Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Kokius miestus jūs aplankysite?

— Kada jūs grįšite?

— Ar būsite čia per Oskarus?

— O kas, jei Viviana nereaguos į mūsų reikmes? — Tai buvo Marlena, aiškiai susierzinusi nuo minties, kad turės atsiliepti Vivianai.

Alegra į klausimus neatsakė, tik mįslingai pažvelgė ir nusišypsojo Monos Lizos šypsena. Ar tai užuomina, kad ji bus Prancūzijoje? Italijoje? Viskas buvo taip paslaptinga. Likusią popietę ji tvarkė savo kabinetą, perdavė man didžiulę šūsnį atmintinių ir korespondencijos, kurią norėjo sunaikinti. Kai sumečiau visų metų Marlenos skundus į popieriaus pjaustymo mašiną ir žiūrėjau, kaip ji pavertė piktus jos murmėjimus mažutėmis šiukšlių juostelėmis, prisiminiau, kaip nuliūdau pirmą kartą, kai ji įtraukė mane į vieną iš savo oficialių laiškų; dabar šiek tiek įsižeidžiau, kai paliko mane ramybėje. Buvo dar telefonų knygos, pradedant pirmosiomis Metalo pjūklo valandomis, tais šimtais skambučių; mudvi su Dagne pateikdavome Alegrai naują knygą kas valandą, ir ji visas išsaugojo. Mažos raidės, kurios patraukė mano akį, kol dar nesunaikintos, prikėlė visus praėjusius metus: Frančeskos Deivis mamos skambučiai; gąsdinantis susirašinėjimas su Ivan-Melisos vadybininku dėl jos brūkšnelio svarbos; Hario Spendlerio motinos skundimasis manimi; Džuljeta Barlet, lydima savo publicisto, agento ir asistento — tam tikras Gimė Žvaigždė, vykęs kelias savaites telefonų žinutėmis; žinutės nuo Marlenos; Klarko skambinimas iš JFK, reikalaujant leidimo išlaidoms dėl naujos Džimio Čino aprangos Barneys; žurnalistai, įžymybių gyvenimo skyrelių redaktoriai, naujo TV žurnalo prodiuseriai; žlugdanti naujiena apie ankstyvą Oliverio išvykimą; daugybė Anos Marijos prašymų, vis dar be atsako, grįžti į Karakasą Kalėdoms. Kiekviename pirmame puslapyje buvo Džordžo Hanračio šmėkla, vietoje, skirtoje jo šmėstelėjimui. Niekas niekada ten nebuvo įrašyta, bet neabejojau, kad Hanratis gerai žinomas daugeliui Glorious kolegų. Būti susitikus ir pasikalbėjus su Hanračiu — gėdinga paslaptis, kurią turėjo daugelis iš mūsų. Ketinau priimti dar vieną sprendimą — kitais metais nesijaudinsiu dėl Hanračio ar jo knygos. Kalno popierių sukarpymas į juosteles buvo geras, apvalantis vaizdas, kaip atgaivinantis nakties miegas po sunkios fizinio darbo dienos. Atrodė, kad planetos išsirikiavo man palankiai. Alegros kurį laiką nebus, rytą aš susitiksiu su Matu ir truputį daugiau nei po savaitės — Naujieji metai.

Paskutinis dalykas, kurį man liepė padaryti Alegra prieš išvažiuodama, buvo instaliuoti jos žinučių dėžutę ant Vivianos stalo. Ir paskui subruzdusi išėjo. Mano žingsniai aidėjo visiškai tuščiame jos kabinete. Tie popieriai aiškiai absorbavo daug garsų, dabar akustika buvo tokia gera, kad Alegros balsas būtų kaip griaustinis. Kambarys buvo tuščias, išskyrus kelis baldus ir stalą, ant kurio gulėjo mobilusis telefonas — jos nepasiekiamos padėties simbolis. Alegra buvo visiškai ir oficialiai ištraukusi šakutę. Palūkėjau dar šiek tiek, jei kartais ji grįžtų pasiimti kokio pamiršto daikto, bet ji negrįžo.

Vivianos irgi nebebuvo, tad aš išėjau namo truputį patyrinėti varžovų tinklalapių. Norėjau turėti geros informacijos ir pasiūlymų rytojaus susitikimui su Matu. Kai leidausi žemyn liftu, pajutau nepažįstamą, bet malonų jausmą. Jis neblėso ir metro važiuojant namo, ir sustiprėjo, kai dirbau prie interneto, sugretindama faktus, kaip kitos kompanijos panaudoja internetą savo filmams realizuoti. Spausdindama savo atradimus supratau, kad tai paprasčiausias tikslo jausmas — tai, kas buvo dingę iš mano gyvenimo ilgą laiką.

Kitą rytą daviau laikinam darbuotojui instrukcijas, kaip tvarkytis su telefonų skambučiais, ir savo mobilųjį telefoną prieš išeidama į Mato kabinetą. Mano galvoje sukosi mintys ir mano vyniojamojo popieriaus aplankas buvo pilnas informacijos — jei tik galėčiau parodyti teisingą požiūrį, nuovoką, kad Matas norėtų su manimi dirbti. Ūmai prieš akis šmėstelėjo Džuljeta Barlet su savo statybininko batais ir masyviais papuošalais. Pasijutau, lyg būčiau su nepaprastai trokštamo vaidmens kostiumu.

Susitikimas praėjo gerai. Matas išsakė pasitenkinimą mano padarytais tyrimais ir net viltį gauti papildomos paramos iš Filo ir Tonio. Be abejonės, kitos studijos jau buvo investavusios į savo internetinę vadybą; vaiko žingsneliai nepadės Glorious greitai pasivyti kitų, kad varžytųsi su jais. Matui reikėjo iš manęs ne tik trumpos būsimų filmų apžvalgos. Turėjau pradėti tam tikrą įžymybių gyvenimo skyrelį, kuris kas savaitę atnaujinamas. Tai nebuvo labai gardus kąsnelis, nes straipsniai bus Glorious patvirtinti ir tikriausiai medžiaga jau aprašyta laikraščiuose bei žurnaluose, bet mes atnaujinsime ją nuotraukomis ir „pirmaisias žvilgsniais“ į žvaigždes jų kostiumais. Matas pasakė, kad projektas mano, ir aš buvau sujaudinta jo pasitikėjimo. Susitikimas baigėsi, ir jis paprašė manęs ateiti pas jį tuo pat laiku kitą savaitę. Tai buvo šviesiausias mano įspūdis per tuos metus, ir vyliausi, kad aš kopiu ant man taip reikalingo karjeros laiptelio.

Likusią dienos dalį mudu su Robertu įsikūrėme Alegros kabinete, turėjome sudaryti didžiulius metų pabaigos Top Dešimtuko sąrašus. Stengėmės kuo greičiau apsisukti; buvo Kalėdų išvakarės (Kūčios). Robertas buvo atsakingas už šiuos metus. Jis parodė man sistemą, kaip atlikti kasmetinius ritualus greitai ir tiksliai, kaip tik įmanoma. Beveik visa žiniasklaida paskelbė geriausių dešimties filmų sąrašą. Mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, kiek leidinių įtraukė į geriausių dešimtuką E l Lechero ir kiek paskyrė jam pirmą vietą.

Ši kruopšti procedūra prasidėjo iškart po Padėkos dienos, kai ėmė pasirodyti geriausi dešimtukai. Aš išsaugojau kiekvieną, kai tik jis pasirodydavo hituose, ir Marlena prašydavo, kad kiekvienas pokylio reporteris atsiųstų jai žinias apie jų pasirinktus filmus. Dagnė buvo atsakinga už televizijos ir radijo sąrašus iš transliacijų stebėjimo kompanijos. Klarkas naršė interneto tinklalapiuose ir iškapstė kelis sąrašus filmų ispanų kalba, kurie iškėlė El Lechero, rado ir apsišaukėlių kritikų, kurie pateikė tuos sąrašus savo puslapiuose. Tai buvo sąžiningas žaidimas.

Be Alegros fizinio dalyvavimo vieta įgavo kitokią atmosferą — ne bruzdesio ir nerimo, o perspektyvos ir darbštumo. Sėdėjau ant sofos tarp popierių krūvų, o Robertas prie stalo įvedinėjo informaciją į kompiuterį, jis rašė, o aš skaičiau garsiai.

— Orlando Sentinel, vienas sąrašas, penkta vieta.

— Jau. Toliau.

— San Jose Mercury News, du kritikai, vienas neturi sąrašo, kitas skyrė antrą vietą, bet pagal abėcėlę.

— Jau.

— KKYX-AM San Antonio, Franny on Film skyrė jam pirmą vietą.

— Luktelėk, gerai, jau.

Pastebėjau, kad Robertas nepaprastai ramus. Mes jau buvome Alegros kabinete ištisas valandas ir jis nepasakė nė vienos ciniškos pastabos, net nekomentavo Alegros dingimo. Jis atrodė išsiblaškęs, kelis kartus turėjau pašaukti jį vardu, kad atkreipčiau jo dėmesį.

— Robertai, ar tau viskas gerai?

— Taip, aš tik noriu greičiau baigti ir išeiti, tai ir viskas. — Nebuvau įtikinta, bet nenorėjau kamantinėti. Dienai baigiantis mes žinojome, kad 659 kritikai įtraukė El Lechero į savo dešimtukus, iš jų 148 pavadino jį geriausiu metų filmu. Buvo jau šešios, Robertas vėlavo pas savo dėdę, kur turėjo valgyti Kūčių vakarienę. Jis nenorėjo palikti manęs vienos, bet man liko tik nusiųsti elektroniniu paštu sąrašus Vivianai, Marlenai, Matui, Filui ir Toniui, tad paraginau jį eiti. Po dešimties minučių, kai vilkausi paltą, suskambo telefonas.