Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Atneškite man penkiasdešimt vokų.

— Įdėkite po penkis šimtus į kiekvieną voką.

— Užklijuokite kiekvieną voką klijų pieštuku ir škotiška juostele.

— Čia sąrašas varžybų nugalėtojų — padarykite etiketes su kiekvieno vardu.

— Priklijuokite etiketes prie kiekvieno voko.

Kai Viviana turėdavo padalyti darbo krūvį, suskirstydavo viską į smėlio grūdelio didumo darbelius. Vis dėlto ji dažnai žvilgčiojo mums per petį, kad įsitikintų, ar jos nurodymai atlikti paraidžiui. Vos tik užklijavau paskutinį voką su pinigais (brūkštelėjimas klijų pieštuku, juostelė ant visos siūlės), kai Viviana atėjo ir paklausė manęs:

— Ar esi tikra, kad kiekviename voke penki šimtai dolerių? — Aš linktelėjau ir užsiminiau, kad mudvi su Dagne perskaičiavome kelis kartus. Be to, mes turėjome tiksliai penkiasdešimt vokų ir penkiasdešimt vardų etikečių, viskas sutapo, tad pasitikėjome, kad padarėme tiksliai. Aš vos nepasakiau: „Čia ne raketų mokslas“, bet žinojau, jei taip pasakyčiau, būčiau griežtai įspėta, kad neįvertinu šios operacijos rimtumo.

Surinkusios visus Vivianos prašytus daikčiukus, sudėjome juos į mažą juodą kelioninį lagaminėlį, tokį, kokius naudoja roko grupės vežiotis iš vieno miesto į kitą savo aparatūrai. Viviana patikrino kiekvieną daikčiuką, kai dėjome, paskui privertė mus iškrauti lagaminėlį ir sudėti dar kartą. Kai ji liko patenkinta, kad turi viską, ko reikia, mes apvyniojome lagaminėlį sunkia grandine, kuri ėjo per rankenas ir baigėsi pakabinama spyna. Viviana planavo pasiimti lagaminėlį į lėktuvą su savimi. Prisiklausius pasakojimų apie jos „Ar žinote, kas aš esu?“ scenas oro uostuose, nekilo abejonių, kad jai pavyks, nesvarbu, ar lagaminėlis tilps, ar ne į dėklus virš galvos, ar patogiai po sėdyne priešais ją. Paėmusi iš mūsų dar dvi papildomas spynos rakto kopijas, Viviana išėjo iš įstaigos. Kam ji rengėsi? Net kai mudvi su Dagne sudėjome visas užuominas kartu, negalėjome įspėti, kas bus.

Blogas Kalėdų Senelis

Trečiadienio rytą, po to, kai patvirtinau Alegrai, jog Vivianos lėktuvas išskrido iš Niujorko ir atskris į Los Andželą laiku, visi, esantys žemiau VP lygio, gavo elektronius laiškučius. Buvo parašyta: „Santa Klausas turi jums šį tą — ateikite į mano kabinetą ir pažiūrėkite, kas jūsų kojinėje“. Žinutė buvo nuo Lovelo Berglando, Glorious CFO. Lovelas dirbo šioje vietoje jau treji metai, bet Filas ir Tonis vis dar nenorėjo padaryti jo paaukštinimo oficialiu.

Lovelo kabinetas buvo mažas kambarėlis dviem aukštais aukščiau nei kitas kompanijos personalas, tarsi mintis turėti CFO būtų atėjusi pavėluotai. Žinoma, Lovelas su tokia nuomone nesutiko. Jis visiems, kas jo klausėsi, pasakojo, kad priežastis, kodėl jo kabinetas atskirai nuo mūsų, tai išskirtinis jo darbo pobūdis“. Nesvarbu. Elektroninis laiškutis mane suglumino — neatrodė, kad Lovelo pirštai būtų jį surinkę. Dar šešios dienos iki Kalėdų, gal jį aplankė „Kalėdos dar ateis“ vaiduoklis. Dagnė man liepė eiti pirma, nes „man reikia labiau nei jai“. Netverdama smalsumu, kokią gausiu premiją, aš nužingsniavau laiptais viršun.

Ten jau buvo išsirikiavę maždaug septyniasdešimt penki Glorious darbuotojai. Eilutė prasidėjo prie uždarų Lovelo durų ir vingiavo per aukštą. Žmonės vis lipo iš lifto ir laiptais. Dauguma susijaudinę šnekučiavosi laukdami švenčių ir taip reikalingų papildomų pinigų, kuriuos gaus. Lovelo kabineto durys atsidarė ir išėjo pats Lovelas, laikydamas pirštą prie lūpų.

