Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Tad jis jums skambina į Niujorką? — paklausė Dagnė, žiūrėdama į laikrodį. — Ten dabar pirma ryto.

Jis linktelėjo.

— Stanui tai nerūpi. Nesvarbu, kas nutiktų, tai kieno nors kaltė. Dabar Trevoras paskambins į automobilių tarnybą, o Stanas pats šūktelės taksi ir bus jau nudūmęs, kai automobilis atvažiuos. Taip būna visada.

Trevoras grįžo prie mūsų grupės.

— Trevorai, kai kitą kartą kuris nors iš jūsų paskambinsite į mūsų kabinetą, tiesiog palikite žinutę. Ar suprantate, kad tai vyksta ištisus devynis mėnesius ir jie niekada nekalba? — pasakiau. — Alegra net nežino, kad Stanas nori su ja susisiekti.

— Čia tikra legenda, — pasakė Trevoras. — Pasakojimas apie tai, kas nutiko, kai vyras, kurio niekada nėra, paskambina moteriai, kuri niekada neišeina.

— Ir beprotiškai išgąsdino jos asistentes. Mes vos neskambinome į policiją.

Pasisukau į Dagnę, kad ji patvirtintų, bet ji buvo dingusi. Pastebėjau, kad Sistemų Alejandras irgi buvo dingęs, gal jis duoda jai privačią savo gimtosios kalbos pamoką ar padeda išsiruošti į Ibizą. Reikės iš jos pasišaipyti, kai grįš po savo atostogų.

Kitą rytą Belinda apdovanojo mane ankstyvu Us Weekly egzemplioriumi. Aš stengiausi gauti jį į rankas prieš jam patenkant į kioskus. Tai buvo šventinis dvigubas leidinys su kasmetiniu „Išdidžiai žengiančios žvaigždžių kojinės“ straipsniu; jame buvo rašoma, ką šeimynos nariai dovanos ir gaus per Kalėdas. Pasak Us, kiekvienas, apie kurį kada nors esate girdėję, šiemet po eglute ras poezijos. Straipsnio tonas dvelkė šiokiu tokiu nusivylimu, tarsi autorius ilgėtųsi praėjusių metų, kai labai brangūs mažmožiai, žaisliukai ir žvilgantys prietaisai buvo vienintelės dovanos, vertos dovanoti. Žurnalas turėjo ir šoninę juostelę apie ypatingus poetus, kurių eilės būtų nuostabios dovanos, ir naudingą parduotuvių vadovą, rodantį, kur Us skaitytojai, sekdami mėgstamų žvaigždžių pavyzdžiu, galėtų įsigyti knygų.

Aš užsakiau pakankamai žurnalo egzempliorių, kad jie galėtų būti įteikti El Lechero mini pokylyje, kuris vyks rytoj. Spauda atvyks šįvakar, peržiūrės filmą ir susitiks su Ana Marija, kuri skaitys poeziją angliškai ir ispaniškai. Penktadienį jie darys interviu su režisieriumi ir Ana Marija, kuri dirbs su vertėju. Kadangi pokylis mažas, man nereikės jame dirbti — nors buvo pasakyta būti pasirengusiai „iš anksto neįspėjus“.

Šį rytą Lizos Smit skyrelis skelbė, kad prezidento šventinė dovana žmonai bus pirmasis „Žolės lapų“ leidimas. Toliau skyrelio redaktorė teigė, kad šiais materializmo laikais poezijos tomelis būtų geriausia dovana kiekvienam iš mūsų sąrašo. Liza Smit buvo ne tik pagrindinė skonio kūrėja, ją plačiai perspausdindavo visi laikraščiai, tad kai Alegra galiausiai trečią valandą pasirodė darbe, iškart liepė man surasti Filą, kad galėtų pranešti jam geras žinias. Be to, liepė tuojau pat nunešti Us egzempliorių į jo kabinetą.

— Tik nepaduok jo kuriai iš asistenčių. Perduok jam pačiam, — sumurmėjo ji.

Atsidūrusi pas Filą pamačiau Sabriną ir padaviau jai žurnalą.

— Perduok Filui, — pasakiau.

— Jis visada perverčia iki Žvaigždės — jos tokios kaip mes puslapių, — suprunkštė ji ir numetė žurnalą ant krūvos raštų, neatplėšto pašto ir savaitės hitų.

— Kvepia nuostabiai, — pasakiau, uosdama Niujorko skanėstų kvapą. Susivokiau, kad aš išbadėjusi, nevalgiusi visą dieną. Apsidairiusi ant stalo pamačiau dosnius Filo priešpiečių susitikimo likučius.

— Įsidėk, — pasakė Sabrina, duodama man popierinę lėkštę. Paėmiau pusę sūdytos jautienos sumuštinio nuo negilios pailgos lėkštės, ruginės duonos su garstyčiom, dar bulvių šiaudėlių ir kopūstų salotų. Kai jau ėjau lauk, Sabrina įdėjo man į lėkštę didelį marinuotą agurką — „į kelią“. Dagnei atostogaujant laikinas darbuotojas sėdėjo prie telefonų, tad man skubiai reikėjo grįžti.

