Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Jie dirba. Nemanau, kad yra kada turėję reikalų su reklama, bet tai puikus sandoris. Dabar mes turime ekranus beveik kiekvienoje šalies automobilių dalių ir metalo parduotuvėje. Ten šio filmo auditorija reklamą pamatys.

— Tai kaip naminis demonstravimas. Sveikinu.

— Iš tiesų sveikinu tave, Karen, kad išėjai iš Viešųjų ryšių.

— Dėkui. Man tikrai reikėjo pokyčių. Kasdien darėsi vis sunkiau atsikelti iš lovos ir eiti į darbą.

— Tos moterys gali būti tiesiog nepakenčiamos, — pasakė ji. — Žinai, kaip vasaros stovykloje visada būna vienas namelis bjaurių mergaičių. Kasmet sugrįžti ir tikiesi, gal šią vasarą jos bus tau malonios. Štai kur susispietė tos merginos.

— Vilką mini, vilkas čia, — pasakiau aš, kai įėjo Alegra, nusipirko didoką indelį makaronų salotų ir išėjo nė nepasilabinusi su mumis.

— Tai taip keista. Ji slankioja aplink Traibeką kaip vaiduoklis. Niekada su manim nepradeda kalbėti pirmoji, išskyrus tą Varno II istoriją, į kurią mane įtraukė, — pasakė Delila.

— Aš jaučiausi dėl to klaikiai.

— Žinau, kad tai ne tavo kaltė. Alegra buvo neįtikėtinai bjauri, elgėsi taip, lyg mano darbas būtų nieko vertas ir ji gali atmesti mano pasiektus susitarimus. Tai mums brangiai kainuos, kai kitą kartą reikės dirbti su tomis radijo stotimis ir niekas nenorės atsiliepti į mano skambutį.

Užjaučiamai palinksėjau.

— Nesupratau, kas dedasi, bet tau turėjo būti baisu.

— Deja, Glorious visur yra gyvačių, ne tik Viešuosiuose ryšiuose. Žinau, kad Matas mėgsta pasirodyti kaip šaunus vyrukas, bet būk akyla.

Grįžau į kabinetą ir svarsčiau tą pokalbį. Delila buvo pirma ir vienintelė Glorious reklamos skyriaus darbuotoja, organizuodavo konkursus, pardavinėdavo priedus, ieškodavo rėmėjų ir dirbdavo su tais iš didesnių studijų. Ir vis dėlto daugelis mūsų kolegų elgėsi su ja lyg su Tonio buvusia mergina. Ji daugiau negu įrodė savo vertę, bet Glorious personalas tarsi negalėjo leisti niekam pajudėti už nubrėžtų ribų. Aš buvau mačiusi, kaip blogai su ja elgėsi Viešųjų ryšių skyrius, ir per tą trumpą pokalbį su Keniu pastebėjau, kad jis labai šaltas. Būsiu išmintinga ir paisysiu jos perspėjimo.

Džeimsas man paliko Lūpų balzamo eskizų aplanką, kad parodyčiau Keniui ir Čerilei. Kadangi filmas bus trumpai demonstruojamas, Filas ir Tonis neturi jo patvirtinti. Jei Keniui ir Čerilei patiks, tada eskizai keliaus pas Matą ir jis turės tarti galutinį žodį. Atvertusi aplanką net išsižiojau iš nuostabos, ką Džeimsas sukūrė. Lūpos, nuteptos tamsiai violetine spalva, plūduriavo virš dykumos, kur žydėjo gražus kaktusas, raudonos uolos kyšojo įmantriais pavidalais, visokiausių atspalvių smėlis atrodė slenkantis. Gelsvai žydras dangus paskatino mane užsigeisti seniai turėtų vasaros atostogų. Po juo buvo drąsiai parašytas filmo pavadinimas, lūpų balzamo tūbelė paskutinės raidės gale darė įspūdį, kad pavadinimas parašytas ta tūbele. Užrašas Balzamas tuoj iškris parašytas tokia spalva kaip lūpos. Perverčiau likusią šūsnį. Džeimsas padarė šešis egzempliorius, skirtingu pavadinimų šriftu ir lūpų spalva. Tas vienas puslapis buvo siurrealistiškas, žadinantis vaizduotę, vizualiai patraukiantis. Paskambinau Čerilei ir paklausiau, ar galiu juos parodyti jai. Kenis padėjo man prilipdyti visus šešis prie Čerilės sienos.

— Oho, tai tikrai puiku, — pasakė Čerilė.

— Balzamas tuoj iškris — ar tai tavo? — paklausė Kenis. — Tikrai labai tinka. — Visi trys žiūrėjome į plakatus, Kenis pastebėjo, kad vienas iš šriftų turbūt švariausias, o Čerilė pasiūlė, kad lūpos būtų labiau avietinės, ne violetinės, tai „perteiktų turiningesnę informaciją“.

— Grynas švaistymasis, — pasakė Kenis. — Šitoks plakatas filmui, kurio niekas niekada neis žiūrėti.

