą išgirdus panašų nusiskundimą.

Paprastas planas

Iškart po Metalo pjūklo pokylio aš įpratau monotoniškai niūniuoti. Tai nebuvo niūniavimas, veikiau tylus meditavimas mintyse. Radau mantrą, kuri, regis, padėjo: Tai negali būti realu. Tai negali būti realu. Žaidžiau su ja, sukeitinėjau žodžius vietomis. Negali tai būti realu. Realu tai negali būti. Tai realu? Negali būti. Ji turėjo prasmę, nesvarbu, kokia tvarka išdėstyti žodžiai. Tai buvo įrodymas, kad tai Tiesa. Saugiai besisukant mantrai mintyse, aš tvarkiausi su kitų kelių savaičių įvykiais geriau, nei būčiau tvarkiusis be jos. Bent jau taip maniau. Neketinau mėginti iš naujo ir palyginti.

Pats pokylis buvo labai varginantis, beprotiška proto kontrolės praktika. Žmonėms, kurie savo filialuose vedė tokias laidas kaip „Merilu filmo minutė“, filmas Metalo pjūklas buvo visiškai kitoks nei romantiniai, veiksmo filmai, žvaigždės vežimai, kuriuos jie įpratę matyti. Kai daugelis jų išties nerodė didesnio susidomėjimo filmu, mes turėjome pakartotinai iškelti jo privalumus tiek sykių, kiek reikėjo, kol jie galiausiai persiėmė mūsų požiūriu.

Nors jie ir sutiko Metalo pjūklą be didelio entuziazmo, nuo to neatvėso jų noras pateikti citatas, kurias mes panaudosime savo skelbimuose. Pokylyje šeštadienį per pietus aš buvau gulte apgulta spaudos žmonių, trokštančių prisidėti prie sąrašo, kurį sudarinėjau Marlenos paliepimu: „Vienas iš svarbiausių metų filmų“; „Metalo pjūklas — svarbi pamoka mūsų laikams“, „Džimis Deilas Hotornas yra dovana“, — ir tai išgirsta iš moters, kuri snaudė greta manęs per antrą filmo pusę. Bet citata yra citata, aš užrašinėjau jas visas ir padaviau Marlenai, kuri išdidžiai padavė jas Alegrai, o ši pateiks jas kaip savo sunkaus darbo įrodymą Matui, Filui ir Toniui.

Viso to kulminacija: Klarkas, Robertas ir aš, grįžę į darbovietę sekmadienio vakarą išmesti likusios spaudos rinkinių dėžių, radome Roberto kabinetą nusiaubtą, — taip mes iš pradžių pamanėme.

Nuėjau prie savo stalo susirasti Rolling Stone leidinio, kurį norėjau duoti Elenai.

— Ar galite trumpam ateiti? — sušuko Robertas, aiškiai sukrėstas. Bijodama ragelį padedančio vyruko, graužikų ir net Hanračio, aš įkišau nosį į Roberto kubą, o Klarkas jau buvo ten.