Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Gėrėjausi savo darbu ir stengiausi apskaičiuoti, kiek man reikia sumaišyti skysto cemento, kai netikėtai tris kartus suskambo telefonas ir įsijungė atsakiklis.

— Karen, pakelk ragelį. Karen, atsiliepk, — ragino Robertas. Stvėriau ragelį svetainėje ir išgirdau atsakiklio ūžimą. — Išjunk jį. Jis mano miegamajame. — pamokė Robertas.

— Taip geriau, — pasakiau.

— Tu nepatikėsi. Skambinu iš Belindos kiosko. Turėjau išeiti iš darbo, kad tau papasakočiau.

— Ką?

— Tai tu šiandien neskaitei Šeštojo puslapio?

— Ne, bet girdėjau apie knygą, kurią parašė Hanratis ir Eliotas Solnikas.

— Žinau, tu turėjai kelis pasimatymus su tuo vyruku, — pasakė Robertas.

— Taip, bet niekad nieko jam nepasakojau, — tariau gindamasi.

— Ne, — pasakė Robertas. — Jam tavęs ir nereikėjo. Jis tam turėjo Klarką.

— Klarką?

— Taip, Klarkas perduodavo visą informaciją, kurią gaudavo iš Glorijos, tiesiai Eliotui ir Hanračiui. Prieš valandą jį atleido — Džeraldina iškvietė policiją, kad išmestų jį iš pastato.

— Įsivaizduoju, kad palydėjo jį iki šaligatvio.

— Žinoma.

— Baisu, kad Klarkas buvo toks dviveidis. Glorija jį dievino.

— Ne taip labai. Glorija paspendė spąstus, į kuriuos jis galiausiai įkliuvo.

— Kaip ji tai padarė?

— Ji papasakojo Klarkui apie Filo ir Tonio tėvą, kad šis pabėgo prasilošęs, kai nebegalėjo lošimo skolų sukontroliuoti. Kai Eliotas pradėjo skambinėti, kad kas patvirtintų šią istoriją, jie sužinojo, iš kur tai sklinda.

— To jau per daug.

— Čia visi kaip pamišę. Alegra net grįžo iš Europos, kad padėtų įveikti krizę.

Įsivaizdavau Robertą ten stovintį ir pirštu rodantį kabutes, kai tarė „Europa“.

— Šiaip ar taip, Karen, turiu grįžti atgal. Ar būsi, kai aš pareisiu namo?

— Manau — ką tik baigiau kloti plyteles ir darau cemento skiedinį.

— Gerai, nes namo parnešiu staigmeną.

Man sukosi galva nuo visų tų naujienų. Klarkas, visų mėgstamas Auksinis vaikas, pardavė Gloriją Vaksman, Glorious matriarchę. Hanračiui tikrai pasisekė padaryti tai, ko niekas iš jo nesitikėjo, ir Eliotas turbūt dabar išėjęs iš anksto išgerti geriausio škotiško, kokį tik galima gauti už pinigus.

Vėl permąsčiau viską plušėdama vonioje. Dabar daug kas darosi suprantama. Eliotas pametė mane po Bet kas gali dainuoti premjeros, nes jo bendradarbis Hanratis buvo netoliese. Klarkas žinojo, kad man patinka Eliotas, nes jie kartu dirbo. Ir, spėju, Eliotas pasakė Klarkui, kad mes turėjome kelis pasimatymus, taip sužinojo ir Robertas.

Netrukus įžengė Robertas su keistos formos nešuliu.

— Kas ten?

— Pamatysi, — tarė jis paslaptingai. — Ar tu alkana?

— Išbadėjusi. Šiandien sukrimtau tik kelis sausainius ir obuolį. Leisk man pažiūrėti, kas ten, — pasakiau stengdamasi išpešti ryšulį jam iš rankų.

— Gerai, užsimerk.

Aš užsimerkiau.

— Atsimerk...

Atsimerkusi negalėjau patikėti savo akimis. Robertas nugvelbė Glorijos krūtinėlę kartu su brangiu Royal Doulton padėklu.

— Matai, čia pusė Filui, o pusė Toniui, — rodė jis. — Kad ir dangus griūtų, antradienis yra krūtinėlės diena, bet per tą skandalą nebuvo vargo ją nukniaukti iš priimamojo. Policija sutelkė visą dėmesį į Klarką, — pasakė Robertas. Jis ištraukė sidabrinius įrankius, ir mes susėdome valgyti krūtinėlės, kuria iki šiol mėgaudavosi tik žmonės, vardu Vaksmanai. Ji buvo pasakiška — nuostabiai pagardinta prieskoniais ir gerai iškepta. Jei Le Bemardin kada gamintų krūtinėles, jos turėtų būti tokio skonio, tikrai. Gaila, kad niekada negalėsiu pasakyti Glorijai, kokia ta krūtinėlė puiki.

Man kilo pašėlusi mintis.

— Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

— Klausk.

— Ar žinai ką nors apie tuos atšauktus viešbučio užsakymus Marlenos pobūviui?

— Gal, — atsakė jis šypsodamas.

— Sindės Adams skyrelį? Elektroninį Vivianos atsiprašymo laišką?

Dabar jis išsiviepė kaip Cešyro katinas.

— Niekas nemano, kad galiu ką nors daugiau, ne vien lenkti sprandą jiems, tad jie niekada manęs neįtarė, — pasakė jis. — Viskas ėjosi sklandžiai.

— Ar esi keršijantis angelas?

— Veikiau keršijantis Darbinis arklys.

— Tiesiog negaliu patikėti. Šitos mažos gudrybės buvo neįtikėtinai protingos. Ir kiekvienas gavo, ko nusipelnęs.

— Toks ir buvo sumanymas. Žmonės Glorious yra taip atitrūkę nuo realybės, kad negali pasikalbėti su jais ir pasakyti: „Sveiki, nevertėjo šaukti ant manęs kitų akivaizdoje“ ar „Žinote, tas žmogus nuoširdžiai suklydo, ne iš piktos valios, — turbūt jūs per griežtai jį baudžiate“. Jie tik išlieja pyktį ir suglumsta, bet kaip turintys galią.

To man buvo per daug, kad galėčiau iškart suvokti. Robertas — ramus, organizuotas, turintis gerą atmintį Robertas sudavė kelis žiaurius smūgius keliems galingiems drakonams. Iš tiesų, jis suėdė juos priešpiečiams.

— Robertai, tai neįtikėtina. Kokia diena! Spausdinama Hanračio knyga, o Eliotas jo bendraautoris. Klarkas visą laiką buvo slaptas informacijos teikėjas — veikiau žiurkė. Ir mes šlemščiame Vaksmanų krūtinėlę.

— Ar tave sudomintų dar šiokia tokia informacija?

— Ar yra dar kas nors?

— Mažutis Hanračio reikaliukas ir kodėl jis buvo išmestas iš karalystės.

— Teisybė. Buvau beveik pamiršusi. Jie tikrai jį mėgo, ar bent jau taip sakoma, — prisiminiau tai girdėjusi iš Klarko.

— Hanratis tik porą metų vyresnis už Filą ir Tonį.

— O atrodo vyresnis dvidešimčia metų.

— Taip, ką reiškia butelis... — padarė išvadą Robertas. — Kai Glorija su vyru, kurio pavardė Irvingas, susituokė, Bronkse tame pačiame koridoriuje gyveno pora. Su ta pora kartu gyveno vyro sesuo — ji ką tik buvo išsiskyrusi ir jai buvo sunkus metas. Glaudėsi prie jų, kol atsistos ant kojų.

— Protingai galvojo.

— Taip ir buvo. Ir ta sesuo, Betsė Kinsaid, susidraugavo su Glorija. Betsė dirbo ne visą dieną mėsos krautuvėlėje, ji dažnai už šukuosenas duodavo Glorijai avienos. Irvingas visada sukiojosi aplinkui, o Glorija buvo puiki namų šeimininkė, ne verslininkė.

— Ir kas nutiko?

— Betsės brolis su broliene turėjo mažą berniuką. Ir kai Glorijai gimė dvyniai, Betsė abiem porom kur nors išėjus, sėdėdavo su trimis vaikais. Ir vieną dieną Betsė paprašė Glorijos padaryti jai aukštą šukuoseną, kokią tik moka. Glorija šukavo ją dvi valandas, kol Betsės galva pasidarė milžiniška. Ji davė Glorijai už tai visą avienos šoninę, o paskui tą pačią naktį pabėgo su Irvingu.

— Vargšė Glorija. Tai baisu.

— Taigi. Kaip žinai, Glorija visiškai atsigavo, tik nuo to laiko niekada nebevalgo avienos. Štai tada ir atsirado krūtinėlės tradicija. O Betsės brolis ir brolienė buvo taip sutrikę, kad išsikraustė, ir Glorija pametė jų pėdsakus.

— Bet ką tai turi bendra su Hanračiu?

Robertas kilstelėjo ranką.

— Einu prie to. Glorija dvyniams nieko daug nepasakojo, tik kad tėvas juos paliko. Jie manė, kad jis baisus nenaudėlis, nes ją paliko, tad nenorėjo daugiau apie jį girdėti.

— Suprantama. Nepykčiau ant Glorijos irgi.

— Tad įsivaizduok, kaip nustebo Glorija, kai prieš dešimt metų per premjerą buvo pasodinta greta Džordžo Hanračio. Ji vos nenualpo.

— Ko jai nualpti?

— Nes Džordžas Hanratis buvo tas mažas berniukas, kurio vėjavaikė teta pabėgo su Irvingu. Iš pradžių Glorija nežinojo, kas jis, bet jie įsikalbėjo, ir žinai, kaip Glorija mėgsta viską apie visus žinoti, tad ji greit išsiaiškino. Jai buvo tikras šokas, bet Glorija kieta ponia. Kai ji nusiramino, pasakė Filui ir Toniui, kad nejaučia jokios pagiežos. „Jis nekaltas, kad jo teta buvo ištvirkėlė ir kad jūsų tėvas su ja pabėgo. Man tik gaila, kad išeikvojau tris skardines plaukų purškiklio ant tos pagedusios jos galvos“, — pasakė ji.