Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Ar tu galėtum ką nors padaryti? Jūs, teisininkai, mėgstate derėtis.

— Vienas dalykas gali padėti. Juk neketini greitai išeiti iš Glorious? — pakračiau galvą, nors taip džiaugiausi perėjusi į vadybą, kad tikrai nesvarsčiau, kaip greitai galėtų pasibaigti tie metai. — Taigi, esu mačiusi anksčiau „nekonkuravimo“ išlygą, nors ji paprastai būdavo skirta tiems, kurie aukščiau už tave. Kompanija apsidraudžia, kad kas nors neateitų į ją, neišmoktų verslo ir tada neperbėgtų pas varžovus. Bet nesu mačiusi tokios išlygos, kuri sakytų, kad tu negali konkuruoti, jei tave išmestų iš darbo. Net nemanau, kad tai būtų teisėta.

— Tikrai? Nes aš tikrai neketinu išeiti, ypač dabar, kai pradėjau dirbti Vadybos skyriuje. — Aš nusiraminau. Elena kaip paprastai išgelbėjo dieną.

— Aš pasikalbėsiu su kuo nors iš jūsų teisės skyriaus rytoj dėl šios išlygos. Viliuosi, kad jie tiesiog jos neįtrauks.

— O jei ne?

— Tada rekomenduoju tau nepasirašyti. Jei pasirašysi ir sulaužysi nekonkuravimo išlygą, jie iškels tau bylą.

— Bet juk sakei, kad tai neteisėta?

— Jei sutiksi, tu priimi jų sąlygas. Todėl tai ir vadinama sutartimi.

Parafrazuojant Filą, tai mėšlas. Atrodė, kad vos tik aš įkišu pirštelį į tai, ką tikrai norėčiau daryti, kažkas grasina iš manęs tai atimti.

Kitą rytą vėl atėjau į savo kabinetą ir žiūrėjau į baisų reklaminį tekstą, kurį parašiau Lūpų balzamui. Įėjo Kenis su 86 plakatais.

— Kas yra šitiems?

Plakatai, kuriuos laikė Kenis, buvo su keturiais pagrindinių veikėjų veidais žvaigždės formos metaliniame rėme.

— Kaskart, kai mes padarome pakeitimus, kurių pageidauja vienas iš aktorių, kiti trys turi tai patvirtinti. Štai kokia padėtis dabar: Henris Hauzeris, garsiausias filmo aktorius, pasakė, kad pirmame variante jo galva per didelė. Visa kita gerai. Tad mes sumažinome Henrio galvą maždaug dviem milimetrais. Aš net neįžiūriu skirtumo, tiesą sakant. — Kenis pabarbeno pirštais į mano duris. — Paskui, kai padarėme tą pakeitimą, turėjome visiems keturiems vėl nusiųsti plakatą. Henris pasirašė, kaip ir Frenkis Bradenas, ir Bri LaDuks. Bet Tamara Treinor pasakė, kad dabar prie Henrio galvos jos veidas atrodo per stambus.

— Ką ketinate daryti?

— Paprašysime, kad dailės skyrius jos veidą truputį sumažintų, bet ta moteris atrodo tokia išsekinta. Paskui vėl pasiųsime jiems, tikiuosi, paskutinį kartą, — pasakė jis žiūrėdamas į lubas, tarsi melstų pagalbos iš aukščiau.

Užjaučiamai palinksėjau, paskui jam pasakiau, kad nežinau, ką daryti su Lūpų balzamu. Jis pasiūlė susitikti su dizaineriu iš dailės skyriaus, kuriam pavesta ši užduotis.

— Šie vyrukai moka gerai pradėti, — pasakė. Jis atsiuntė man elektroniniu paštu sąrašą būsimų Glorious filmų, prie kiekvieno jų buvo parašytas dizaineris. Greta Lūpų balzamo ir kitų, man paskirtų, buvo Džeimso Bartolomju pavardė.

Dailės skyrius neseniai buvo persikėlęs į pastatą per porą kvartalų kitoje Glorious pirminės įstaigos pusėje. Kompanija greitai plėtėsi aplink Traibeką, apimdama naują erdvę apie pagrindinę įstaigą. Įėjau ir mane pasitiko moteris rausvai dažytais sušiauštais plaukais.

— Sveiki. Ar ko nors ieškote?

— Džeimso Bartolomju?

— Dži! — sušuko ji. Vyro siluetas staiga peršoko aukštą kėdę, ištiesė kojas ir sustojo per kelis colius nuo manęs. Džeimsas buvo afroamerikietis, maždaug dvidešimt dvejų metų, su mažiausiais akiniais, kokius tik esu mačiusi — jo lėliukės buvo didesnės nei lęšiai. Kai prisistačiau, jis pažvelgė pro akinių viršų.

— Viskas gerai, Kenis man sakė apie jus, nauja vadybos darbuotoja, kuri dirbs su visais tais Tonio filmukais. Kodėl jis negali rasti moters, kuri būtų karšta ir gera filmų kūrėja? Ar jau kurį nors pasižiūrėjote?

— Tik vieną. Lūpų balzamą, — pasakiau. — Ką ten daug žiūrėti. Jis apie balto lūpų pieštuko tūbelę ir daugelį savininkų, kuriuos jis perėjęs. Vienas asmuo jį pameta, kitas pakelia, kažkas pasiskolina ir niekada negrąžina, štai ir viskas.

— Kaip jis baigiasi?

— Kažkas palieka jį ant palangės Hiustone ir jis ištirpsta spinduliuose.

— Jūs šaipotės.

— Norėčiau.

— Gerai, kas jame? Ar ten yra kokio meno?

— Nieko, jis visiškai iš Lūpų pieštukų serijos.

Džeimsas atlošė galvą ir sukaukė:

— Prašau, prašau pasakyti man, kad tai tam tikras pokštas, — pasakė jis stengdamasis atgauti kvapą. — Ar nemanote, kad tai tam tikra alegorija?

Pasakiau jam savo teorijas apie filmą ir pridūriau, kad nė viena nėra visai teisinga.

— Kartais filmas apie baltą lūpų pieštuką yra tik filmas apie baltą lūpų pieštuką, — pasakė Džeimsas dzeniškai. — Mūsų užduotis, kad žmonės juo susidomėtų.

— Aiškiai niekas čia nesitiki, kad į tą filmą bus išpirkti bilietai. Kenis ir Čerilė pasakė, jog mums reikią jį tik pristatyti, kad ištesėtume kompanijos įsipareigojimus.

— Teisybė. Bet jums ir man šis plakatas bus mūsų darbo dalis. — Nebuvau taip pagalvojusi, bet jo teisybė. Džeimsas pasiūlė, kad peržiūrėčiau kelias senų filmų plakatų knygas, kol mes galvojame.

— Ar jūs jau turite paskutinę eilutę?

Papasakojau jam apie savo varganas pastangas.

— Jūs teisi, tai netinka. Gal kai išryškės dizainas, jums kas nors šaus į galvą.

— Džeimsai, pažiūrėkite čia, — pastūmėjau jam knygą.

— Turbūt kažką radote, — pasakė jis, atidžiai tyrinėdamas puslapį.

Radau pradinio Siaubo filmo šou plakato paveikslą, portretą su burna.

Džeimsas pradėjo piešti ir pasakė:

— Siaubo spalva labai gotiška — žinote, ryškiai raudonos lūpos, balti kaip sniegas dantys ir juodas fonas. Mes imsime Pietvakarių paletę, kad burna neatrodytų taip transvestitiškai.

Mudu dar kiek šnektelėjome, Džeimsas pasakė turėsiąs kelis natūralaus dydžio maketus kitą dieną perpiet. Grįžau į kabinetą ir pamėginau sugalvoti deramą paskutinę eilutę. Balso pašte radau Džeraldinos žinutę ir nusprendžiau jos nepaisyti. Peržiūrėjau filmą dar kartą — įkvėpimo dėlei.

„Šios lūpos turi ką papasakoti“.

„ŠŠŠ. Mes turime jums paslaptį“.

„Luktelėkite, kol išgirsite mūsų požiūrį“.

Nė viena eilutė man nepatiko, nė viena iš jų, bet pamaniau, kad jos seksualesnės negu tos, kurias buvau sugalvojusi vakar.

Suskambo telefonas ir mane sutrukdė. Tai buvo Džeraldina.

— Karen, turi pasirašyti sutartį ir grąžinti, kitaip penktadienį negausi atlyginimo čekio.

— Mano advokatė, — man patiko frazės skambesys, — turi jums klausimų. Šiandien ji ketino pasikalbėti su Teisės skyriumi.

Džeraldina sukrizeno, tarsi aš būčiau pasinaudojusi ne ta šakute viešuose priešpiečiuose.

— Visos Glorious sutartys yra galutinės ir neleidžia jokių derybų, tad jei tavo advokatei patinka švaistyti savo laiką ir tavo pinigus, tegu taip daro. — Džeraldina vėl nusijuokė, tik šį kartą tai buvo panašiau į gagenimą, ir padėjo ragelį.

Balzamas tuoj iškris. Štai. Mano kerštingos fantazijos apie Džeraldiną įkvėpė geriausią paskutinę eilutę. Aš nusiunčiau ją elektroniu paštu Džeimsui, ir jis atsakė: „Man tai patinka“.

Buvo beveik keturios, visai užmiršau pavalgyti. Kulinarijoje Delila stovėjo eilėje prieš mane ir pakvietė prisijungti. Kai susėdome, aš paklausiau:

— Tai kaip sekasi su Spyna?