Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Tu juk nepasirašei sutarties, ar ne?

Pakračiau galvą.

— Ne, tai vienintelis dalykas, kurį padariau teisingai.

— Gera naujiena. Ir aš manau, kad jie skolingi tau už ryšių nutraukimąrytoj žadu jiems paskambinti. Žmonėms turi būti sumokėta už darbą, kurį jie atliko.

Padėkojau jai ir nuėjau į savo kambarį paskambinti Ebei. Ji buvo sukrėsta ir atrodė dar labiau nusiminusi nei aš. Po savo susidūrimo su Džeraldina ir Alegra ir išsipasakojimo Elenai aš galiausiai įstengiau iškloti jai visą istoriją neverkdama. Kartu apėmė toks nuovargis, kad nenorėjau nieko, tik kristi į lovą. Truputį pasišnekėjusi su Ebe, pažadėjau jai paskambinti kitą dieną.

— Tu gausi ką nors nauja, geriau, — pasakė ji ir padėjo ragelį. Iš tiesų taip toli į priekį negalvojau.

Buvo dar tik aštuonios, bet aš užmigau kietu alsiu miegu ir labai nustebau, kai suskambo telefonas. Žiūrėdama į laikrodį atsiliepiau. Buvo dešimta valanda ryto, skambino Kenis. Gal jis skambina atsiprašyti ar pasiūlyti man grįžti į darbą, pamaniau.

— Karen, gal tu turi Rebos Koronis namų numerį?

— Ką?

— Rebos namų numerį. Tu juk turi, tiesa? Man reikia su ja susitikti — Filas dabar nori paleisti Lūpų balzamą dvidešimt penkiuose miestuose, kad parodytų savo gerą valią.

— Keni, kodėl tu man neatsakei visus tuos kartus, kai man reikėjo tos informacijos?

— Turėjau darbų iki kaklo, tai neatrodė svarbu.

— Bet argi nebūtų buvę tiesiog mandagu atsakyti man ir leisti man dirbti savo darbą?

— Gal ir taip, bet buvau įsitraukęs į daug didesnį projektą ir tas kvailas mažas filmukas atrodė nevertas, kad dėl jo gaiščiau laiką.

— Bet dabar to kvailo mažo filmuko režisierė svarbi ir tu nežinai, kaip su ja susisiekti, o aš žinau, tad skambini man. Tu mane stulbini, — pasakiau.

— Karen, gal baigsi dramą ir tiesiog duosi man tą numerį?

— Atleisk, Keni, kad esu nusiminusi, nes buvau atleista dėl tavo kaltės. Ar padarytum man bent vieną paslaugą? Manau, tu man ją skolingas.

— Ko tau reikia? — paklausė jis budriai.

— Man reikia, kad tu eitum po velnių, — atrėžiau ir tėškiau ragelį. Tų žmonių įžūlumas neįtikėtinas. Kirbėjo mintis paskambinti Rebai — jos numeris buvo mano užrašuose Palmių pilotas, kaip ir visi kiti numeriai, kuriais skambinau dirbdama Glorious. Ji nusipelnė žinoti, ką jos naujieji draugai mano apie jos filmą, argi ne? Kiek pasvarsčiusi persigalvojau. Dabar, kai nebepriklausau Glorious, neturiu elgtis taip, kaip daro jie.

Pokalbis su Keniu mane galutinai išbudino. Elena jau seniai dirbo, namie buvau viena ir nežinojau ko nusitverti. Dar nebuvau pasirengusi skambinti tėvams — jie įšoktų į automobilį ir atlėktų čia, o aš to nenorėjau. Net pagalvojau paskambinti Eliotui, bet man reikėjo išsilaižyti žaizdas, ne kojas.

Suskambo telefonas. Tai buvo Dagnė ir Klarkas, skambino drauge.

— Mums taip gaila, — pasakė Klarkas. — Ką mes galėtume padaryti, kad geriau pasijustum?

— Tikrai manau, kad man viskas gerai. Tik reikia, kad nuslūgtų įtampa.

— Ar nenorėtum sugrįžti į šį skyrių? — paklausė Dagnė. — Džeraldina dar nerado man kitos asistentės.

— Ne, dėkui, — atsakiau. Nusprendžiau nepasakoti jai, ką sužinojau iš Alegros. — Geriau su ta vieta neturėti nieko bendra.

— Suprantu, — tarė ji.

— Pasakyk man vieną dalyką, — pasakė Klarkas. — Gerai?

— Žinoma, bet ką.

— Ar tu tikrai pasakei Džeraldinai, kad jos šuo nėra vyro pakaitalas? Sklinda tokie gandai — man svarbu žinoti.

— Gryna teisybė, — patvirtinau ir nusijuokiau prisiminusi jos suglumusį veidą tai išgirdus.

— Kažkas turėjo jai tą pasakyti, — tarė jis.

— Kur Robertas? — paklausiau. Negerai, kad šiame pokalbyje nedalyvauja jis.

— Tikriausiai jis peržiūroje, — pasakė Dagnė, — bet aš jo šį rytą nemačiau.

— Pasakykite, kad jis man paskambintų, — tariau, man kilo idėja. — Netrukus su jumis susisieksiu.

Paskambinau Robertui į jo mobilųjį, ir jis atsiliepė.

— Ar galėtum pasitikti mane prie savo buto maždaug trečią? Norėčiau su tavim pasikalbėti, — pasakiau.

— Man labai gaila dėl tos visos nesąmonės. Pasimatysime trečią, ir tu galėsi man viską papasakoti.

— Dėkui, — pasakiau.

Paskambino Elena.

— Turiu šiokių tokių gerų naujienų. Porą kartų pasikalbėjau su vienu iš Glorious advokatų. Tu gausi pinigus, kuriuos jie tau skolingi, ir gausi poros savaičių kompensaciją. Be to, mes sutarėme, kad jie neužginčys tavo ieškinio dėl nedarbo, jei tu nuspręsi jį pateikti. Tu turi tokią teisę.

— Dėkui. Tu išgelbėjai man gyvenimą. Negaliu patikėti, kad taip greitai suveikei, kad gavai, ko norėjai, iš tų idiotų.

— Taip, tikrai, — pasakė ir padelsė. — Tai tas naujas vyrukas, su kuriuo susitikinėju. Jis specializuojasi darbdavio ir darbuotojo klausimais ir tuo pasirūpino.

— Tu vėl su kuo nors draugauji? — susijaudinau dėl jos. — Kodėl tu man nepasakei?

— Aš tavęs beveik nematydavau ir stengiausi laikyti tai paslaptyje, kol geriau suprasiu, kur viskas krypsta. Bet kai jis pasisiūlė tau padėti — taip, dabar suprantu, jis auksinis.

— Nė kiek neabejoju, kad jis tą patį mano apie tave, — pasakiau tikrai taip manydama. Taip džiaugiausi dėl jos. — Negaliu sulaukti, kada jį pamatysiu, — pasakiau ir baigiau pokalbį.

Palindau po dušu, apsirengiau ir nuvažiavau metro į Janovic Plaza, dažų ir dekoravimo parduotuvę Sohe. Dažų ir sienų apmušalų vaizdas sužadino man jausmą, tarsi viskas galėtų būti nauja ir šviežia, tarsi žmonės galėtų pradėti iš naujo kiekvieną dieną, gal net kiekvienas penkiolika minučių. Be to, turėjau imtis projekto. Eidama tarpu tarp šepečių išgirdau pažįstamą balsą.

— Aš pasakiau, kad spalva turi būti tokia kaip Tuniso dangus balandžio mėnesio prieblandoje. Aišku, jūs nesuprantate. Taip jis atrodo gegužę. — Tai buvo Meki Moran, kalbėjo su nieko neįtariančiu dažų skyriaus aptarnautoju. Man net nebuvo smalsu, kaip ji atrodo.

Išsirinkau kelias keramines plyteles, klijų, cemento, kibirėlį ir specialią kempinę plytelėms. Jau prabėgo beveik dešimt metų, kai padėjau tėvui perkloti plytelėmis mūsų virtuvę, bet tiksliai prisiminiau, kaip mes tai darėme. Tada nuėjau į Pearl Paint Kanalo gatvėje ir išsirinkau kelis pakelius įvairaus didumo raidžių ir skaičių. Sukroviau viską į taksi ir nuvykau pas Robertą. Jis stovėjo lauke prie pastato, nors buvo tik šešiolika laipsnių.

Robertas mane apsikabino ir taip palaikė.

— Man taip gaila, — pasakė jis. — Nežinau visos istorijos, bet neįsivaizduoju, ką galėjai padaryti, kad jie tave atleistų.

— Gal eime vidun? — Jis paėmė porą paketų, ir mes užlipome per tris aukštus į jo butą.

— Žinau, tai skamba beprotiškai, bet prisimeni tą periodinių elementų lentelę, kurią norėjai padaryti ant savo vonios sienos? — paklausiau. — Kurios ketinai imtis, bet Filas atšaukė Kalėdų atostogas? — Robertas linktelėjo ir nepasakė nė žodžio. — Ar galėčiau ją tau padaryti? Žinau, ką sakau — kadaise padėjau savo tėčiui perkloti plytelėmis mūsų virtuvę, o tu toks geras draugas ir mokytojas, tikrai, aš noriu tai padaryti. — Lemenau, o Robertas tik stovėjo ir šypsojosi, suprato, kad man reikia nukreipti mintis į ką kita nei darbo netekimas.

— Man patiktų, jei tu tai padarytum. Esu sujaudintas, kad to nori.

— Štai, leisk man tau parodyti. — Išrodžiau savo krepšius ir dėžutes. — Gavau šias plyteles. Pamaniau, ši šviesiai pilka metalams, ši citrinų žalumo nemetalams, o ši ledo žydrumo tiktų pusiau metalams, nors jų tik keli. — Robertas pritariamai linksėjo. — O čia puiki švari balta fonui. — Išvyniojau periodinės lentelės egzempliorių, kurį atsispausdinau prieš išeidama iš namų, paskui parodžiau jam raides ir skaičius, kuriuos pirkau Pearl. — Simboliams ir atomų skaičiui bei svoriui, — pasakiau.