Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Čerilė sumirksėjo.

— Mes įsiklausėme į visus jūsų pasiūlymus iš anos grupės, kurią jums rodėme. Gal galėtumėte pasakyti, kas blogai dabar?

— Blogai. Tas. Kad. Jie. Mėšlas. — Dabar Filas jau šaukė. — Jie tiesiog mėšlas. — Jis griebė saują suši, metė į kalną vasabi, sulaistė sojų padažu ir susigrūdo į burną. Pilna burna suši kalbėjo toliau. — Kodėl aš negaliu gauti plakato, kuris nebūtų mėšlas? Ar aš prašau iš jūsų, žmonės, per daug, norėdamas turėti plakatą, kuris nebūtų mėšlas kaip kiti? — Ant Kenio akinių pakibo keli ryžių grūdeliai.

Filo pakeltas balsas privertė atlėkti Tonį. Jis buvo visas suplukęs, su viršutine baseino aprangos dalimi ir bėgiojimo kelnėmis. Plaukų kuokštai styrojo ant jo pečių kaip kareivos antpečiai. Tonio prakaito kvapas sumišo su suši kvapu ir galėjo būti pagrindinis kokio cheminio ginklo elementas.

— Kas yra, Filai? — Jis paėmė tuno gabaliuką iš ryžių lovelio ir įsimetė į burną. — Tas sojų padažas, žmogau, — tiek sodos, kad galėtų užmušti žmogų. — Jis pasisuko ir nužvelgė mus tris, paskui atbrailą, laikančią plakatus. — O, Polisvilio ieškojimai. — Jis pakratė galvą. — Tikras mėšlas.

Tai, kad Tonis patvirtino Filo pradinę diagnozę, turėjo didesnį poveikį, nei kad jis būtų bakstelėjęs broliui į pilvą. Filas atsistojo, jo įspūdinga masė užpildė visą kambarį.

— Manai, aš nežinau, kad tai mėšlas? — Jis tvojo kumščiu į stalą, pakilo sojos padažo cunamis, išsirangė per dubens kraštą ir tėškėsi man į sterblę. Žiūrėjau nustėrusi, nežinodama, ką daryti. — Nuo kada man reikia, kad tu pasakytum, kas yra mėšlas? — staugė jis pro sukąstus dantis.

— Visada! — sušuko jam atgal Tonis. — Nuo pat pirmos dienos. — Jis prikišo bevardį pirštą Filui prie pat veido, kad vos nebakstelėjo į nosį.

Filas išėjo iš už stalo, paėmė šešis plakatus ir perlaužė juos pusiau į savo kelį. Vieną laikė prie Tonio gerklės.

— Lauk iš mano kabineto! — suriko grasindamas Toniui perlaužtu putoplastu.

Tonis griebė kitą plakato dalį ir plojo juo Filui. Greitai jie abu fechtavosi sulaužytais plakatų gabalais. Putoplasto šerdis išsiskaidė į milijonus smulkių mažų rutuliukų, kurie pasipylė ant Kenio, Čerilės ir manęs. Kenis mums mostelėjo, ir mes nėrėme iš kabineto, išvengdami Tonio ir Filo dūrių ar smūgių.

Aš patapšnojau sau per plaukus ir pažvelgiau į savo ranką; ji buvo aplipusi putoplasto gabaliukais. Mano sterblėje buvo didelė gluminanti dėmė nuo sojos padažo, mano kelnės buvo skylėtos nuo susidūrimo su Džeraldinos žvėrimi šį rytą. Čerilė ir Kenis žvelgė į mane, turbūt norėjo pamatyti, ar aš verksiu. Aš tik stovėjau be žado.

— Sveika atvykusi į Vadybą, Karen, — pasakė Kenis. — Kodėl tau dabar neparėjus namo. Jau beveik šešios, tad vienai dienai tau pakaks.

— Karen, kas tau nutiko? — Atsigręžiau ir pamačiau ant suoliuko laukiančią Delilą.

— Pasipainiojau Filo sojų padažui, o dar likučiai nuo Polisvilio plakatų ir Harvio dantų pėdsakai, — pasakiau ir pradėjau juoktis. Delila tiriamai į mane pasižiūrėjo, paskui irgi susijuokė.

— Aš einu susitikti su Filu dėl 86, — pasakė ji. — Mes ketiname padaryti privalomus priedus su garso takeliu ir Tauerio įrašais.

— Puiku, — pasakė Kenis.

— Gera savaitė, — pasakė išdidžiai Delila. — Aš gavau reklamą Polisviliui iš kompanijos, kuri daro Spyną, tą automobilio vagystės prietaisą, susijusį su vairo valdymu. Parodžiau jiems scenarijų, ir jie entuziastingai sutiko su mumis bendradarbiauti. Tai smarkiai atsilieps istorijai.

