Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Teatre nusipirkau kukurūzų ir dietinės kokos, paskui susitikau vestibiulyje su Čerile ir Keniu. Mes trise susėdome, paskui prieš mus atsisėdo Filas su režisieriumi, Filas iš šonų buvo apsuptas abiejų asistenčių. Visi iš Glorious turėjo prisegtą kortelę su šviesele. Mintyse pasižymėjau rytoj tokią užsisakyti.

— Tikiuosi, tu neturi ledo, — pasakė Kenis, plekšnodamas sau per kelį.

— Turiu, kodėl?

— Jei Filas išgirs jį tavo puoduke barškant, jis tau apie tai praneš. Garsiai.

Pakilau nuo sėdynės ir sugrįžau prie bufeto, pasikeičiau savo sodą į tylesnę. Kai sugrįžau, Kenis paaiškino, kad filmui pasibaigus auditorijos nariai kiekvienas užpildys kortelę su klausimais apie filmą — pabaigą, įvairius veikėjus ir kitus pagrindinius elementus. Paskui maždaug dvidešimt iš anksto atrinktų žmonių pasiliks diskusijai su vadovu. Per naktį balai bus suskaičiuoti ir diskusijos juostelė iššifruota. Rytą Filas, Čerilė ir Kenis susitiks su režisieriumi ir aptars rezultatus.

Net užgesus šviesoms, Filo asistentės vis dar vaikščiojo iš salės ir į salę, prisispaudusios prie veido mobiliuosius. Po keturiasdešimt penkių minučių nuo filmo pradžios Domino pasiuntinukas perėjo tarpu dairydamasis, kol pamatė mojant vieną iš Filo asistenčių. Ši įbruko į saują jam grynųjų ir padavė Filui milžinišką picą, kurią jis prarijo per šešias minutes; paskui sulankstė kartoninę dėžutę į lazdą.

Vienu metu filme Marvinas Fisčelas, vaidinantis policininką, prisikabina prie dviejų banditų, mėginančių pavogti automobilį. Banditai jį primuša. Galutiniai smūgiai buvo smogti metaliniu strypu, kuris, supratau, yra... Spyna. Greitai Marvinui perplyšo lūpa, jis neteko daugumos priekinių dantų, skruostikauliai buvo sulaužyti. Tuo tarpu Filas sėdėjo priešais mus mojuodamas picos dėžutės lazda sinchroniškai su kiekvienu smūgiu, barstydamas trupinius per tris eiles, kartu ir į Čerilę, Kenį ir mane. Grįždama atgal į miestą, vis mąsčiau apie liūdną sceną su Spyna. Kaip pagaliau Delila privertė kompaniją sutikti su reklama? Staiga prisiminiau, kad ji nematė filmo, vadinasi, nematė ir jie. Tai neteisinga.

Kitą dieną Džeimsas atsiuntė Lūpų balzamo plakatą Čerilei patvirtinti. Ji su Keniu buvo susitikime su Filu ir Polisvilio režisieriumi, tad palikau jį Čerilei ir pradėjau žiūrėti Mielą maitvanagį. Veikiai supratau, kad jis dar prastesnis už Lūpų balzamą. Negalėjau sugalvoti jam nei pradžios, nei pabaigos, bet spaudos pastabos sakė, kad Valhala Bounti, Maitvanagio režisierė ir scenariste, buvo Pastoges gyvūnėliuose 1985 rugpjūtį. Toks buvo siužetas.

Greitai persukusi kitus filmus ir perskaičiusi pastabas supratau, kad turėsiu šį darbą spauste išspausti iš savęs. Kiekvienas filmas turėjo mažiau patrauklumo už ankstesnį, keli atrodė nebaigti ar tik pradėti. Pastabos bylojo apie grandiozinius idealus, tokius kaip „triumfas virš nelaimės“, „aukštesnės gyvenimo prasmės ieškojimas“, kelios paminėjo, kad tai „alegorijos mūsų nerimastingiems laikams“. Kad ir kokios būtų filmo kūrėjos intencijos, darbai atrodė taip beviltiškai sujaukti, kad buvo sunku priderinti užrašus filmams. Sudėjau vaizdajuostes, spaudos rinkinius ir nuotraukas į stirtą ant savo stalo, vildamasi iš chaoso sukurti tvarką.

Tada suskambo mano telefonas. Tai buvo Elena.

— Galva neišneša, kas čia per vieta, — pradėjo ji. — Vieni nervai.

— Kas nutiko?

— Kalbėjausi su Glorious advokatu, kuris sudarė tavo sutartį. Jis pareiškė, kad jei manęs netenkina sąlygos, jis galėsiąs rasti kitą Karen Džeikobs vien spragtelėjęs pirštais.

— Keista. Nieko nepažįstu Teisės skyriuje.

— Pasakiau jam, kad tu esi tiesiog nepakeičiama, kad taip elgtis su tavimi negalima.

— Nepakeičiama?

Elena atsiduso.

— Pamainoma. Pakeičiama. Tu tokia nesi.

— Tai neturi prasmės. Maniau, jie nori, kad aš čia dirbčiau.

— Tai tokių susitarimų ironija. Jie siūlo tau darbą, bet padaro taip, kad neįmanoma tau sutikti su sąlygomis.

— Paklausiu Mato, savo viršininko, gal jis galėtų padėti.

— Prašom. Aš nebeturiu idėjų, — pasakė ji ir padėjo ragelį.

Palikau žinutę Mato asistentei, prašydama jo man paskambinti, užsimerkiau ir čiupau kažką iš krūvos, prisiekdama dirbti su tuo filmu, kurį ištrauksiu. Kišenės saugotojas. Įdėjau juostą į vaizdo magnetofoną ir pradėjau žiūrėti filmą, pasižymėdama pastabas apie vaizdus ir temas, kurias galėčiau panaudoti viename puslapyje.

Įėjo Čerilė ir pasakė, kad Lūpų balzamo plakatas patvirtintas visų, kurie turėjo tai padaryti. Dabar Džeimsas turės prižiūrėti spausdinimą Kinko ir tada aš nusiųsiu filmo kūrėjai jos egzempliorius.

Paskambinau Džeimsui ir pasakiau jam gerą naujieną. Jis pasakė, kad plakatai bus išspausdinti kitos savaitės viduryje ir mes susitiksime aptarti kitų filmų.

Negavau žinių iš Klarko ir Roberto, tad paskambinau jiems ir palikau balso žinutę. Sunku patikėti, kad jie su manim nesusisiektų. Paskambinau Eliotui, bet jo nebuvo, ir nusprendžiau nepalikti žinutės. Nieko iš jo negirdėjau nuo tada, kai matėmės prieš dvi savaites, ir nežinojau, kas jam, ar mums, ar kad ir kaip tai būtų. Bet mintis apie tai, kaip jis atrodė, kai mane bučiavo, neįtikėtinai blaškė — kaskart tai prisiminus reikėdavo laiko vėl susikaupti.

Metodiškai peržiūrėjau likusius Tonio filmus, kiekvienam sugalvojau plakato koncepciją ir paskutinę eilutę. Visa tai baigdama, po keturių dienų, susitikau su Džeimsu ir aptariau idėjas vienuolikai plakatų. Jis pažadėjo man greitai apsisukti ir pateikė baigtus Lūpų balzamo plakatus. Net spausdinti Kinko, o ne tikra spauda, jie buvo stulbinantys.

Norėjau parašyti Matui elektroninį laišką, kad po vieną puslapį kiekvienam filmui jau surašiau, ir nustebau radusi žinutę nuo Vivianos. Perskaičiau ją dukart, negalėdama patikėti savo akimis. Tai buvo atsiprašymas.

Norėčiau atsiprašyti, kad kartais taip su jumis elgiausi. Nors mes visi dirbame labai stresinėje aplinkoje, tai nepateisina mano buvusio elgesio. Viliuosi, kad tolesnis laikas leis man elgtis su jumis pagarbiai ir mandagiai, kaip jūs nusipelnėte.

Nuoširdžiai — Viviana Henri

Griebiau telefoną ir paskambinau Klarkui.

— Kas pasidarė Vivianai? Gavau keisčiausią, nuoširdžiausią jos atsiprašymą.

— Atrodo, jog kažkas įsibrovė į jos elektroninį paštą, — atsakė Klarkas. — Visi kompanijos darbuotojai gavo tą žinutę, net Filas su Toniu, o Viviana tiesiog pakvaišusi. Ji sako, kad jokios žinutės nesiuntusi. Blogiausia, kad pusė kompanijos jai atrašė, jog jaučiasi laimingi galėdami atleisti ir pamiršti.

Tada išgirdau Vivianos balsą, aiškų kaip varpas, per Klarko telefoną: „Na ir nervai tų žmonių! Manyti, kad aš jų atsiprašau! Kodėl? Už ką? Jie mano, kad aš jiems skolinga? Aš rasiu, kas tai padarė, ir...“ — Klarkas pradėjo kalbėti vėl, ir aš tolesnės Vivianos tirados nebegirdėjau.

— Tai juokinga, — pasakė Klarkas, — nors kartu ir kraupoka. Jei ne ji siuntė, tai kas?

Padėjau ragelį ir galvojau, ką galima būtų įtarti, bet galva buvo tuščia.

Nuėjau pas Kenį su Čerile parodyti Lūpų balzamo plakato. Jie aptarinėjo Vivianos elektroninį laišką.

— Gal ji išgyveno artėjančios mirties nuojautą, — kalbėjo Kenis man įeinant į jų kabinetą. — Kartais tai įžiebia tokias transformacijas. — Nusprendžiau leisti jiems pasidžiaugti tokia fantazija. Parodžiau jiems plakatus ir patikinau, kad po kelių dienų turėsiu ir kitų filmų eskizus.