Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

RANKA

RANKOS SUGRĄŽINIMAS

RANKA 3: MAŽOJO PIRŠTELIO KERŠTAS

Šie pavadinimai atrodė geri, ir žinojau, kad Toniui patinka filmai, lengvai virstantys serialais. Įsivaizdavau Ranką kaip komedinį siaubo filmą: amputuota ranka terorizuoja gražią moterį, kuri uždirba pinigus kaip žiedo ir apyrankės modelis.

Įsijungiau vakaro žinias, vyliausi, gal tai sužadins įkvėpimą, — deja. Užsisakiau pietus, kurie įkvėpė:

KĄ JI UŽSISAKĖ

KEPTŲ BULVYČIŲ PUSĖ IŠ VALGIARAŠČIO

Įsivaizdavau tai kaip serijas Merginos dideliame mieste — visose vaidintų drąsi jauna herojė, kurią išvertė iš kojų visai ne jos tipo vaikinas. Ar bent ji taip manė.

Pavadinimus sugalvoti buvo sunku. Nenuostabu, kad Čerilė užkrovė tą darbą man. Apsidairiau savo kabinete, atmečiau Palmės piloto versiją — pernelyg panašu į Kišenės saugotoją — ir supratau, kad ši teritorija jau nužymėta. Stalo servizas, Odesos byla ir Surink Z Žudikui jau sujungė geriausius kabineto pasiūlos pavadinimus.

Vakarėjant pasijutau nuvargusi ir šiek tiek melancholiška.

APKLOTO PASAKOJIMAI

PAGALVĖ

TRAIBEKE AUŠTA RYTAS

Baigusi sąrašą, pridūriau išnašą Karen Džeikobs/vadyba ir datą. Ketvirtą ryto nusiunčiau jį elektroniniu paštu Čerilei.

Rytą sąrašo fotokopija jau be išnašos gulėjo ant mano kėdės. Buvo pridėta Čerilės pastaba Toniui: „Čia kelios idėjos, kurias mes kartu su asistente sugalvojome“.

Įėjau į jos kabinetą.

— Jūs žinote, kad vienintelė priežastis, kodėl apsiėmiau dėl jūsų sugalvoti šiuos pavadinimus, buvo ta, kad jūs žadėjote, jog sąrašas nukeliaus tiesiai Toniui ir visi žinos, kad tai mano darbas.

— Niekada to nežadėjau, — tarė ji taip ramiai, tarsi būtų užsakinėjusi pusryčius. — Ir nebuvo taip, kad tu įteiktum kažką, ką galima tiesiai jam nusiųsti. Kelis tavo pavadinimus teko ištrinti.

Pasipiktinusi aš grįžau į kabinetą, uždariau duris ir stengiausi sugalvoti, ką veikti toliau. Nusiunčiau elektroninį laišką Matui, dar vieną Keniui, daugiau iš pareigos nei tikėjimo, kad gausiu atsakymą. Vis dar neatsigavusi nuo to naktinio pavadinimų maratono, ne tik įpykusi, paskambinau Dagnei.

— Niekad nemaniau, kad teks tavęs šito prašyti, bet ar negalėčiau paskaityti kelis tavo žurnalus? Net jei turėčiau juos tau išplėšyti?

— Žinoma, ateik, turiu šūsnį, — pasakė ji.

Kai išlipau iš lifto savo senajame aukšte, pabeldžiau į atdaras Roberto kubo duris. Jis pakėlė galvą, pamatęs mane atsistojo ir perlipo per savo stalo viršų pasisveikinti su manim — tik tokiu būdu jis galėjo judėti siauroje erdvėje, kurią jam paliko Marlena. Jis mane apsikabino.

— Kaip laikaisi? — paklausė.

— Sunkiai dirbu, stengiuosi laikytis. — Jis buvo taip pertvarkęs kubą, kad viskas kabojo ant sienų tvarkingomis eilėmis. Ant jo stalo buvo trys dėžės su bylų aplankais, jis pasinaudojo mažu elektroniniu prietaisu prie kiekvienos prisegti kortelei.

— Kur Klarkas?

— Kažkur laksto su Glorijos užduotimi ar panašiai. Pastarosiomis dienomis jo beveik nematau.

— Koks čia projektas?

— Būsimų penkerių metų Glorious išleidimo tvarkaraštis. Norėjau parengti. Viskas nutinka dar tau nespėjus susivokti, — pasakė jis, ir aš skaudžiai suvokiau dvigubą tų žodžių prasmę.

— Netrukus pasikalbėsime, — pasakiau. — Nenoriu čia tau trukdyti.

Nespėjau įsmukti pas Dagnę, kai mane pamatė Viviana.

— Karen. Karen. Karen. Tu čia nebedirbi. Mes čia turime opių dokumentų. Prašau trumpai.

Pažiūrėjau į Dagnę ir išverčiau akis. Ji padarė tą patį, ir aš pasakiau:

— Viviana, prisiekiu, nieko nemačiau. — Dagnė padavė man šūsnį žurnalų, ir ištvėriau neprasijuokusi, kol išėjau už durų, kurios skyrė Viešųjų ryšių skyrių nuo kitų. Gal jos ne skyrė, o apsaugojo kitus; negalėjau būti tikra. Eidama į liftą sustojau pamačiusi kalną sumuštinių ant stalo tuščiame konferencijų kambaryje. Čiupau rūkytos jautienos sumuštinį su prieskoniais, užvarvinau garstyčių ant ruginės duonos, dar įsidėjau į lėkštę marinuotą agurką ir bulvių salotų, nuėjau į liftą ir paspaudžiau mygtuką, belaukdama suvalgiau tris ketvirčius agurko.

Stovėdama girdėjau moterį, šaižiu anglišku akcentu šaukiančią: „Filai, tu neturi žalio supratimo, kaip leisti prakeiktą žurnalą, ir aš įvertinčiau, jei tu paliktum tą darbą tiems, kurie jį išmano. Kitaip aš tiesiog nepasivarginsiu...“

Kas pasaulyje turi drąsos šitaip šaukti ant Filo? Reikia nepamiršti nusiųsti elektroninio laiškiuko Robertui ir išsiaiškinti. Lifto durys atsidarė, ir aš įžengiau vidun.

Kai grįžau į savo skyrių, visos aukšto durys buvo uždarytos — atrodė, tarsi Kenio, Čerilės ir Delilos čia nebūtų, Mato erdvėje aiškiai ne kažin kiek veiklos, nors jo asistentė dirstelėjo į mane, kai įėjau. Pasidėjusi sumuštinį ant stalo, įsijungiau kompiuterį, surinkau LLOYDASYRAMIRES ir galvojau, kiek daug norėčiau papasakoti Ebei.

Jokio ženklo, tad pamėginau dar porą kartų. LLOYDASYRAMIRES, LLOYDASYRAMIRES. Paskambinau Sistemų Alejandrui ir pirmąkart per visą tą laiką, kiek esu jam skambinusi dėl pagalbos, veikė tik jo balso paštas. Jau buvau bemananti, kad jis neturi balso pašto. Palikau žinutę ir toliau valgiau sumuštinį.

Suskambo telefonas. Nurijau kąsnį ir atsiliepiau. Tai buvo Matas.

— Kaip sekasi? — paklausiau nenorėdama išsiduoti, kad žinau, jog jis laikosi atokiau nuo Vaksmanų.

— Karen, man labai gaila tau pasakyti, bet turiu tave atleisti. Tai ne tavo kaltė, bet klausimas nediskutuotinas.

— Ką? — sušukau. — Ką jūs kalbate? Kodėl jūs mane atleidžiate? — Čia koks nors pokštas arba baisi klaida.

— Man labai gaila, Karen, bet tu čia nebedirbi.

— Matai, kas nutiko? Kas nutiko? Kad ir kas tai būtų, esu tikra, galiu viską paaiškinti. — Mano širdis daužėsi, laikiau ragelį sugniaužusi pabalusiais krumpliais. — Esu tikra, galiu tai sutvarkyti. — Mano protas dirbo, peržvelgiau praėjusias porą savaičių išgąstingai ieškodama, kokią klaidą padariau.

— Čia nėra ką aiškinti nei sutvarkyti. Tu atleista ir viskas, — pasakė jis nė kiek nesijaudindamas.

— Aš padariau čia viską, ko buvau prašyta. Viską.

— Žinau. Bet kartais reikia eiti išvien su komanda.

— Matai, tu nesupranti. Aš stengiausi įsilieti į komandą, bet manęs neįsileido. Aš verčiuosi per galvą stengdamasi išsiaiškinti, ką turiu daryti, ir niekas su manim nekalba. Esu atskirta nuo visko, gaunu informaciją iš atmintinių, kurias išsitraukiu iš šiukšlių dėžės, ir dabar jūs man sakote, kad aš turiu eiti išvien su komanda? Gal malonėtumėte bent tiek paaiškinti?

Rankos man drebėjo, pylė prakaitas nuo pastangų nepravirkti.

— Tai dėl Rebos Koronis, žinai, iš Lūpų balzamo.

— Taip, aš žinau apie Lūpų balzamą. Ir esu vienintelė, kuri žino apie Lūpų balzamą.

— Taigi ji važiavo per Los Andželą, praėjo pro Niuarto teatrą Santa Monikoje ir tiesiog įtūžo pamačiusi Lūpų balzamą virš durų.

— Matai, aš stengiausi pasiųsti jai tą informaciją ištisas savaites. Galiu net parodyti visus elektroninius laiškus, kuriuos nusiunčiau Keniui jo prašydama, kad galėčiau pasiųsti Rebai plakatus ir išvardyti kino teatrus, kur bus rodomas filmas. Kenis man neatsakė.

— Suprantu, apie tai jau su juo kalbėjausi. Niekas nemano, kad tai tavo kaltė.

— Tai kodėl mane atleidžiate? — paklausiau, ir galiausiai pasipylė ašaros.