Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Įkišau Lūpų balzamą į vaizdo magnetofoną. Filmas buvo apie baltų lūpų dažų tūbelę nuo pradžios — jų įsigijimo Mojavę Desert smulkių prekių parduotuvėje — iki galutinės pabaigos ant palangės lentos greta prabangių parduotuvių Hiustone. Visas pasakojimas — apie lūpų pieštuką, aktorių veidai neregimi. Lūpų pieštukas nukeliavo nuo prekystalio į pirštinių skyrių, paskui į Prada piniginę, paskui į Wrangler džinsus, ant naktinio klubo vonios grindų, į mokyklinę kuprinę, per skalbimo mašinos ciklą ir toliau. Bet tai buvo pirmoji mano užduotis, ir man reikėjo išsiaiškinti šio filmo privalumus. Ar tai socialinis komentaras apie produktą, vartojamą milijonierių ir pasiturinčių mamų? Meditacija apie mūsų vienkartinio vartojimo kultūrą, kai mes sprendžiame apie daikto vertę pagal jo kainą, o ne funkciją? Baltas lūpų pieštukas dykumoje vertas jo svorio platina. Ar tai gali būti simboliška? Gal tai balzamas kažkam kitam? Ar filmo statytojos tėvai buvo išsiskyrę?

Perverčiau Lūpų balzamo spaudos komplekto puslapius. Parašytas, išleistas ir režisuotas USC baigusios dvidešimt ketverių metų Rebos Koronis, Lūpų balzamas buvo finansuotas Koronis šeimos. Reba pastabose pažymėta kaip „Lūpų balzamo žvaigždė“, nors tai buvo tik nuotrupos — moters kairioji ranka, batai ir petys, nuo kurio karojo filme regima rankinė. Buvo aišku, kad Reba, kaip statytoja debiutante, turėjo nepaprastai didelę kūrybinę kontrolę: svarsčiau, ar ji pati atliko efektingus pasirodymus.

Stengiausi sugalvoti idėjų gerai afišai, ir staiga paskambino Matas.

— Atleisk, nebuvau šį rytą čia, kad galėčiau tave deramai pasveikinti. Dabar esu Los Andžele.

Mes truputį pasišnekėjome, aš pasakiau jam apie Lūpų balzamą, ir tai jį prajuokino. Jis pasakė, kad bus Los Andžele dar porą savaičių dėl susitikimų, bet bus pasiekiamas telefonu ir elektroniniu paštu. Matas paprašė manęs susitvarkyti su Tonio filmais kuo greičiau, kad galėčiau padėti Keniui ir Čerilei parengti jų projektus.

Nors filmui reikėjo tik reklamuojančios afišos, aš norėjau, kad ji būtų tikrai gera, nors Čerilė ir pabrėžė, kad svarbiau padaryti greitai, o ne gilintis į turinį. Man reikėjo sugalvoti kelias eilutes, tada išaiškės, kok bus jų didumas, idėja, kokį dailės kūrinį panaudoti. Kol kas nieko neturėjau, bet sukau galvą dėl teksto.

„8 ryto. Ar jūs žinote, kur yra jūsų baltas lūpų pieštukas?“

„Jis nukeliauja toliau, nei jūs manote“.

„Jūs dar niekada to nematėte“.

„Šios lūpos sukurtos vaikščioti“. „Išsigelbėjimo kelionė“.

Tai buvo baisu, ir aš pradėjau panikuoti. Kaip tik tada įėjo Čerilė ir pasakė, kad juodu su Keniu eina į Filo kabinetą parodyti jam pirmojo Polisvilio plakato.

— Ar nori eiti kartu?

Nusišypsojau nenorėdama išsiduoti, kokia esu susijaudinusi. Polisvilis, drama apie miestą, kur visi policininkai yra nusikaltėliai, turėjo pasirodyti pavasarį. Čerilė padavė man kelis plakatus, susuktus ant putoplasto šerdies, ir mes užsukome į Kenio kabinetą jo pasiimti. Šiek tiek sutrikau pamačiusi, kad jo spinta pilna Binių meškučių — kiekvienas po plastikiniu kupolu.

— Oho, kiek daug jūs turite... — mostelėjau į pliušinių figūrėlių sieną.

— Jie labai kolekcionuojami, — pasakė Kenis. — Investicijos, kiekvienas naujutėlaitis, su etikete.

— Taip, — linktelėjau. Nežinodama, ką sakyti, pakeičiau temą. — Koks bus tas susitikimas?

— Kai įeisime, pristatysime tave Filui kaip naują vadybos darbuotoją. Paskui tau nieko nereikės sakyti, — tarė Kenis.

— Filas mane jau pažįsta.

— Pažįsta? Iš kur?

Papasakojau Keniui, kaip skaitydavau Filui apžvalgas vėlyvais antradienių vakarais iš New York Times spaustuvės. Juodu su Čerile susižvalgė.

— Tu vykdavai į New York Times antradienių vakarais? — paklausė Kenis.

— Taip, kad galėčiau perskaityti apžvalgas Alegrai, Filui ir dar kam nors, kam reikėjo jas išgirsti.

— O mes gaudavome jas trečiadieniais maždaug penktą iš Times reklamų skyriaus, — pasakė Čerilė.

— Jūs gaudavote? — aš buvau taip sukrėsta, kad sustojau kaip įbesta.

— Taip, žinoma. Tad galėjome panaudoti citatas iš Times apžvalgos penktadienio reklamose, — pasakė Čerilė.

— Apžvalgos būdavo oficialiai pateikiamos antradieniais ar trečiadieniais, tad Times reklamos žmonės galėdavo pateikti jas studijai, — pridūrė Kenis. — Tu tikrai to nežinojai? — Jis palingavo galvą, o Čerilė atsiduso.

— Matas negali pakęsti Alegros, ir kur tik galėtų derinti savo pastangas, jie to nedaro. Negali įsivaizduoti, kiek pasikartojimų tarp Vadybos ir Viešųjų ryšių. Bet neverta stengtis visko išsiaiškinti ir rizikuoti ką pamiršti.

— Ir paskui tu turi tikėti, jog abu skyriai taip pasitiki vienas kitu, kad gali dalytis informacija, — pridūrė Kenis.

Kai išlipome iš lifto Glorious pastate, galvojau, kiek mano gyvenimo valandų iššvaistyta dėl šių tarpusavio vaidų. Pajutau pyktį ant savo naujojo viršininko, bet greitai jį nuslopinau; galiausiai Matas nežinojo apie antradienių vakarų maršrutus. Visi trys susėdome ant garsiojo suolelio prie Filo kabineto, prišliejome plakatus prie sienos ir laukėme. Iš Tonio kabineto sklido pliaukšėjimo garsai.

— Tonis vėl šokinėja per virvutę, — pasakė Kenis, barbendamas pieštuku į kelį. — Jei mes ilgai turėsime čia sėdėti, jis galėtų atidaryti duris ir leisti mums pažiūrėti, kaip daro prisitraukimus.

— Mums dabar tikrai Tonio nereikia, — pasakė Čerilė sumirksėdama penkiasdešimt kartų. — Jis ir taip įsiutęs, kad vienas puslapis 86 dar nebaigtas.

— Kodėl? — Nuo šio penktadienio lieka tik savaitė iki filmo demonstravimo.

— Vaizdo patvirtinimas, — pasakė Kenis. — Kai buvo sudarytas sandoris su 86 aktorių komanda, keturiems iš jų teko teisė pasirašyti ant afišos. Nuo tada tikras cirkas.

Praėjusį savaitgalį per pokylį mačiau 86. Filmas buvo pusėtinas, bet spauda entuziastingai sutiko filmo garso takelį.

Sabrina pakvietė mus užeiti į Filo kabinetą. Nebuvau buvusi čia nuo kone fatališkos klaidos savo pirmąją savaitę. Filas pilna burna mostelėjo mums sėsti ant kušetės. Ji buvo tokia maža, kad vos atsisėdome, į mano šlaunį įsmigo Kenio alkūnė.

— Filai, prieš parodydami naujus Polisvilio ieškojimus, norėtume supažindinti jus su Karen Džeikobs. Ji buvo Alegros asistentė, bet mes pasikvietėme ją į savo skyrių.

Filas tik dirstelėjo į mane ir vėl ėmė čiaumoti, dabar pamačiau, kad tai didžiulis suši, išdėstytas ant gražios japonų keramikos. Filas aiškiai galėjo gauti maisto išsineštinai iš Nobu, tokios privilegijos neturėjo net Japonijos imperatorius per paskutinį savo apsilankymą Niujorke.

— Taigi. Mes turime šešis variantus, pagrįstus mūsų paskutiniu pokalbiu, — pradėjo Čerilė truputį mirkčiodama, kad sukauptų kantrybę. Aš padėjau jai paskleisti juos ant atbrailos, kuri buvo Filo akių lygyje. Jis nužvelgė juos trumpai.

— Viskas mėšlas, — pasakė ramiai, panardino suši gabaliuką į sojų padažą ir įsikišo į burną.

— Jums nė vienas nepatinka? — paklausė Kenis.

— Ar girdit, ką sakau? Viskas mėšlas. — Jo balsas buvo ramus ir dalykiškas, lyg mums sakytų, kiek dabar valandų.

— Kas konkrečiai jums nepatinka?

Filas pakėlė akis nuo geltonos uodegos ir svogūno galvutės.

— Viskas man nepatinka, nes viskas mėšlas. — Dabar jis kalbėjo garsiau, ir „mėšlas“ nuaidėjo per kambarį. Filas atsikando svogūno galvutės ir užsigėrė dietiniu Dr. Pepper.