Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Karen. — Dagnė prabilo lėtai ir pasitelkė rankų gestus, kad būtų aišku, kokia kvaile ji mane laiko. — Alegra. Pirko. Kavą. Traibeke. Šį. Rytą.

— Matyt, tai buvo ji, — pasakė Robertas. — Bet nemanau, kad ji ateitų, Europa ar ne Europa.

Gūžtelėjau pečiais, ir Robertas su Klarku išėjo iš Alegros kabineto. Paprašiau Dagnės pabūti, nes norėjau pasakyti jai, kaip mes dabar tvarkysimės kabinete ir kaip turėsime karkartėmis padėti Vivianai.

— Taip, gryna nesąmonė, — pasakė ji, iškart pagaudama esmę. — Jei Alegra išvykusi, kodėl mes turėtume elgtis taip, lyg ji būtų čia?

— Kada Alegrą galėjai suprasti? Mes dukart per dieną peržiūrėsime telefonų sąrašus ir elektroninius laiškus ir nuspręsime, kuriuos perduoti Vivianai.

— Aš to neištversiu, — pasakė Dagnė. Jos santykiai su Viviana buvo labai komplikuoti, juo labiau kad jos daug kuo buvo panašios. Abi reikalaudavo savo, abi būtų padariusios bet ką, kad atsikratytų to, kas atrodė neverta jų dėmesio, abi pasiutusiai užsispyrusios. Kadangi Dagnė pavaldi Vivianai, ji nori nenori turės tramdytis. Stengiausi ją nuraminti.

— Nebus taip, kad Viviana visą laiką ko nors iš mūsų reikalautų. Tu žinai, kad ji mėgsta viską daryti pati. Net visas tas reikalas su Varno II peržiūra truko tik valandą. — Staiga supratau, kad Dagnė net nežino, kas nutiko su išrūšiuotais vokais, ženklais ir grynaisiais, kuriuos buvome surinkę Vivianai.

Nuodugniai papasakojau apie mobiliuosius telefonus, Mikimauzo aplankymą ir Delilą, kuri buvo priversta netesėti pažado radijo stotims, ir Dagnė palingavo galvą.

— Oi, tai smagiausias, įspūdingiausias triukas, kokį tik esu girdėjusi. — Ji išsitraukė savo žalią bloknotėlį, liepė man pakartoti pagrindinius siužeto punktus ir užsirašė. — Noriu atsiminti.

— Beje, Dagne, neturėjau progos tavęs paklausti — kas nutiko tau tą vakarą per jaunųjų demokratų pobūvį? Šnekėjomės su tais Stano Koburno vyrukais, ir tu staiga dingai, — pasakiau reikšmingai į ją žiūrėdama.

Dagnė pasijuto nesmagiai, ir jos balsas virto šnabždesiu.

— Ak, Karen, maniau, kad niekas nepastebės. Aš išvažiavau namo su Sistemų Alejandru. Tu niekam neprasitarei, ar ne?

— Žinoma ne. Kaip sekėsi?

— Neįtikėtinai. Nepaprastai. Nuostabiai, — sukuždėjo ji. — Nereikia nė sakyti, koks jis žavus.

— Atrodo mielas būdas pradėti atostogas.

Kai vėliau darbe pasirodė Viviana, Dagnė vos ne klupsčiom prieš ją suskato jau pavėluotai linkėti linksmų Kalėdų. Viviana atrodė tikrai pamaloninta ir pasakė:

— Dabar, kai Alegra išvykusi, džiaugiuosi, kad darbuositės arčiau manęs.

— Ak, jūsų čia nebuvo anksčiau, — pasakė Dagnė. — Ji neišvykusi. Mačiau ją kavos krautuvėlėje šį rytą.

Viviana net išsižiojo.

— Ar gali būti? Ką ji sakė?

— Kaip mane gyvą matot. Ji nieko nesakė. Tik pažiūrėjo į mane, tarsi niekada gyvenime nebūtų mačiusi.

Viviana greitai atgavo savitvardą ir pasakė:

— Turbūt apsipažinai.

Dagnė nieko neatsakė, nenorėjo prieštarauti savo naujajam stabui.

— Klausykite abidvi. — Viviana prismeigė mus plieniniu žvilgsniu, pajutau, kaip mano žarnos susitraukė. — Norėčiau tučtuojau šį tą sužinoti. Ar, jūsų žiniomis, Alegra dabar, kada nors kalbėjosi su Opra Vinfri? — Viviana atrodė kaip vienas Amerikos veiklos komiteto namų narių, matytų senose naujienų juostose.

Mudvi su Dagne žiūrėjome sau į rankas ir nieko neatsakėme. Viviana nebūtų drįsusi mūsų klausti, jei Alegra būtų netoliese, bet jei mes meluotume, Viviana iškart suprastų ir kitą mėnesį už tai atsiimtume.

— Žinojau tai, — pasakė ji triumfuodama ir nužingsniavo į savo kubą. Viviana sėkmingai išsiaiškino, kad jos viršininkė — pseudoopros patikėtinė.

Popietė buvo tokia rami, kad net nesirūpinau, kai Dagnė išėjo trečią valandą cigaretės pertraukėlei. Gavau šiek tiek laiko sau ir galėjau atsidėti skyreliui. Naršydama kelis dabartinius hitus ir ieškodama medžiagos, parašiau naujienų reportažą apie viską, kas (pusiau) nauja ir (gal) jaudinama Glorious. Čia buvo šis tas iš įžymybių gyvenimo, daugumai filmų entuziastų ne naujiena, bet kelios nuotraukos dar nenuvalkiotos.

Pataisiusi juodraštį ir perskaičiusi jį kelis kartus, likau patenkinta ir nusprendžiau, kad galima paleisti. Įpusėjus paskutinį skaitymą, Dagnė paklausė:

— Karen, ką tu darai?

Grįžtelėjau ir pamačiau, kad ji skaito man per petį.

— Manai, dar kas nors nežino, kad Džuljeta Barlet vaidins hiphopo Džeinę Eir?

— Visi žino, bet čia bus pirma Džuljetos nuotrauka Džeinės kostiumu.

— Kur?

— Tinklalapyje.

— Ką tu turi bendra su tinklalapiu?

Atėjo metas paaiškinti.

— Kelis mėnesius padėjau Mato Vincento grupei, bet dabar jie nori, kad padaryčiau daugiau. Kol Alegros nėra, galėsiu jiems pasitarnauti.

— Kodėl man nesakei? — paklausė ji.

— Nežinau.

— Tikriausiai tau nerūpi, kad žiūrėdavau juostas Įsigijimų žmonėms. Jie tikrai pasitiki mano vertinimu.

— Sėkmės tau, — pasakiau.

— Ir tau sėkmės, — pasakė ji, ir visa įtampa virš mūsų mažo stalo išgaravo. Svarsčiau, gal kai nėra Alegros, galėtų suklestėti tarp mūsų gera valia.

Išėjau apsimestinio rūkymo pertraukėlei, bet vietoj to nuėjau į Belindos kioskelį įteikti jai šventinės dovanos. Nors Glorious turėjo ilgą dovanų gavėjų sąrašą, Belinda į jį nepateko. Mūsų skyriaus sąrašą sudarinėdavo Marlena. Aš prašiau įtraukti Belindą, aiškindama, kiek daug ji mums padariusi iš pašaukimo ir pareigos.

— Argi mes nemokame už laikraščius ir žurnalus, kuriuos mums duoda Belinda? — atšovė tada Marlena.

— Taip, bet ji gauna jų mums anksčiau ir praneša apie nemalonias žinias, — pasakiau. — Prisimenate, kaip ji padėjo mums, kai New York Observer išspausdino tą šmeižtą apie Metalo pjūklų?

— Tikrai. Ir mes nupirkome iš jos penkiasdešimt egzempliorių. Manau, atsidėkojome pakankamai, — atkirto Marlena.

Mano įtikinėjimai buvo beviltiški, bet nieko, ypač kai sužinojau, kokia Glorious dovana buvo šiais metais. Belinda, kuri skaitė klasiką studijuodama Kembridže, nebūtų sužavėta oda įrištu specialiu Glorious Žolės lapų leidiniu, papildytu nuotraukomis iš El Lechero. Spėjau, kad pora butelių Cabernet suteiks jai kur kas daugiau šventinės nuotaikos — kupra, kuri apsimokėjo, kai juos įteikiau jai. Ji labai man padėkojo ir pasakė:

— Keistas paukštelis ta jūsų viršininkė. Ji buvo čia prieš porą valandų ir nusipirko kelis naujus žurnalus. Ji čia ateidinėja taip seniai, tiek metų, kiek aš čia dirbu, maždaug septynerius. O šįkart atrodė, kad niekada manęs nėra mačiusi.

— Ką ji pirko? — paklausiau vildamasi, kad išsirinko kelionę mėnesiui ar dviem.

— Bon Appetit,Washingtonian ir Architectura l digest.

— Pastaruoju metu ji elgiasi gan keistai, — pasakiau ir greitai palinkėjau Belindai laimingų Naujųjų metų. Turėjau parbėgti į įstaigą ir pasakyti tai Klarkui bei Robertui.

— Ji rodosi viešai. Nors jos čia ir nėra, bet ji niekur neišvykusi. — Mes sėdėjome Klarko kabinete, nes Roberto kabinete nebūtume tilpę.

— Dukart per dieną, — pasakė Klarkas. — Kažkodėl jaučiu, kad reikia ją pasekti. — Jis trumpam išėjo ir grįžo su atplėštu baltu kartonu ir pora ištrinamų rašiklių. — El Lechero susirinkime praėjusią savaitę Tonis pasakė, kad nebepakenčia daugiau klausytis tos „fansi šmansi poezijos mėšlo“, ir perplėšė šį kartoną pusiau. — Raudonai Klarkas parašė: