Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Juodu atrodė labai užsiėmę, net abejingi. Iš pradžių pamaniau, jog dėl to, kad nėra Mato, nes jis dažnai būdavo buferis tarp jų ir brolių. Be jo jie patyrė visą Vaksmanų rūstybės galią, dabar pakurstytą vis dar nepatenkinamų Polisvilio rezultatų ir būsimos Akademijos kampanijos dėl EI Lechero, kuri buvo dar eskaluojama prieškalėdinės manijos. Bent jau 86 plakatas galiausiai baigtas, mat PhotoShop programa sutrumpino Frenkio kaklą ir jo smakras atsidūrė tiesiai virš krūtinkaulio. Pamačiusi mažą Hario galvą, nugnybtą Tamaros veidą ir Frenkio kresnumą, Bri suvokė, kad ji vienintelė grupėje atrodo normaliai ir davė savo sutikimą.

Vis dėlto jaučiau, kad Čerilės ir Kenio susidomėjimas manimi išblėso: dabar, kai baigiau savo pradinę užduotį, jie, regis, nežinojo, ką su manim daryti. Kai paskutinį kartą kalbėjau su Čerile, ji liepė jai priminti, kad prirašytų mane prie susitikimų sąrašo, bet aš jau ne sykį prašiau, ir nesėkmingai.

Palikau Matui dar vieną žinutę dėl sutarties, nes Elena nebegalėjo nieko keisti. Norėjau tiesiog pasikalbėti su Matu ir paaiškinti savo nerimą prieš pasirašant. Džeraldina dabar man skambindavo maždaug tris kartus per dieną. Kaip ji ir gąsdino, aš negavau atlyginimo čekio. Viešųjų ryšių skyriuje visada jaučiausi apgulta, o čia jaučiausi neregima. Jei uždaryčiau savo naujas duris ir užrakinčiau jas, ar Čerilė su Keniu bent pastebėtų, kad manęs nėra?

Paskutinis filmo šou

Vadyba viešiesiems ryšiams kaip psichiatrija psichologijai, pamaniau pagirdama save, kad sukūriau tokią SAT vertą analogiją. Tyrinėjau paskutinės Polisvilio patikrinimo peržiūros rezultatus. Jie rodė, kad keli geri pakeitimai padidino auditorijos „rekomenduočiau šį filmą savo draugams“ procentą iki 80 nuo 72 toje peržiūroje, kurioje lankiausi prieš savaitę. Žinojau, kad Filas bus patenkintas, juo labiau kad vakar mačiau atmintinę šiukšlių dėžėje — toje atmintinėje buvo rašoma, kad tie specifiniai iškarpymai — jo idėja. Dokumentas apie peržiūros rezultatus buvo paliktas ant kopijavimo aparato, o aš vis dar negaudavau pakankamai informacijos iš savo naujųjų kolegų ir turėjau remtis savais metodais, kad sužinočiau, kas vyksta šiame skyriuje.

Prisiminusi machinacijas Viešųjų ryšių skyriuje, kai stengiamasi išsiaiškinti, kiek žvaigždučių peržiūrėtojas skirtų filmui, jei laikraštis apdovanodavo žvaigždutėmis, arba diskutuojant, ar „įleidimas vidun“ į premjerą būtų bilietų kasoms geriau, ar blogiau, supratau, kad vadyba sunkus mokslas. Skirtumas tarp Viešųjų ryšių ir Vadybos buvo toks, kaip skirtumas tarp moterų, pažinotų koledže, kurios pasirinko sociologiją, ir tų, kurios pasirinko taikomąją matematiką. Valandų valandas galėjai teigti, spėlioti, teoretizuoti arba patvirtinti vieną realų atsakymą, tik vienintelį. Ta mintis mane patenkino, nors mano politiniai mokslai, regis, neturėjo nieko, kas pastūmėtų mano karjerą Glorious. Bet dėl neįtikėtino įvykio, kurio Filui ir Toniui reikėjo siekiant Konstitucijos pataisų, jie galėtų pasiremti manimi — aš jiems pasakyčiau, kaip jų pasiekti.

Smagu buvo matyti, kad Polisvilio rezultatai geresni — jis jau buvo taip aptartas spaudoje, kad nebegalėjo sužlugti. Lūpų balzamas buvo kur kas žemiau Glorious radaro ekrane. Vienas puslapis buvo parengtas, ir man liko tik išsiaiškinti filmo paleidimo datą ir kino teatrus, kur jis bus rodomas, kad galėčiau parašyti laišką Rebai Koronis.

Tai buvo įprastinė pristatymo procedūra, kai filmas tam parengtas. Filmo, tokio kaip 86, kūrėjai, aktoriai ir visi jų atstovai bus jau gavę plakatus ir paskui jiems bus nusiųstas ilgas sąrašas kino teatrų, kur filmas bus rodomas pristatymo vakarą, o jų gali būti tūkstančiai. Lūpų balzamas bus rodomas tik viename Niujorko kino teatre ir viename Los Andželo, tad man reikėjo tikslaus patvirtinimo, kuris teatras pasirinktas. Nors aš nepažinojau Rebos, buvau tikra, kad ji norės pasakyti draugams ir šeimai, kur jie galėtų pamatyti filmą, kurį ji sukūrė prieš septynerius metus. Kai tik paklausdavau Kenio, jis mane atstumdavo.

— Ko tu taip įsikibai į tą kvailą filmą? — nekantriai pareikšdavo. — Jis bus pradėtas demonstruoti ir pasibaigs per savaitę, koks skirtumas, kur jis sužlugs?

Dukart parašiau Matui elektroninį laišką, bet negavau jokio atsakymo. Kur jis? Rūpėjo pasikalbėti su juo apie savo sutartį.

Kai visi plakatai ir paskutinės eilutės Tonio populiarioms vaizdajuostėms buvo užbaigta ir patvirtinta, paprašiau Čerilės ir Kenio nurodymų, ką daryti toliau, bet jie man pasakė esą „per daug užsiėmę“, kad atitrūktų dėl mano darbo, tad pastarąsias kelias dienas žiūrėjau savo naują kabelinę televiziją.

Perbėgau kanalus ir pamačiau Oprą, kuri buvo vėl plona. Paskambinau Dagnei.

— Ką tik mačiau Oprą per TV ir pagalvojau apie tave. Ar ji paskambino?

— Labai juokinga. Ne, neskambino. Nors skambino Alegra.

— Ir?

— Paskambino vakar duoti man nurodymų, kaip ją rasti viešbutyje Vokietijoje, kur ji apsistojusi, bet gatve pralėkė keturios ugniagesių mašinos ir aš girdėjau jų kaukimą tiek pro langą, tiek per telefoną.

— Tai per daug juokinga.

— Taigi. Nežinojau, ką pasakyti, tad paklausiau: Alegra, ar dega „Juodasis miškas“? Ir ji padėjo ragelį.

— Tai daugiau nei nenormalu.

— Supernenormalu, — sutiko Dagnė. — Žinai, aš tavęs pasiilgau, Karen, ir ne todėl, kad Džeraldina dar nerado kitos asistentės ir turiu viską padaryti viena. Mes tikrai gerai dirbome drauge.

— Žinau. Ilgiuosi darbo kartu su tavim ir Robertu bei Klarku, nors Viešųjų ryšių skyriuje yra keli žmonės, kurių būčiau laiminga niekad nesutikti.

— Ar tau ten patinka, ką dabar veiki?

— Keistas klausimas. Manau, galėtų patikti, bet Mato nėra ir neįmanoma pasiekti — jis Los Andžele nuo tada, kai pradėjau čia dirbti, o Čerilė su Keniu negali padaryti pertraukėlės ir vis man sako esą per daug užsiėmę, kad galvotų, kur mane įtraukti. Taigi žiūriu Oprą.

— Gerai, atsikvėpk truputį. Tu bent jau gali atsitraukti nuo savo stalo, — pabrėžė ji.

Padėjau ragelį ir dar patikrinau elektroninį paštą vildamasi, kad bus bent viena ar dvi naujos žinutės. Nepaliaujamas pypsėjimas, kurį patyriau Viešųjų ryšių skyriuje, sulėtėjo, dabar žinučių buvo taip mažai, kad aš net paprašiau Sistemų Alejandro patikrinti, ar mano elektroninis paštas veikia gerai. Jis atėjo, patikrino ir garantavo man, kad viskas gerai. Buvo sausio pabaiga, Ebė praėjusią savaitę antrą nakties baigė savo tyrimų projektą — tą pačią dieną prasidėjo jos naujas semestras. Tik gaišinčiau jai laiką, jei imčiau pasakoti, kaip aš nuobodžiauju. Apsivilkau paltą, užsidėjau skrybėlaitę ir išsirengiau pasivaikščioti aplink Traibeką. Beveik gailėjausi, kad nebeturiu apsimetinėti rūkanti — to poreikio nebeliko, nes niekam nereikėjo, kad aš ką nors daryčiau.

Planuodama aplankyti Belindą, pasikalbėti ir išgerti karšto šokolado, lifte susidūriau su priblokšta Delila.

— Ar galim šnektelėti? — paklausė ji manęs.

Nusekiau paskui ją, ir mes paėjome per keturis kvartalus į pietus, kur buvo keli suoliukai. Delila pažvelgė į mane.

— Žinau, jau esu sakiusi tau anksčiau, bet pažadėk man, kad būsi atsargi, — pasakė ji ir prapliupo verkti.

— Delila, kas nutiko?

— Prisimeni, kai susidūriau su tavimi, Keniu ir Čerile prie Filo kabineto ir jis paklausė manęs, kaip sekasi su Spynos reklama?