Svarsčiau, ar išdroš kokį pamokslą, ar tiesiog pasakys: „Dievas laimina jus visus ir kiekvieną“. Visi tylėjo. Lovėlas kiek palūkėjo, tada pasakė:

— Jūs, žmonės, mane papiktinote. Visi susispietėte šiame koridoriuje kaip kiaulės prie lovio. Ir dėl ko? Dėl trupučio pinigų? Man jūsų visų gaila. — Jis paėmė dėžę su mūsų premijų vokais ir krestelėjo aukštyn į orą. Vokai pasiskleidė ir plastelėjo ant grindų. Lovelas žiūrėjo, kol nutūpė paskutinis vokas, tada pakraipė galvą, grįžo į kabinetą ir trinktelėjo durimis.

Robertas buvo arčiausiai tos vietos, kur nukrito dauguma vokų. Jis pasėmė juos ir išdalijo, linkėdamas kiekvienam gerų švenčių ir laimingų Naujųjų metų, — vietoj CFO pasielgė kaip žmogus. Aš gavau savo voką ir grįžau prie laiptų nesivargindama pažiūrėti, kas viduje.

— Tai negali būti realu, — netikėtai garsiai pasakiau Dagnei, kuri stengėsi nepasirodyti, kad jai rūpi premija.

— Ko negali būti?

— Nieko, — pasakiau išsigandusi, kad ištariau savo mantrą garsiai. — Turbūt Robertas turi tavo čekį, — ir paaiškinau jai, kas įvyko viršuje.

— Kas čia darosi? Rytoj būsiu Ibizoje — toli nuo Lovelo ir šitos nesąmonės.

— Ačiū, Dagne, — pasakiau su sarkazmo gaidele, bet ji nepajuto.

— O, kokia tu maloni, — tarė išsiblaškiusi. — Geriau einu pas Robertą dabar. Noriu atiduoti tą čekį ir išsikeisti pinigų, kol bankas neužsidarė.

Jei ji dar trins mano nosį į Ibizą, pajusiu mėsos, ryžių, jūrų gėrybių ir daržovių patiekalo skonį, pamaniau ir įsimečiau neatplėštą voką į rankinę. Kad ir kokią sumą jie teikėsi kyštelėti, tai negalėjo atitaisyti paskutinio pažeminimo.

Per pietus atėjo kitas elektroninis laiškiukas. Jis buvo nuo Džeraldinos, kvietė į prieššventines vaišes — Glorious malonė. Buvome paskirstyti pagal pirmąją pavardės raidę ir turėjome ateiti kas pusvalandis. A-F eina dabar, bet Dagnė buvo išėjusi pasikeisti pinigų. G-M grupės eilė po pusvalandžio, tad Klarkas, Robertas ir aš eisime drauge.

Dagnė grįžo kaip tik laiku, kad aš spėčiau, pasisakiau jai, kur einu, o Klarkas atsistojo prie mūsų stalo ir galantiškai pasiūlė man parankę. Mes pasiėmėme Robertą ir nuėjome į konferencijų kambarį.

Vos tik įžengėme, Glorija pripuolė įgnybti Klarkui ir paklausti jį dėl mineralinių vandenų kurorto procedūrų, kurioms jis užsirašęs kitą savaitę. Ji atrodė kaip išpuošta dovana, puikus rausvas kostiumėlis su kelnėmis laisvai apsiuvinėtas blizgučiais ir sėkmingai apvainikuotas kažkuo panašiu į genties galvos apdangalą.

Mudu su Robertu palikome juos prie ilgo stalo, nukrauto visokiomis gėrybėmis — šokoladiniais Kalėdų Seneliais, karameliniais šiaurės elniais, zefyrinėmis eglutėmis, šokoladinėmis monetomis, karamelinėmis Hanukos žvakėmis, zefyrinėmis menoromis, paskui rinkiniu paprastų šokoladų, karamelių ir zefyrų. Stalo gale buvo grietininių ledų baras su įvairiausių kvapų ledais, karštais pieniniais saldainiais ir kitokiais skanėstais, plakta grietinėle, trimis dubenimis barštinių — raudonais ir žaliais, mėlynais ir baltais bei įvairiaspalviais. Mudu su Robertu visko prisidėjome ir greitai atradome, kad zefyrinės menoros gardžiausios, paskui perėjome prie ledų, pasigaminome porą labai kūrybingų desertų. Stengėmės išragauti viską, kas įmanoma. Priėjo Glorija, kiekvieną pabučiavo.

— Ką jūs manote apie šias vaišes? — paklausė ji.

Mudu su Robertu linktelėjome ir, nurijusi pilną burną ledų su menora, pasakiau jai, kad viskas labai skanu.

— Suprantate, turime dalykų žmonėms, švenčiantiems Kalėdas, švenčiantiems Hanuką, paskui dalykų mūsų draugams iš kitų tikėjimų, — ji parodė į plokščius saldumynus. — Mano mergaitė, Roksana, — ji parodė savo ilgametę socialinę sekretorę, afroamerikietę, dabar kramtančią šiaurės elnią, — pasakė man, kad politiškai nebūtų teisinga patiekti vaišių tik Kalėdoms ir Hanukai. „Turite įtraukti kiekvieną poną W.“, — pasakė ji man.