— Taip. Gerai, iki pasimatymo, Delila, — pasakė Kenis ir pamojo, kad mums laikas eiti.

Kai kartu leidomės liftu, Čerilė stengėsi pagauti Kenio žvilgsnį, bet šis atkakliai žvelgė į priekį.

— Turbūt Delila turi ankstesnę scenarijaus versiją, — pagaliau tarė ji nervingai, bet Kenis tik atsakė „taip“. Aš atsisveikinau prie kampo ir nuėjau į metro.

— Bloga diena, Karen? — paklausė mano namų durininkas, įleisdamas mane vidun.

— Išties ne. — Tikrai nebuvo bloga, pamaniau. Nepaisant visko, kas įvyko, Vadyboje nebuvo tokios psichologinės karo padėties kaip ankstesniame skyriuje. Jau viduje aš trenkiau kelnes į šiukšlių dėžę ir palindau po dušu, rūpestingai iššukavau putoplasto likučius iš plaukų. Vos apsivilkau džinsais ir megztiniu, įėjo Elena.

— Tu anksti namie.

— Atrodo, kad Vadyba nevers manęs dirbti tiek daug vakarų ir savaitgalių, kiek teko Viešuosiuose ryšiuose.

— Apie tai. Peržiūrėjau šiandien tavo sutartį ir negaliu leisti tau pasirašyti.

— Kodėl?

— Ji absoliučiai beprotiška. Ir atima visas tavo teises.

— Tikriausiai jie davė man tokią pat sutartį, kokią duoda visiems kitiems.

— Gali būti, bet vis tiek ji neleistina. Aš net nufaksavau ją savo teisės mokyklos kursiokei, kuri specializuojasi darbo sutarčių srityje, ir ji pasakė, kad sutartis sukrečianti.

— Kuo gi? — Maniau, kad ten koks lotyniškas terminas, kuris gąsdina teisininkus, bet ne paprastus žmones.

— Jei tu palieki Glorious, net jei jie tave atleidžia, tu nebegali dirbti jų varžovams.

— Elena, nieko iš mūsų varžovų nėra Niujorke. Aš neketinu persikelti į Los Andželą, kad dirbčiau kokioje studijoje. Mane domina tik Glorious.

— Gal ir taip, bet visa esmė, kaip jie apibrėžia varžovus. Tai ilgas sąrašas, apimantis visus tuos verslus, su kuriais jie dabar nesirungia, bet pabrėžia, kad ketina plėstis į šias sritis.

— Kokias?

— Pavyzdžiui, televizija. Tu negalėtum grįžti į CNN, net jei jie tave priimtų. Ar į kitą tinklą. Tikra gėda, juk tavo gyvenimo aprašyme keleri metai šitokios patirties.

— Aha. — Elena vis dar negali atleisti man, kad išėjau iš CNN.

— Tu negalėsi dirbti leidyboje — laikraščių, žurnalų ar knygų. Ir negalėsi dirbti jokiame versle, priklausančiame bet kuriems Glorious pradinės kompanijos varžovams.

— Prašyčiau aiškiau.

— Daugelis kompanijų, tarp jų ir Glorious, turi tam tikrą didelį konglomeratą. Negaliu sugalvoti jokios kompanijos, kuri neturėtų bent vieno verslo, nesivaržančio su kuo nors, kas priklauso Glorious konglomeratui.

Tai buvo negerai. Kompanija, kuri įsigijo Glorious Pictures iš Vaksmanų prieš kelerius metus, buvo milžiniška ir turėjo daugybę čiuptuvėlių, siekiančių beveik viską pasaulyje, kas regima, girdima, valgoma, įsigyjama ar net apie ką pamąstoma. Tai buvo mažas savarankiškas pasaulis. Buvo sakoma, kad daugumai amerikiečių būtų sunku išgyventi bent vieną dieną nepadarius kažko, kas užfiksuota tos kompanijos pinigų registruose, patinka tai ar ne.

— Kalbant iš esmės, jei aš užbaigiu su Glorious, vienintelis dalykas, kurį galiu legaliai daryti, tai vartyti mėsainius?

— Net ir to negalėtum. Jie pabrėžė: kadangi Happy Meals ir taip toliau dažnai yra filmų objektai, maisto privilegijos irgi atmestinos.

Tai buvo siaubinga. Aš atsisėdau ir atsirėmiau į sofos atlošą.

— Tad ką man daryti? Gaminti molinius indus? Dėstyti auklių mokykloje? Ko nors kito mokytis?

Tai manęs nedomino.

— Šis konkurencijos punktas galioja amžinai?

— Ne, tik dvejus metus, bet tai ilgas laikas tavo karjeroje.

— Elena, nieko nesugalvoju.

— Ir nereikia. Čia yra paragrafas, kuris draudžia bet kam, pasirašančiam sutartį su Glorious, aptarinėti jos punktus.