Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Netrukus paskambino darbuotoja iš kelionių agentūros ir pasakė, kad geriausia, ką jie gali padaryti, tai apgyvendinti netoli JFK, kaip ji nusakė, „ne visai pigiuose nakvynės namuose, bet ir ne Hoįvard Johnson. Jie turi valandų įkainius, jei jums reikia“, pasakė ji. Ji stengėsi pateikti informaciją palankiai. Ji tikrai tai sakė ne tiems žmonėms. Perdaviau viską Alegrai, ji paprašė sujungti su Marlena. Kaip ir tikėjausi, Marlena įtūžo, bet neturėjo kito pasirinkimo, tik užsakyti motelį.

— Bent jau pokylyje nedalyvaus jokios tikros žvaigždės, — baigė ji ir padėjo ragelį.

Pirmą kartą per ištisas savaites mane pagavo puiki nuotaika: mintis apie Marlenos pokylio organizavimą Kvinse buvo geriausia kompanijos dovana, kokią galėjau gauti. Nors kartą aš nebuvau apkaltinta dėl to, ko nepadariau. Bet atsižvelgdama į Marlenos antgamtinį gebėjimą organizuoti pokylius, negalėjau atsistebėti — kas? Ar galėjo tai būti Hanratis? Neatrodė prasminga. Dabar jis turės trenktis visą kelią į baisų susibūrimą Kvinse mūsų šnipinėti. O, kad čia būtų Ebė ir mes galėtume papietauti drauge, kaip buvome pratusios. Užsisakytume picų, atsidarytume butelį Merlot ir greitai pradėtume juoktis iš visos tos nesąmonės.

Baigiau daryti, ką dariusi, ir palikau žinutę Vivianai, kad išeinu, ir jei reikės, galės rasti mane mobiliuoju telefonu. Tada paskambinau Alegrai ir pasakiau jai tą patį. Jei būčiau pagalvojusi apie tai anksčiau, būčiau galėjusi paskambinti Eliotui ir pažiūrėti, gal jis netoliese. Būtų tiesiog miela aplankyti mano kojytę, išgerti gėrimą, kai telefonas išjungtas.

Kai kitą rytą atvykau septintą valandą, Alegros balso paštas jau turėjo penkias žinutes nuo Delilos iš Reklamos. Paskambinau jai.

— Karen, kaip su peržiūra? Man skambino daugiau kaip dvidešimt didžėjų iš radijo stočių, kurios surengė tas varžybas. Buvo susitarimas, kad šį rytą laimėtojai bus apklausti per radiją gyvai apie filmą. Niekas negali jų rasti. Tarsi visi būtų prasmegę juodoje skylėje.

Pasakiau jai, kad pamėginsiu išsiaiškinti, kas ir kaip. Buvo per anksti Vakarų pakrantėje skambinti Vivianai, tad dirbau su hitais, ir kai Alegra paskambino 7.45, perdaviau jai Delilos žinutę.

— Karen, tikiuosi, nieko jai nepasakei.

— Neturėjau ką pasakyti.

— Iš tavęs ir nereikalaujama. Paskambink Delilai ir pranešk, kad aš pasikalbėsiu su ja vėliau.

Paskambinusi pradėjau spausdinti Alegros elektroninius laiškus. Kalėdos trečiadienį, liko tik penkios dienos, tad didelio bruzdesio nebuvo. Alegra gavo tik porą elektroninių laiškų, o telefonas neskambėjo nė karto.

Devintą paskambino Viviana ir paprašė sujungti su Alegra. Sujungiau jas ir paspaudžiau garso nutildymo mygtuką, kad galėčiau pasiklausyti.

— Gerai, mes autobuse, aš išdalijau pinigus ir telefonai yra saugūs mano viešbučio kambaryje, — pasakė Viviana, kažkodėl šnibždėdama.

— Ar jie supykę?

— Ne. Kaip jie gali pykti, kai pasakiau jiems, kad jų telefonus pavogė žmogus, kuris buvo prikišęs man prie gerklės peilį? Jie turėjo tiek daug gėrimų vakarėlyje po peržiūros. Nemanau, kad kas nors iš jų galėjo paskambinti, net jei mėgino.

— O šį rytą? — paklausė Alegra.

— Kai jie išėjo į peržiūrą vakar vakare, aš pareikalavau, kad viešbutis per visą likusį laiką, kol jie čia bus, atjungtų jų išeinančius skambučius. Paprašiau, kad viešbutis asmeniškai paskambintų į visus penkiasdešimt kambarių, pažadintų ir pasakytų iškart leistis laiptais pusryčių. Prižiūrėjau juos ir išdalijau vokus, kai jie sulipo į autobusą. Kai mes jau važiavome, pasakiau jiems — kur.

— Ir?

— Todo es bumo. Be to fakto, kad turiu praleisti visą dieną Disneilende su šimtu Varno aistruolių, viskas puiku. Penki šimtai dolerių yra daugiau, nei dauguma tų žmonių uždirba per savaitę. Jie sujaudinti.

— Pasirūpinsiu, kad Tonis žinotų, kokia tu sumani visame šiame procese. Neįsivaizduoju, kad kas kitas taip tobulai susitvarkytų.

