Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Reba įtūžo. Ji dabar yra P and O, su tuo pačiu agentu, kuris atstovauja Amžinų nesutarimų režisieriui ir daugybei svarbių žmonių. Agentas reikalauja, kad kam nors nulėktų galva ir taip mes parodytume, jog suprantame klausimo rimtumą. Jis pasakė Filui ir Toniui, kad jei to nepadarysime, Glorious negalės pasisamdyti jokio jo talento.

— Ir jūsų, kaip prodiuserio, naujas vaidmuo — išsaugoti gerus santykius su tuo agentu, — pasakiau, o kartėlis persmelkė kiekvieną skiemenį.

Matas kiek padelsė, paskui atsakė. Bent jau jį nustebinau.

— Taip, Karen, žinoma, kad taip.

— Tai puiku. Po paraliais, aš tikrai tai vertinu. Jūs žinote, kad stengiausi susisiekti su jumis keletą dienų. Žinote, kad tai buvo problema, kurią stengiausi išspręsti. Ir jūs laikote Kenį? Jis vienintelis ir pirmas nusprendė, kad Reba visai nesvarbi ir neverta dėl jos vargintis.

— Kenis labiau prityręs. Aš daugiau nebevadovausiu šiam skyriui, tad negalime netekti vieno iš vyresnių darbuotojų. Karen, man labai gaila, bet turiu eiti.

Trenkiau telefono ragelį tuo pat metu, kai prie durų pasirodė Džeraldina.

— Turbūt Matas tau pasakė, — tarė ji. Linktelėjau ir toliau verkiau. — Gal apsieitume be šito? Man reikia, kad tu baigtum sutvarkyti atleidimo dokumentus, — pasakė ji, o Harvis užšoko ant mano jau buvusios kėdės, padėjo priekines letenas ant stalo ir apuostė sumuštinį. — Ak, leisk tau padėti, branguti, — pasakė ji, pakėlė ruginę duoną ir su viena mano nosinaičių nušluostė garstyčias. Pašalinusi pagardus, ji padėjo lėkštelę priešais Harvį, o tas prarijo sumuštinį. Vyliausi, kad jis užsprings, kai sumuštinis keliaus ilgu takso virškinimo traktu.

Džeraldina liepė man susidėti daiktus ir pasitikrinti, ar nepasiėmiau nieko, kas ne mano — ir norėdama nebūčiau galėjusi to padaryti, nes jis stovėjo šalimais ir nenuleido nuo manęs akių.

— Tikrai, Karen, nesuprantu, ko tau taip verkti.

— Žinote, — stengiausi atgauti savitvardą, kad galėčiau kalbėti. — Man patiko šis darbas, nors ir sunkus, ir aš tikrai pasiilgsiu bendro darbo su draugais, kurių čia įsigijau. — Galvojau apie Robertą, Klarką, Dagnę ir Sabriną.

— Ne tiek tu turi draugų, kaip manai, — pasakė ji. — Veikiau įgijai skonį.

Ši pastaba netikėtai iškart išdžiovino man akis. Truputį pastovėjau ir tada pasakiau:

— Kadangi mes dabar nuoširdžios, Džeraldina, manyčiau, kad turiu tau pasakyti, kad ta sureikšminta žiurkė nėra vyro pakaitalas. Pagaliau laikas žinoti, ką žmonės šneka tau už akių.

Dabar buvau visiškai rami ir racionali.

— Pereikime prie dokumentų, kurių, sakėte, jums reikia. Tikrai nebenoriu čia gaišti laiko. Žinoma, norite šito, — ir čiūžtelėjau mobilųjį jai per stalą. Jis nukrito ant grindų ir sulūžo. — Ak, jūs lėtos orientacijos, — maniakiškai nusijuokiau.

— Tu nebuvai pasirašiusi sutarties, tad nėra jokio ryšių nutraukimo, — pradėjo ji. — Tai mano gyvenimą šiek tiek palengvina.

— Žinoma, — pasakiau. — Ir mano. Neturėsiu laikytis visiškai neteisėtos nekonkuravimo išlygos ar to punkto, kuris skelbia, kad negaliu pareikšti ieškinio Glorious Pictures.

— Ne, manau, kad neturėsi, — pasakė ji.

— Ir žinote, tas konfidencialumo susitarimas man irgi negalioja, — pasakiau žiūrėdama jai tiesiai į akis, kad ji pamatytų, jog aš kalbu rimtai. — Nes, kaip jūs sakėte, aš nepasirašiau savo sutarties.

— Tikrai, Karen, verčiau apie tai pagalvok. Nenorėk šioje srityje įsigyti priešų.

Mano pastaba turėjo pageidaujamą poveikį, Džeraldina tikrai atrodė sukrėsta.

— Aš? Priešų? — nusijuokiau. — Man tikrai tai nerūpi. — Pasiėmiau mažą savo daiktų dėžutę ir išėjau iš kambario. Džeraldina nusileido liftu drauge su manim, kaip būdinga Glorious, ir palydėjo mane iki šaligatvio.

Smūgis imperijai į nugarą

Gatvėje stengiausi nusiraminti, perkėlinėjau dėžutę iš vienos rankos į kitą, kad nusišluostyčiau akis. Nenorėjau, kad kas nors iš Glorious mane pamatytų ašarojančią. Atsigręžiau, Džeraldina dar stovėjo sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ir trepsėdama kojomis. Pasigavau taksi, nusišypsojau jai ir trinktelėjau dureles, stengdamasi tramdyti verksmą, kol išvažiuosiu iš Keturioliktosios gatvės. Pakėliau akis, ar jau galiu verkti, ir išvydau pažįstamą pūkuotą paltą.

— Sustokite! — sušukau vairuotojui. Jis vos man nesužalojo kaklo iš uolumo staigiai stabdydamas.

Metusi jam beveik dvigubą užmokestį, iššokau iš taksi ir sušukau:

— Alegra! Alegra Orekchi! — Ji neatsisuko. — Alegra! Alegra! Aš čia nebedirbu. Atsigręžk. — Pūkinis paltas tolo nuo manęs. Priėjau arčiau. — Turiu jums Oprą Vinfri, Alegra, — tariau išdidžiu balsu.

Ji atsigręžė, vos neparvertė manęs tuo savo pirkinių krepšiu, kuris apsisuko nuo išcentrinės jėgos.

— Tu manai, kad tai juokinga, Karen, — pasakė ji garsiai ir aiškiai, kaip kalba paprasti žmonės.

— Juokinga? Ne, nė kiek nejuokinga. Tai graudu. Apsimesti, kad esate Europoje, graudu. Jūsų šnibždėjimas ir slapstymasis — beviltiškas. — Vėl išgyvenau tą keistą ramybę, kurią patyriau su Džeraldina. — Jūs, Alegra, esate liūdnas žmonijos atsiprašymas.

— Manai, kad daug žinai, — pasakė ji, o jos veidas buvo piktas. — Visos jūs, asistentės, manote, kad daug žinote. Nieko jūs nežinote! — sušuko ji ir pradėjo vėl tolti nuo manęs.

— Pasakykite man, — tariau. — Pasakykite man, ko aš nežinau. Gal ir jūs nežinote. Matas mane šiandien atleido be jokios priežasties.

— Gal aš stengiuosi turėti šiek tiek gyvenimo, kuriame nėra Filo, Tonio ir jų filmų. Ar Vivianos su Marlena ir jūsų visų. Jau nekalbant apie Džordžą Hanratį — taip, aišku, aš žinau, kad buvai jį sutikusi.

Iš kur ji galėjo žinoti? Arba ji blefuoja, arba įsitikinusi, kad jis buvo sutikęs mus visus, kaip ir aš buvau įsitikinusi.

— Aš tik norėjau turėti bent dešimt minučių pati sau — pasistengti pabendrauti, pasišnekėti su savo mama, veikti kažką kita nei toje nelemtoje kompanijoje. Jei sakydavau, kad kalbuosi su Opra, jie turėdavo palikti mane vieną. — Ji staiga atsisėdo ant šaligatvio briaunos prie Vest Saido autostrados. Aš atsisėdau priešais ją, laikydamasi per saugų atstumą.

— Kodėl jūs tiesiog negalėdavote to paprašyti?

— Džiaugiuosi, kad manai, jog viskas taip paprasta. Manai, didelis malonumas kiaurą dieną klausytis Vivianos su Marlena dejavimų, paskui terliotis su Toniu ir Filu ir jų nesąmonėmis? — Ji nutilo ir pasilenkė į priekį prisitraukdama kelius.

— Jūs vadovavote skyriui, štai kodėl jūs prezidentė.

— Ko aš troškau, — pasakė ji, — ko aš troškau, tai reklamuoti filmus, turėti kažką bendra su rezultatais, o ne būti tarpininke.

— Tai kodėl apsimetėte, kad esate Europoje?

— Stengiausi, kad viskas vėl sustotų į savo vietas. Maniau, jie pamatys, kad arba turi išsiaiškinti, ką privalo daryti, arba pribaigs vienas kitą, bet kad gali tvarkytis be manęs.

— Ir tai geriausia, ką galėjote sugalvoti? Sakykite, Alegra, kodėl jūs iš tiesų neišvykote į tą kelionę?

— Bijojau, kad Filui ir Toniui gali manęs prireikti, tad likau netoliese.

Atsistojau, staiga praėjo noras kalbėtis su Alegra. Ji atrodė kaip gatvės žmogus, sėdintis ant šaligatvio su pirkinių krepšiu. Pakėliau ranką ir susistabdžiau kitą taksi.

— Sėkmės! — sušukau ir nepasivarginau atsisukti prieš įlipdama.

Namie laukiau Elenos ir to momento, kai ji įeis pro duris, kad išliečiau jai visą savo nuoskaudą. Ji kantriai išklausė mano istoriją, o kai jau nutilau, paklausė: