Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Kitą rytą mudu su Klarku nuėjome į garso studiją, kur Erikas įrašinėjo savo dialogą filmui. Čia su mumis turėjo susitikti People reporteris, kad paimtų interviu iš Eriko. Šis turėjo būti įtrauktas į jų kasmetinį „Labiausiai intriguojančių žmonių“ sąrašą, sėkmingas manevras mums. Intriguojantis buvo tinkamiausias žodis Erikui apibūdinti, nes mes labai mažai apie jį žinojome, tik tiek, kad dėl jo dainos Ich habe Fieber alpo paauglės visoje Europoje ir kad jo žalios akys, kampuoti bruožai ir varno juodumo plaukai buvo verčiami „gražus vyras“ visomis kalbomis. Man nebuvo būtina eiti, bet aš paveikiau Alegrą argumentu, kad tai būtų gera praktika, jei man prireiktų klausytis ir pranešti apie interviu savarankiškai, gal per atostogų pertraukėlę, kurios neturėsiu.

Atvykus į studiją, mums buvo liepta palaukti laukiamajame, pristatytame žemų, labai naujamadiškų baldų, tokių pat nepatogių sėdėti, kaip gražių pažiūrėti. Sienas nuo grindų iki lubų margino aukso ir platinos įrašai: artistų — nuo Elvio iki Enijos ir Eriko Klaptono. Kambaryje buvo keli maži stikliniai staliukai ir ant kiekvieno padėta saldumynų. Klarkas čiupo porą Tootsie Rolls iš didžiulio dubens, o aš Peanut M And M iš automato, kuris, paspaudus mygtuką, kaskart išmesdavo pilną saują.

— Iš kur čia tie saldumynai? — paklausiau su sauja M and M.

— Turbūt liko nuo tų dienų, kai visos roko žvaigždės vartojo heroiną, — pasakė Klarkas, pereidamas prie padėklo individualiai suvyniotų riešutų sviesto puodukų. — Dabar sunku rasti žmonių, kurie lygiai taip vartotų cukrų.

Eriko įrašų sesija turėjo baigtis perpiet, kad jam liktų laiko pailsėti prieš susitinkant su People reporteriu Patriku Braitveitu, kuris atvyks pirmą valandą. Mudu su Klarku planavome su Eriku peržvelgti specifinius kalbos punktus, skirtus tam, kad straipsnio skaitytojai plūstų pamatyti Varno II: Niekada daugiau.

12.30 mudu su Klarku dar nebuvome pagavę Eriko, tad paprašėm registratorės, ar ji nepaieškotų jo pastate. Ji kelis kartus paskambino ir pasakė, kad Erikas tebedirba su Toniu. 12.45, kai sesija dar nebuvo pasibaigusi, Klarkas nusprendė įeiti ir priminti Toniui apie įsipareigojimą People. Registratorė pasiuntė mus į studiją C. Mes nuėjome koridoriumi, lėtai atidarėme duris, prie kurių žėrėjo užrašas SESIJA. Tiesiog atsistojome viduje stengdamiesi likti nepastebėti. Viename kambario gale buvo ekranas, kuriame rodė Varną II. Stiklinėje kabinoje priešais ekraną išvydome Eriką Klostenheimerį, susikūprinusį virš mikrofono stovo, kurį jis laikė sugriebęs rankom baltais krumpliais. Tarp ekrano ir kabinos buvo jungimo lenta su kokiu tūkstančiu mygtukų, ciferblatų ir kitokių įtaisų, judančių pirmyn atgal.

Priešais tą lentą stovėjo Tonis Vaksmanas, grūmodamas kumščiu Erikui.

— Ar čia garsas? — sulojo jis vienam iš dviejų įrašymo inžinierių. Vyras ranka parodė signalą „viskas gerai“.

— Klausyk manęs, Klostenheimeri. Man nesvarbu, kaip ilgai tai užtruks. Tu turi skambėti kaip amerikietiškas Varnas, net jei turėsi kartoti tol, kol krisi negyvas.

Eriko vienintelis atsakymas buvo tylus linktelėjimas.

— Atsukti atgal, — sušuko Tonis inžinieriams, smiliumi rodydamas į lubas.

Jie paspaudė porą mygtukų ir filmas vėl ėmė suktis. Erikas buvo kabinoje, kalbėdamasis su savuoju Varno aš ekrane.

— Aš esu Varnas. Daugiau niekada jums nereikės nerimauti dėl šių blogio jėgų, — jis stengėsi įrašyti šią eilutę. Erikas ištarė tobulai, bet jo „v“ skambėjo per minkštai.

— Kas čia per mėšlas? Farnas? — Tonis trinktelėjo kumščiu į jungimo lentą.

Erikas susigūžė kabinoje.

— Aš pasistengsiu dar kartą.

— Atsukite atgal.

Šįkart buvo truputį geriau, bet niekas niekada nepatikėtų, kad šis vyrukas iš Kanzaso. Tonio veidas paraudo, iš jo išsiveržė smaugiamos katės garsas. Jis pakėlė kėdę, apsuko ją dukart apie galvą ir švystelėjo į kabiną. Ši atsitrenkė į sunkų, garsui atsparų stiklą. Eriko akys išvirto iš siaubo. Jis visai neatrodė intriguojantis. Atrodė taip, lyg tuoj prišlapins savo odines kelnes.

Tonis turėjo įjungtą mikrofoną ir liepė Erikui išeiti iš kabinos. Erikas lėtai atidarė duris ir žengė du žingsnius, skiriančius kabiną nuo kambario. Tonis priėjo prie Eriko taip arti, kad prikišo savo bulvę beveik prie pat gražiai išlenktos Eriko nosies.

— Ar man reikės išmušti iš tavęs tą Krautą? — paklausė Tonis. — Ar reikės? Nes turiu sukurti nelemtą filmą, ir tai padarysiu. Po galais, aš tai padarysiu.

Vėl ėmė suktis mano mantra, akivaizdžiai ta pačia kilpa kaip Varnas II. Tai negali būti realu. Tai negali būti realu.

— Atleiskite. Aš pasistengsiu, — išspaudė Erikas, žiūrėdamas sau į kojas.

— Tu, prakeiktas vaikigali, dedu galvą, stengsiesi. Man nesvarbu, kiek tai truks.

Erikas vėl grįžo į kabiną, jo gražus veidas buvo nusiminęs ir išvargęs. Klarkas patapšnojo man per petį, ir mes išėjome. Išėjus iš kambario jis pasakė:

— Jokio People šiandien, nors juos tai tikrai suintriguotų. Aš sugalvosiu, ką sakyti reporteriui.

Patrikas Braitveitas sėdėjo laukiamajame kramtydamas Hershey bučinius. Sprendžiant iš krūvos sidabrinių popierėlių gretimais, jis jau ilgokai laukė. Klarkas atsiprašė Patriko, pasakė jam, kad Erikas nesveikuoja ir reikia nukelti interviu į kitą popietę. Patrikas labai nuliūdo, priminė Klarkui, kad Viviana vos neišsuko jo leidėjui rankos reikalaudama įtraukti Eriką į leidinį. Klarkas toliau atsiprašinėjo ir kartojo, kad nėra kitos išeities. Patrikas pasigiebė dar porą Bučinių į kelią, ir staiga visi sustingome nuo dūžtančio stiklo garso.

— Kas čia buvo? — paklausė Patrikas, ūmai pagautas tiriamosios žurnalistikos.

— Ak, Folio vyrukai siaučia studijoje. Jie visą rytą stengėsi imituoti krintančio pianino garsą. Matyt, išsijudino, — pasakė Klarkas, pašaipiai kratydamas galvą iš vyrų paikiojimo.

Patrikas linktelėjo, bet tada pasipylė virtinė keiksmažodžių, o paskui:

— Aš padarysiu iš tavęs nelemtą šnicelį!

Patriko akys išvirto iš kaktos.

— Tai ne Folio komanda, nebent jie stengtųsi imituoti Tonį Vaksmaną, laidantį gerklę. Kas, po galais, ten darosi?

Aš nusprendžiau prisipažinti.

— Klausyk, Patrikai, būsime su tavim atviri. Tai ne efektų vyrukų garsai, tu teisus. Filas ir Tonis ginčijosi telefonu visą rytą dėl kažko ir sutrukdė Eriko įrašų sesiją. Ji turi būti baigta šiandien, kad dialogą išspausdintų prie juostos. Liko tik dvi savaitės iki filmo demonstravimo.

Patrikas linktelėjo. Klarkas perėmė iniciatyvą.

— Jei mes galėtume nukelti Eriko interviu rytdienai, tu turėtum su juo daugybę laiko. Ir aš garantuoju, tu pamatysi pirmą Varno II peržiūrą.

Patrikas liko patenkintas paaiškinimu, pasiėmė portfelį ir buvo beišeinąs. Likus dviem coliams iki durų, atsigręžė ir paklausė:

— O dėl ko jie ginčijosi?

Mudu su Klarku susižvalgėme. Mano galva buvo visiškai tuščia.

Patrikas neatlyžo.

— Kodėl Vaksmanai šaukė vienas ant kito?

— Tai dėl... — pradėjo Klarkas.

— Tai tiesiog... — pasakiau aš.

— Filas ir Tonis negali susitarti dėl švenčių dovanos motinai, — pasakė Klarkas. — Filas nori padovanoti jai prabangų kruizą, o Tonis — namų treniruoklį su asmeniniu treneriu.

— Ar jie negali padovanoti abiejų? — paklausė Patrikas.