Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Paskui jis nustojo, mes paėjome kelis kvartalus, tada, netaręs nė žodžio, jis pašaukė taksi ir atidarė man dureles.

— Nesijaudink, Karen. Visos tavo paslaptys saugios. — Jis pabučiavo man į skruostą ir sušnibždėjo į ausį: — Dėkui. — Paskui užtrenkė dureles ir nuėjo į priešingą pusę. Pasakiau vairuotojui savo adresą ir važiavau namo lyg nugrimzdusi į komos būseną, kai galėjau jausti, bet neįstengiau galvoti. Miegojau geriau nei ištisus mėnesius.

Savaitė prabėgo neįtikėtinai greitai. Nepaisant kelių Dagnės ir Vivianos, gąsdinamai susidraugavusių per savaitgalio sandėrį, nemalonių žvilgsnių ir atradimo, kad mano Akademijos narių skambučių sąrašas dukart ilgesnis nei kitų, mano darbas man patiko. Klarko baltasis kartonas sušvito įvairiom spalvom ir rašysenom, kažkas rado kitą pusę kartono ir pakabino prie pirmosios. Greitai ši irgi buvo užpildyta. Alegra buvo virtusi Zelig veikėja, išdygstančia visur ir klaidžiojančia, bet niekad nieko nepažįstančia. Porą kartų pati ją mačiau šią savaitę — kartą kulinarijoje, kai pirkau cigaretes, kitą dieną Franklino gatvės metro platformoje. Abu kartus ji neišsidavė mane atpažinusi.

Antradienį paskambino Matas ir paprašė manęs ateiti į jo kabinetą susitikti su Čerile ir Keniu — dviem vadybos viceprezidentais. Jis pasakė man, kad dalykai dar neskelbtini, bet padaryta pažanga. Ketinau pasakyti Dagnei, kad einu parūkyti, bet nusprendžiau pasakyti, kad einu pasivaikščioti.

— Pasivaikščioti? — pasakė ji aiškiai pasibjaurėjusi.

— Pasivaikščioti.

— Ar metei rūkyti?

— Taip, prisilipdžiau pleistrą, — pasakiau žinodama, kad ji negali matyti, ar turiu jį ant rankos, ar ne.

— Gal tau liko cigarečių? Noriu pasakyti, dabar, kai metei rūkyti?

— Žinoma, Dagne, turiu visą pakelį. — Išsitraukiau iš rankinės ir numečiau jai ant stalo.

Mato kabinete Čerilė ir Kenis sėdėjo prie ilgo stalo. Mato nebuvo. Pažinojau juodu, bet tik vos vos. Išskyrus Matą, kuris dažnai bendraudavo su Alegra, Vadybos skyrius vengė Viešųjų ryšių.

Čerilė Porter buvo plona moteriškaitė, keliais coliais žemesnė nei penkių pėdų, miniatiūrinėmis rankomis ir kojomis, lyg ne suaugusio žmogaus. Nervinga kaip kolibris, ji mosavo rankomis, kai norėjo padaryti įspūdį. Ją kamavo tikas, todėl dažnai mirksėdavo. Dar turėjo įprotį persibraukti ranka plaukus, kurių pusė dabar stovėjo stati.

Kenis Delanas buvo labiau atsipalaidavęs, aukštas, skusta galva vyrukas smaila nosimi ir vešliais antakiais, atrodė kaip kresnas ponas Klinas. Jis buvo užkietėjęs plekšnotojas, kai įėjau į kambarį, jo kairė koja ant grindų ir jo plunksnakotis ant padėklo beldė skirtingu ritmu.

Įėjau į kambarį ir pasisveikinau paduodama ranką.

— Karen Džeikobs, malonu jus matyti. — Kažin, ar ligi tol jie žinojo mano pavardę, ar ne.

— Labai puiku, — pasakė Čerilė. Kai kračiau jos ranką, bijojau, kad galiu ją užgauti. Jos su Džeraldina aiškiai niekada nekratė rankų viena kitai.

— Džiaugiamės, kad prisidėsi prie mūsų, — pasakė Kenis ir mostelėjo sėstis. Atsisėdau priešais juos.

— Matas bus čia po kelių minučių, — pasakė Čerilė. — Filas jam paskambino ir rėkė apie televizijos vietas dėl El Lechero.

— Tu juk atlaikai riksmus, ar ne? — paklausė Kenis. — Noriu pasakyti, ateini iš Viešųjų ryšių.

— Taip, man jie nepatinka, bet ištveriu, jei tai turite galvoje.

— Keni, negąsdink jos, — pasakė Čerilė mirksėdama. — Nepavadinčiau to rėkimu. O jei ir taip, tai rėkimas aukštesnio kalibro, nei esi pripratusi. Tai čionykštis intelektinis rėkimo tipas — veikiau audringa diskusija.

— Šiame skyriuje... — Kenis stabtelėjo, — dalykai yra konceptualesni. Mes nesėdime ir nekalbame, kas kuo vilki, kas nepakviestas, ar aš manau, kad tavo asistentė kalė. Čia aplinka darbingesnė.

— Taip, aplinka darbingesnė, — pakartojo įėjęs Matas. — Ir darbingesnėje aplinkoje mes siūlome darbuotojams sutartis, kad visi žinotų, kuriam laikui įdarbinti. O čia — parodė man aplanką, — tavo sutartis, Karen. Sveika atvykusi į Vadybos skyrių.

— Mums taip tavęs reikia, — sumirksėjo Čerilė.

— Tarsi mes būtume išvadavę tave iš raganų sąlėkio ir dabar turi dirbti mums, kad atsiteistum už malonę, — pasakė Kenis, ir juodu su Matu nusijuokė. Čerilė aukščiau susikėlė plaukus.

— Ar viskas sutvarkyta? Ar Alegra žino? — paklausiau.

— Alegra žino, — pasakė Matas.

— Jūs kalbėjotės su ja?

— Ne, bet stovėjau eilėje už jos vaistinėje ir pasakiau: „Karen Džeikobs prisijungia prie mūsų skyriaus“. Ji neatsisuko, bet negalėjo manęs negirdėti. Džeraldina įtaisė tau kabinetą ir tu pradedi dirbti su mumis pirmadienį.

Vėl gatvėje aš atlikau mažutį zonos pabaigos stiliaus šokį, vildamasi, kad netoliese yra Alegra ir jį mato.

Ištrūkimas

Dirbti Viešuosiuose ryšiuose buvo sunku, bet palikti juos reikėjo slaptosios tarnybos agento slapumo ir kantrybės. Tarsi mano troškimas veikti kitką būtų įsirangęs po kiekvieno oda ir sukeltų kolektyvinį niežulį, kurio gali atsikratyti tik mane pakasęs.

— Ar tu kada nors galvoji apie ką nors, be savęs? — paklausė Viviana, kai išgirdo naujienas. — Ar tau kada atėjo į galvą, kad kas nors kitas turės padaryti darbą, kurį tu palieki?

Gūžtelėjusi pečiais, aš toliau krausčiau savo stalą, o Dagnė stebėjo. Atsinešiau iš kopijavimo kambario didelę kartoninę dėžę, bet greitai supratau, kad man jos nereikia. Nors praleidau čia beveik metus, manęs čia buvo labai nedaug. CNN mano kubas buvo gyvas su nuotraukomis, piešinukais, juokingomis antraštėmis ir Geibo piešiniais. O čia be New Yorker karikatūros, kur maža mergaitė sėdi prieš televizorių ir klausia mamos: „Kodėl ji nori grįžti į Kanzasą, kur viskas juoda ir balta?“ ir mudviejų su Ebe nuotraukos, darytos Gerosios vilties iškyšulyje prieš kelerius metus, aš neturėjau jokių asmeninių daiktų. Po penkių minučių atrodė, lyg aš niekada nebūčiau sėdėjusi prie to baisaus apkrauto L formos stalo.

— Ar supranti, kad dabar mudvi su Viviana turėsime perdaryti visus Excd, kuriuos sukūrėme praėjusį savaitgalį? — paklausė Dagnė.

— Kodėl jums tiesiog neperdavus mano puslapių kitiems žmonėms?

— Tai ne taip paprasta. — Žinoma, ne. Bet kuris Vivianos projektas buvo iškart siunčiamas į Stokholmą svarstyti Nobelio komiteto.

— Karen, man reikia tavęs 86 pobūviui šį savaitgalį, — suriko Marlena per visą įstaigą, nesivargindama ateiti ar bent paskambinti. 86 buvo filmas apie garsią aštuoniasdešimtųjų diskoteką, kur įžymybės stumdėsi, prunkštė ir spaudė viena kitą, kol prasidėjo devintasis dešimtmetis.

— Negaliu to padaryti, Marlena, aš nebedirbu šiame skyriuje.

— Iki pirmadienio nedirbi ir Vadyboje, tad iki tol esi šio skyriaus dalis.

— Nemanau, kad tai išdegs.

Marlena paskambino Matui, kalbėjo garsiai, tad man buvo girdėti. Maloniausiu, įsiteikiamu tonu ji pasakė jam, kad jai trūksta padėjėjų šio savaitgalio pobūviui ir todėl labai reikalinga aš.

— Tai mums tikrai padėtų. Dėkui, Matai, — buvo viskas, ką išgirdau. Ji vėl sušuko man per sieną. — Matas sako, kad tu pati turi nuspręsti.

Tuo pat metu mano elektroninis paštas, vis dar prijungtas, pyptelėjo: „Siųsk ją tolyn“. Tai buvo Matas.

— Atleiskite, Marlena, aš negaliu dirbti su 86 šį savaitgalį.

— Aktorių bus tikrai daug ir mums reikia tavęs. Visą mano laiką ir energiją atims Henris Hauzeris, pagrindinio vaidmens atlikėjas, nes jis reikalauja, kad jo interviu būtų atidžiai stebimas. Aš neleisiu tau man visko sugriauti ! — sušuko ji.