Gūžtelėjau pečiais nežinodama, ką atsakyti.

— Tikrai, Karen, — pasakė Čerilė. — Žinau, kad nori padaryti kuo geriau ir kad tai tavo pirmas mėginimas, bet iš tiesų neverta dėti tokių pastangų ir atiduoti tiek energijos šiems filmams.

— Tai nesugaišino ilgiau, nei sugaišintų kuris kitas, — pasakiau ir paaiškinau, kad mudu su Džeimsu tik kartą susitikome dėl to vakar ir šiandien jis man juos jau atsiuntė.

— Tikrai galėjo būti paprastesnis sprendimas. — Regėdama mano nusivylimą, ji pridūrė: — Nesuprask manęs neteisingai. Tai labai gera pradžia. Tik aš labiau norėčiau jau matyti trijų filmų plakatus, o ne vieno.

Paskambinau Džeimsui ir papasakojau jam apie kolegų reakciją, pagyriau jį už nepaprastą plakatų grožį. Nejaučiau, kad reikėtų jam pasakoti, kuo pokalbis baigėsi.

Pyptelėjo mano elektroninių laiškų dėžutė. Radau naują Džeraldinos žinutę apie mano sutartį. Ištryniau ją ir nusiunčiau elektroninę žinutę Elenai, klausdama, ar ji ką nors išsiaiškino. Pradėjau rašyti Klarkui, kur Alegra pastebėta paskutinį kartą, bet nusprendžiau, kad neverta gaišti laiko. Nusiunčiau jam ir Robertui žinutę siūlydama, kad visi trys po darbo susitiktume išgerti. Pakėliau akis ir išvydau tarpduryje Čerilę.

— Mes einame šįvakar į Polisvilio žiūrovų patikrinimo peržiūrą. Ar norėtum kartu?

— Žinoma.

— Peržiūra bus Nju Džersyje. Šeštą mudu su Keniu paims automobilis, bet mums reikia daug ką aptarti. Kodėl tau neužsisakius automobilio atskirai, ir mano asistentė atspausdintų tau nurodymus.

— Tada gerai. Pasimatysime tenai.

Čerilė sumirksėjo, linktelėjo ir išėjo. Paskambinau į automobilių kompaniją, tą pačią, kuri vežiodavo mane į įstaigą, kai dirbau Alegrai. Dispečerė atpažino mano balsą ir pasakė:

— Karen, kas tau nutiko? Aš jaudinausi. — Papasakojau jai, kad pakeičiau darbą, ir užsisakiau automobilį į Nju Džersį. — Ak, jūsų vyrukai vėl tikrina Polisvilį. Tai jau keturioliktas kartas. Įdomu, kas ten ne taip?

Dispečerė žinojo daugiau apie tikrinimo procesą nei aš. Tačiau buvau girdėjusi, kad Polisvilis turi daug ko atsikratyti. Filme vaidino daug A sąrašo talentų, tarp jų Edis Di Silva, Flajus Facionė, Marvinas Fisčelas, kurių pamėgimas padėjo man čia įsidarbinti. Filas karpė ir karpė šį filmą, tikėdamasis pagerinti patikrinimo rezultatus. Jis net sutiko, kad režisierius pats karpytų. Filas net pelnė Filminatoriaus pravardę, nes išleisdavo filmą taip sunkiai, kad kai kurie režisieriai skelbė, jog jis kerta dalgiu.

Sustojau pasisveikinti su Belinda, nusipirkau kelis laikraščius ir žurnalus kelionei į Nju Džersį. Ji pasiteiravo, kaip man patinka vadyba.

— Patinka. Reikia panaudoti visai kitą smegenų sritį.

— Tada gerai, — pasakė ji. — Džiaugiuosi, kad iš ten išsprukai.

Važiuodama į Nju Džersį įsitaisiau ant galinės sėdynės, varčiau žurnalus ir apgalvojau savo naująją sritį. Vyliausi, kad elgiausi teisingai. Matas atsiuntė man žinutę, kad greitai sugrįš iš Los Andželo. Jis vis dar neatsiliepė į mano žinutę, o man reikėjo su juo pasikalbėti dėl savo sutarties. Čerilė ir Kenis elgėsi gana maloniai, bet jie atrodė visąlaik tokie įsitempę, kad man buvo nepatogu jų ko nors klausinėti. Šį rytą paskambinęs Frenkio Bradeno agentas pasakė, kad Frenkis matė naują plakatą su Henrio mažesne galva ir Tamaros smulkesniu veidu, bet po šių pasikeitimų Frenkio Adomo obuolys „užima“ visą plakatą. „Nežinau, kaip jūs su tuo susitvarkysite“, — pridūrė agentas. Tonio patarimas buvo „išmesti tą gerklę“, bet jis nusprendė surasti, „kuris iš mano teisės genijų leido patvirtinti paveikslą keturiems betalenčiams tame pačiame plakate“. Vyliausi, kad tai tas pats advokatas, kuris sudarė mano sutartį, — šis susidūrimas su Toniu neabejotinai jį suminkštins.