— Dėkui! — sušukau per petį, lėkdama su prikrauta lėkšte. Kai grįžau, laikinasis darbuotojas nervingai užrašinėjo Vivianos žinutę. Mostelėjau jam perduoti man telefoną, ir Viviana iškarti užsipuolė mane, kam leidžiu „pašaliniam“ atsiliepinėti į skambučius Alegrai. Ji pasakė man atliksianti kelis subtilius manevrus dėl Varno II per artimiausias kelias valandas ir aš privalanti būti nepaprastai atsargi pateikdama bet kokią informaciją apie filmą. Kadangi aš nežinojau tų diskusijų, kokia Vivianos užduotis Los Andžele, vis tiek nieko negalėjau pasakyti. Per šį pokalbį pasirodė Robertas ir iš mano lėkštės pasičiupo porą bulvių šiaudelių. Pagrūmojau jam kumščiu ir jis išėjo, bet grįžo su ketčupu ir pašlakstė juo šiaudelius.

— Kaip Viv? — paklausė jis, šluostydamasis kečupą nuo lūpų.

— Nemaniau, kad tu galėtum taip padaryti, — pasakiau prisitraukdama lėkštę arčiau.

— Nusiramink, tik keli bulvių šiaudeliai. Kaip Viv?

— Tik keli mano bulvių šiaudeliai. Sakė kažką apie „subtilius manevrus“ dėl Varno II.

— Bent jau tau nereikia eiti šįvakar į New York Times. Nėra jokios apžvalgos.

— Mažutė malonė, — pasakiau. — Filmas toks prastas, kad kritikams jo nerodė.

— Tai gerai, pagaliau tu galėsi eiti kur nors — ar namo, ar ką kitką veikti, — pasakė jis.

— Visai ne. Turiu likti čia ir laukti Vivianos skambučio. Ar tai tau atrodo negerai?

— Negerai? — pakartojo jis, siekdamas mano marinuoto agurko. Sugriebiau jo riešą.

— Dėl prasto filmo aš neturėčiau likti iki vėlumos antradienį? Argi tai nenuvilia ir nenuliūdina? Mes nešvenčiame ir gerų lygiai taip pat, Robertai.

— Tu čia dar tik metai ir jau spėjai tai suprasti?

— Niekada neatrodė taip akivaizdu kaip dabar, — pasakiau kąsdama sumuštinį, nors apetitas dingo. Suskambo telefonas. — Alegros Orekchi kabinetas, — pasakiau niūriai.

— Tuoj pat man duok Alegrą. Kritinė padėtis! — sušuko Marlena į ragelį. Nors kartą atrodė, kad ji sako teisybę, ir aš nuėjau į Alegros kabinetą su paskutiniu žodžiu, kuris skelbė: „Marlena — tikrai kritinė padėtis“. Pabraukiau „tikrai“. Alegra baigė kalbėtis su kažkuo ir paskambino Marlenai. Po dviejų minučių pasišaukė mane užeiti į kabinetą.

— Atsitiko klaida. Rimta klaida. Viešbutis neturi vietų jokiai pokylio spaudai — jie sako, kad vakar jos buvo atšauktos ir kad dabar jie nebeturi kambarių. Man reikia, kad tu paskambintum į Travel ir gautum septyniasdešimt penkis kambarius bet kuriam viešbuty, — iš bėdos ne viename. — Ji pasisuko sukamojoje kėdėje — ženklas man pradėti.

Pirmiausia paskambinau Robertui, kuris skubėjo.

— Ar yra kada nors taip nutikę anksčiau?

— Niekada, — pasakė jis ir atrodė keistai patenkintas. — Jau maniau, kad sakysi, jog mes turime rasti septyniasdešimt penkis viešbučio kambarius Niujorke per turistų sezoną.

Tada paskambinau kelionių skyriaus viceprezidentei ir palikau išsamią žinutę jos asistentei.

— Bent jau turime įgudusių profesionalų tokiam atvejui, — sumurmėjau Robertui, prisiminusi Erikos Hol incidentą. Man prireikė dviejų savaičių, kad American Express kortelė vėl veiktų, per tą laiką aš gavau detalią sąskaitą nenumatytų išlaidų dėl Erikos užsakymų į savo kambarį per tris dienas Piene. Kam reikia žmogui dviejų manikiūrų per dieną, liko neaišku, bet to nepalyginsi su gėlių puokštėmis, kambario mineralinių šaltinių voniomis ir tiek valgių, kad galėtum pamaitinti armiją, — visa tai, buvo tikimasi, turi padengti Glorious. Bet buvo ir geroji pusė — aš gavau septyniolika tūkstančių mylių taškų, beveik pakanka nemokamam bilietui. Dabar reikėjo tik leidimo gauti laiko poilsiui.