— Jis jau žino. Ką tik kalbėjau su juo.

Alegra nutilo. Ji nebegalės pavaizduoti, lyg tai būtų jos pačios nuopelnas.

— Alegra? Ar girdi mane? — paklausė Viviana.

— Taip. Tik pasirūpink vėliau atiduoti tuos telefonus. Ne mūsų biudžetui už juos atlyginti. Ar esi tikra, kad jie saugūs?

— Visiškai tikra.

Štai kas vyko tarp Alegros ir Vivianos.

Alegra vėl paskambino ir paprašė sujungti ją su Delila. Atsiliepdama ši atrodė išsigandusi.

— Alegra, kas vyksta? Kur varžybų nugalėtojai?

— Mes nusprendėme leisti jiems pabūti dieną Disneilende. Viviana su jais ir mes davėme jiems daug pinigų pramogoms.

— Bet jie turėjo paskambinti į radijo stotis ir papasakoti jiems apie filmą. Tai įėjo į sandorį, mes tą pažadėjome didžėjams mainais už varžybų surengimą.

— Taigi, Delila, visi jų telefonai per peržiūrą pavogti. Ką galiu tau pasakyti?

— Negaliu tuo patikėti. Šimtas telefonų pavogta?

— Taip, tai nelaimė. Mes tikimės, kad Los Andželo policijos valdyba juos suras ir mums nereikės tvarkyti draudimo reikalų.

— Ar tu įsitikinusi, kad jie pavogti? Kaip galėjo kas nors paimti kiekvieno telefoną?

Nesunku, kai jie viename krepšyje, pamaniau.

— Tai nelaimė, — pakartojo Alegra, leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas. Alegros prezidentystė paėmė viršų ant Delilos direktorystės. Nieko nepridursi.

Kai po pusvalandžio pasirodė Robertas, papasakojau jam, kas vyksta Los Andžele su Varno peržiūra.

— Man tai patinka, — pasakė jis. — Jie pagrobė žiūrovus, kad šie negalėtų niekam iš radijo stočių pasakyti, koks prastas filmas. Kai jie atgaus telefonus, filmas jau bus rodomas visoje šalyje. Jie išgelbėjo filmo savaitgalį. Tai nuostabu.

— Manau, tai baisiai bjauru.

— Taip, bet tai tikrai gudrus planas, puikiai įgyvendintas. Tai geriausia, ką esu matęs nuo tada, kai čia dirbu. Man tai patinka. Man tai patinka. — Girdėjau, kaip jis kartoja „Man tai patinka“ eidamas atgal į savo kubą, kurį pradėjo vadinti „Jaunikliu“.

Supratau, kad planas puikus, įgyvendintas sklandžiai. Niekam nebus skriaudos dėl dienos Disneilende ar papildomų 500 dolerių, juo labiau kad jie tą pat vakarą atgaus savo telefonus. „Los Andželo policijos valdyba“ iki tol juos bus suradusi. Bet dar labiau supratau, kad niekada negalėčiau net susapnuoti tokio sąmokslo. Mano smegenys nedirbo ta linkme, aš to ir nenorėjau. Ir jei toks mąstymas čia vertinamas, man taip niekada nebus priimtina daryti. Tai buvo aišku kaip dieną, nors man likusi diena skendėjo miglose, tarsi vaikščiočiau per miegus. Tai negali būti realu tai negali būti realu tai negali būti realu — sukosi man galvoje visomis variacijomis, bet manęs nenuramino. Perpiet praėjau koridoriuje pro Delilą ir pajutau gėdą pamačiusi, kokį veidą ji nutaisė. Ji visada būdavo man maloni — skirtingai nuo kitų Glorious. Nors aš neturėjau nieko bendra su Varno 11 varžybomis, ji manimi nepatikėtų, tad aš net nesistengiau nieko aiškinti ar atsiprašinėti.

Tą naktį sapnavau, kad Erikas, varnas, persekioja mane. Jis vis man sakė, kad turiu kažkur nueiti, bet kai paklausdavau, kur turėčiau nueiti, jo akcentas buvo toks, kad nesupratau, ką jis sako. Pabudusi jaučiausi baisiai. Plėšė galvą, skaudėjo gerklę. Turėjau sukaupti visas jėgas, kad atsikelčiau iš lovos ir prieičiau prie vaistinėlės. Po kelių minučių termometras patvirtino: aš karščiavau.

Didysis išsivadavimas

Tai buvo pirmas savaitgalis per ištisus mėnesius, kai man nereikėjo dirbti pokylyje, premjeroje ar kitame Glorious renginyje ir galėjau sirgti. Praleidau abi dienas snausdama ir niūrinėdama. Tai buvo kaip tik tai, ko man reikėjo — dingsties nedaryti nieko intensyvesnio, tik nuspausti pelės mygtuką ties „nuošalumas“. Sekmadienio vakarą žiūrėjau Čarlio Brauno Kalėdas, ir kai Linas apvyniojo antklode mažutę Čarlio Brauno eglutę, aš staiga pravirkau. Tai buvo pats švelniausias momentas, kurį patyriau per pastaruosius mėnesius.