Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Taip. Ir kas nutiko?

— Žinai, kaip aš viską sutvarkiau, — tai turėjo būti didžiausias priedas, kokį esame padarę.

Prikandau lūpą prisiminusi kruvinas muštynes, kur buvo panaudota Spyna.

— Kai vakar parodžiau Polisvilį jų vadovaujančiam darbuotojui, jis įtūžo. Tikras konfūzas — aš pirmą kartą mačiau tą filmą ir norėjau šaukti demonstruotojui, kad jį sustabdytų. Vietoj reklaminio priedo mes gausime teismo ieškinį. Jei jie neprivers iškirpti tos dalies, grasina paduoti Glorious į teismą už klaidingą pateikimą.

Šioje istorijoje kažko trūko.

— Delila, kas tave paskatino prie jų prieiti?

— Prieš mėnesį perskaičiau išleistą scenarijų. Mano egzemplioriuje vagys mėgina pavogti automobilį, bet negali, nes ant vairo yra Spyna, ir tada Marvino personažas juos suima. Tekste buvo panaudota jų detalė.

— Tad kai pamatei mus tą dieną priešais Filo kabinetą, Kenis turėjo žinoti, kad sumanymas netikęs, — pasakiau aš, o Delila palinksėjo. — Ir jis nusprendė apie tai neužsiminti. Koks niekšas.

— Filas prašydavo manęs padaryti daugiau reklamos ir detalių sudėliojimo sandorių, ir tai atrodė puikus bendradarbiavimas. Daug vyrų, policininkų, automobilių įtaisų — maniau, tai labai tinka.

— Popieriuje taip buvo, — pasakiau. — Bet tai ne tavo kaltė.

— Mes dėl to pateksime į Volmartą, — pasakė ji liūdnai susimąsčiusi. — Filas šaukė ant manęs penkiolika minučių ir pasakė, kad svarsto, ar nereikėtų manęs atleisti.

Tai bent naujiena. Argi Delila nebuvo Tonio mergina, kuriai garantuotas darbas visą gyvenimą?

— Ak, jis niekada to nepadarys, — pasakiau greitai, nors iš tiesų nežinojau.

— Žinau, visi taip mano — atseit buvau Tonio mergina, tad niekada manęs neatleis.

— Taip, tokie gandai sklando apie tave, — pasakiau kaltai. Pastaruoju metu tiek žmonių jai melavo, nenorėjau palaikyti tos tendencijos.

— Tai netiesa. Mes kurį laiką draugavome, gal metus, bet aš jau čia dirbau. Ir turėjau užsidirbti likimą čia, patikėk manim.

— Norėčiau žinoti, ką tau pasakyti. Tai tiesiog siaubinga. Štai kur aš atsidūriau, o maniau, kad pataikiau į geresnę grupę.

— Nelygu kaip žiūrėsi. Tos Viešųjų ryšių kalės tave aprėks ir išdroš viską tiesiai į akis. Kenis ir Čerilė šypsosis ir smeigs iš pasalų į nugarą.

— Būsiu atsargi, — pasakiau kildama eiti. — Ir pranešk man, kaip viskas baigsis. Nesąmonė būtų tau kristi dėl kažkokios kvailystės.

Grįžusi į kabinetą radau Džeraldinos elektroninį laišką, devynioliktą kartą klausiantį apie mano sutartį. Ji buvo parengta pasirašyti, aš tik norėjau prieš tai pasikalbėti su Matu. Kai jis pakvietė mane dirbti į savo skyrių, nemaniau, kad turėsiu pasirašyti tokį svarbų dokumentą. Pokalbis su juo mane nuramintų, nes galiausiai pasirašiusi sutartį gaučiau trijų savaičių atlyginimo čekį.

Mano akis užkliuvo už Lūpų balzamo plakatų. Viešieji ryšiai niekaip neparėmė šio demonstravimo, tad niekas mano sename skyriuje irgi neturės jokios informacijos. Nesupratau, kodėl Kenis negalėtų man tiesiai pasakyti, kokia padėtis, kad galėčiau nusiųsti tą nelemtą laišką Rebai, bet po savo pokalbio su Delila nebenorėjau jo spausti. Kur, po galais, yra Matas, kodėl jis nei atrašo man, nei paskambina?

Nusiminusi paskambinau Eliotui. Šeštasis puslapis — patikimiausias Glorious informacijos šaltinis šiomis dienomis, o man — nors virvę ant kaklo.

— Karen, kokia nuostabi staigmena. Jau kurį laiką buvo pertraukėlė.

— Kadangi aš perėjau į Vadybą ir čia nėra jokio kąsnelio, kurį galėtum iš manęs ištraukti, — pasakiau juokdamasi, — spėju, kad praradai bet kokį interesą.

— Visai ne. Kas ant tavo kojų?

— Sportbačiai, Eliotai. Tiksliau, Adidas Rod Lavers. Ir prakaituotos kojinės.

— Tu tikrai žinai, kaip vyruką išversti iš koto.

— Rimtai, aš skambinu ne tam, kad aptarinėtume mano kojas. Pamaniau, gal turi informacijos, kuri man padėtų.

— Klausk.

— Ką tu žinai apie Matą Vincentą? Jis mano naujasis viršininkas, bet nuo tada, kai čia pradėjau dirbti, jis Los Andžele ir man neatsako — iš jo nei žinutės, nei telefono skambučio.

— Tad tu manai, kad jis tiek pat Los Andžele, kiek Alegra Europoje?

— Tu ir apie tai žinai?

— Visi žino. Mes net nesivarginome įdėti to į puslapį.

— Ne, aš manau, kad Matas tikrai Los Andžele. Tai man sukėlė daug painiavos.

— Gerai, Karen. Čia sandėris. Jau kelios dienos seku šią istoriją, bet neturiu pakankamai informacijos, kad galėčiau garantuoti. Kažin ar verta tau sakyti.

— Pažadu tylėti.

— Matas Vincentas yra Los Andžele, nes Filą ir Tonį stengiasi priversti iš naujo derėtis dėl jo sutarties. Matas nori išeiti iš Vadybos ir pereiti į gamybą. Jis sako, kad liks Vakarų pakrantėje, kol jie sutiks perkelti jį į Gamybos skyrių, o Vadybai pasamdyti ką nors kitą. Iš esmės jis laiko save įkaitu. Tokie dalykai gali nutikti tik jūsų beprotiškoje kompanijoje.

— Tai paaiškina jo paslaptingą dingimą. Stačiai neįtikėtina, kas čia per vieta.

— Ir kas man už tai, kad pateikiau tokią neskelbtiną informaciją?

— Mano nuoširdus dėkingumas.

— Būčiau daug laimingesnis gavęs šiek tiek laiko pabūti su tavo kairiuoju mažuoju piršteliu.

— Suorganizuosiu, — pasakiau, bet galvojau, kad man daug labiau patiktų puikus Chardomy ir geras pokalbis. Ir tada vėl prisiminiau tą bučinį ir kaip jį paskui jaučiau dar tris dienas.

Padėjau ragelį ir svarsčiau, ką daryti toliau. Ar kas nors man pasakys, kas vyksta? Ar Čerilė su Keniu mano nauji viršininkai? Dabar jaučiausi labai patenkinta, kad nepasirašiau sutarties, nors mano paskutinė kelionė į bankomatą parodė, kaip labai reikia to čekio. Buvau nustebinta, kai kvitas nepasakė: „Pamaitink mane“.

Parašiau Keniui penktą elektroninį laiškutį klausdama apie Rebos filmo paleidimo datą. Žinojau, kad jis susierzins, bet norėjau palikti pėdsakus, kad stengiausi elgtis teisingai. Kenis galėjo turėti kokį motyvą nuslėpti šią informaciją nuo Rebos ar manęs, ir aš neketinau pasiduoti tam, ką jis sumanė.

Vos paspaudžiau „Išsiųsti“, paskambino Čerilė. Ji turėjo išvykti tikrinti filmų anonsų nieko neįtariantiems parduotuvių rajono globėjams Filadelfijos priemiesčiuose.

— Karen, džiaugiuosi, kad tu vis dar čia, — pradėjo ji. — Tonis prašė manęs jam šį tą padaryti, o aš buvau per daug užsiėmusi ir nespėjau. Maniau, jis jau viską pamiršo, bet jo asistentė ką tik paskambino ir priminė, kad rytoj tai turi būti padaryta. Gal galėtum man padėti?

— Žinoma, — pasakiau. Čerilė paaiškino, kad Tonis nori turėti atsargai penkių šimtų filmų pavadinimų sąrašą. Jis galėtų panaudoti juos pervardinti filmams, duoti užsienio filmams angliškus pavadinimus ar, jei pavadinimas būtų labai viliojantis, galėtų net pagal jį sukurti filmą.

— Karen, pažadu. Jei galėsi man tai padaryti, pasirūpinsiu, kad visi žinotų, jog tai tavo darbas. Tu ištrauktum mane iš didžiulės bėdos, Matas, Kenis ir net Tonis tikrai tai įvertintų. — Ji atrodė tokia nelaiminga, o aš tikrai norėjau užrašyti savo vardą ant kažko kito, ne tik Lūpų balzamo Vadybos skyriuje, tad sutikau, nors tai atims iš manęs naktį.

— Reikalas toks. Tonis mėgsta pažiūrėti į pavadinimus ir įsivaizduoti, kaip jie atrodys kino teatruose, — pasakė ji. — Tad tau reikės atspausdinti dvidešimt šešių eilučių tekstu Helvetica šriftu, išryškinti kiekvieną. Atsiųsk man elektroniniu paštu bylutę, kai baigsi, — pridūrė ji, paskui nugirdau, kaip Kenis jai sako, kad jų automobilis apačioje. Ėmiausi iškart. Sunku buvo pajusti įkvėpimo kibirkštį, tad kurį laiką žiūrėjau į pirštus ant klaviatūros. Galiausiai šovė mintis: