Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Ar tu tikrai to nori?

— Labai noriu.

— Nes tai didelis darbas.

— Kaip tik to man dabar reikia. Tu padarysi man paslaugą.

— Kadangi taip sakai, argi galėčiau atsisakyti? — Jis nusišypsojo. — Dabar turiu grįžti į darbą — Akademijos kampanija, — pasakė jis ir nusiviepė. — Bet vėliau pasimatysime. Rytais galiu praustis po dušu savo gimnastikos salėje, kad kol tu dirbi, čia būtų ramu ir sausa.

Robertas išėjo, ir aš vėl buvau viena. Įsijungiau televizorių, perjungiau CNN kanalą ir pagarsinau taip, kad girdėčiau vonioje. Ištyriau erdvę apie vonią; siena buvo lygi, keramikos klijai turėtų gerai lipti. Žinojau, kad Robertas turi gerą įrankių dėžę ir kad ji po virtuvės kriaukle. Atidariau ją ir išsitraukiau matavimo ritę. Tuščiame popieriaus lape pasidariau juodraštį, kaip atrodys lentelė ant sienos. Tada paėmiau kelias baltas plyteles ir išbandžiau klijus, pritvirtinau jas prie priešingos sienos, arti apačios, kad rytoj galėčiau pažiūrėti, ar tvirtai prisiklijavo.

Metodiškai išdėliojau reikmenis tokia tvarka, kokia jų prireiks: pirma plyteles ir klijus, paskui cementą ir kempinę, paskui raides ir skaičius, kurie bus paskutiniai, kai cemento skiedinys išdžius. Greitai namo parėjo Robertas.

— Tu vis dar čia? Jau pusė dešimtos.

Parodžiau jam bandomąsias plyteles ir pasakiau, kad ateisiu iš ryto. Jis davė man atsarginius raktus, kad kitą dieną pati galėčiau įeiti.

— Aš tau šį tą nupirkau, — pasakė jis ir ištraukė neslidžias priklijuojamas ant vonios groteles. — Kad neįkristum į mano vonią. Kraujo nereikia, — pasakė jis. Jos buvo kaip mažos žvaigždutės.

— Dėkui, — pasakiau ir išėjau į naktį.

Kitą rytą atsikėliau anksti, apsivilkau senus džinsus ir nudėvėtą medvilninį sportinį nertinį. Išlipusi iš metro netoli Roberto buto, užsukau į konditeriją ir nusipirkau porą dietinių kokų bei sumuštinį priešpiečiams. Bute buvo raštelis: „Pažiūrėk į šaldytuvą“. Jis buvo prikrautas sulčių, gazuoto vandens, šviežių vaisių ir dar buvo krepšelis Milano sausainių. Įsijungiau CNN, kaip ir vakar, ir į darbą.

Robertas uždėjo ant vonios žvaigždutes ir jos sugriebė mano kojas. Plytelės nuo praėjusio vakaro laikėsi tvirtai — ženklas, kad projektas pradėtas gerai. Prilipdžiau periodinę lentelę ir ranka braižytą diagramą prie sienos ir pradėjau taikyti plyteles, eilė po eilės, nuo apačios į viršų. Naujienos plūduriavo aplink mane, tarsi gretimam kambaryje būtų kalbėjusi grupė rimtų žmonių. Nelabai susikaupusi girdėjau politinių diskusijų, užsienio žinių ir ekonomikos naujienų nuotrupas — visa tai man rūpėjo prieš pradedant dirbti Glorious. Per pramogų intarpą išgirdau interviu su Džuljeta Barlet ir pati sau nusišypsojau, pagalvojusi apie Vėjų Džeinės kostiumą. Antrą valandą pasidariau priešpiečių pertraukėlę, jau suklojusi trečdalį plytelių. Atsitraukusi apžiūrėjau ir likau patenkinta. Robertui tikrai patiks.

Maždaug septintą Robertas parėjo patikrinti mano pažangos — dabar jau buvo baigti trys ketvirčiai plytelių.

— Karen, tai fantastiška. Kaip tik taip ir įsivaizdavau. Tai reikia atšvęsti.

Rodydama į savo purvinus drabužius aš nenorėjau niekur eiti, tad Robertas užsakė meksikietiško maisto. Atsikandusi keptos vištienos burito paklausiau:

— Kas tau ta periodinė lentelė? Kodėl ji tau taip patinka?

Robertas atsikando savojo kepsnio ir atsakė:

— Man ji visada patiko. Chemija buvo mano mėgstamiausia disciplina, nes tai buvo dalykas, kur viskas turėjo prasmę ir veikė nuosekliai.

Nusijuokiau.

— Žinau, kad tvarkingi dalykai suteikia tau laimės.

— Daugiau. Elementai susiję vienas su kitu. Bromas visada tirpsta 7,2 °C ir užverda 58,78 °C temperatūroje, kad ir kas būtų. Ir jis visada būna tarp seleno ir kriptono.

Iki galo jo nesupratau, bet norėjau išgirsti daugiau.

— Ir tada aš galvoju apie pasaulį, kuriame mes gyvename, — kad mes nežinome, kas toliau nutiks, bet svarbu turėti dalykų, kurie patikimi.

Darbas Glorious galėjo sužadinti kiekvienam troškimą numatyti. Įsivaizdavau Filą, Tonį, Alegrą, Marleną, Vivianą, Kenį, Matą ir Čerilę kaip elementus, kovojančius tarpusavyje, kas ką turi daryti ir kada. Elementai neturi ego, pamaniau ir pasakiau Robertui.

— Būtent. Jie negali to sau leisti. Jie yra pastato plytos iš medžiagos — jei kurie jų žlugtų, visas pasaulis sustotų, — aš nejuokauju.

— Ar tu turi mėgstamiausią? — paklausiau valgydama buritą. — Elementą?

— Tie, kuriuos vartojame kasdien — vandenilis, deguonis, natris, azotas. Paskui argonas, kuris klasifikuojamas kaip tauriosios dujos. Jis bespalvis, beskonis, bet gali apsaugoti kitus elementus nuo sprogimo. Jis naudojamas ir Geigerio skaitikliams.

— Tad jei aplinkoje yra argono, tu nepastebėsi, o jei jo nėra, tai blogai.

— Būtent, — pasakė Robertas. — Supratai. Jis yra tam, kad padėtų, o ne pakenktų.

Jau buvo vėlu, man reikėjo eiti. Robertas nulipo laiptais ir padėjo man įsėsti į taksi, spirdamasis sumokėti.

Kitą rytą šeštą suskambo mano telefonas ir pažadino iš kieto miego.

— Karen, tai aš.

— Sveiki?

— Čia Eliotas. Ar matei laikraščius?

— Aš dar lovoje. Dar miegu.

— Gerai. Norėjau tau pasakyti pats. Aš parašiau knygą.

— Knygą?

— Taip, Vaksmanų biografiją. Bendradarbiavau su Džordžu Hanračiu ir praėjusią savaitę mes ją baigėme ir pardavėme Harper Collins. Jie skuba ją išleisti pavasarį. Ji vadinsis Traibeko dvyniai.

— Oho. Tai nuostabu. Aš tikrai dėl tavęs džiaugiuosi. Bet kaip tu susidėjai su Hanračiu? Maniau, kad jis prasigėręs, smukęs, nebe tas, kas buvo. Niekas nemanė, kad jis dar ką galėtų.

— Tai ilga istorija, bet norėčiau papasakoti tau ją asmeniškai. Susitikime šįvakar išgerti?

Vos automatiškai nepasakiau „taip“. Pajutau dėkingumą Eliotui, kuris mane pažinojo išgėrusią ir visiškai sukalbamą su mano kojomis jo burnoje, ir niekada nemėgino priversti manęs ką nors išduoti, kai tai buvo taip lengva. Linkėjau jam gyvenimo, pilno gražių moterų su pagalvės švelnumo kojomis, kurios kvepėtų kaip rožės, moterų, kurios mokėtų vaikščioti ant rankų, kad jis labiau pasimėgautų jų kojomis. Bet kartu žinojau, kad negalėčiau būti viena iš jų.

— Tikrai, dabar stengiuosi atsigauti. Buvo kelios liūdnos dienos.

— Girdėjau, kas nutiko — mano nuomone, dar viena Glorious klaida.

— Dėkui, Eliotai. Vertinu tai. Aš tau paskambinsiu, — pasakiau žinodama, kad nepaskambinsiu, ir žinodama, kad bus dar daugybė kartų per metus, kai galvosiu apie tai, kaip jis atrodė mane bučiuodamas — bučiuodamas mane ir šypsodamasis.

Pamiegojau dar porą valandų ir atsikėliau važiuoti pas Robertą. Prieš išeidama pasidažiau lūpas ir antakius bei blakstienas. Bedarbės statusas neturėtų duoti man teisės apsileisti, pasvarsčiau. Norėjau pasikalbėti su Robertu apie Hanratį, apie knygą, bet šiuo metu jis bus darbe ir negalės laisvai iš ten kalbėti.

Bute viskas buvo daugmaž taip pat, tik sausainiai šiandien buvo šokoladiniai Entenmann ir man reikėjo nudirbti daug mažiau darbo. Drąsiai klojau plyteles ir galėjau atidžiau klausyti naujienų. Kaip galėjau pamanyti, kad Varnas II: Niekada daugiau arba Bet kas gali dainuoti svarbesni negu pastarasis Aukščiausiojo teismo sprendimas ar įvykiai tose šalyse, kurios neturi filmų festivalių? Aš taip entuziastingai tuo domėjausi — bet leidausi visiškai paglemžiama to dirbtinio, netikro gyvenimo. Ir dar blogiau, tas pats įsivaizduojamas pasaulis sukramtė mane ir išspjovė. Labai susitelkiau ir greitai paskutinę plytelę padėjau į vietą.